Nevyniojant į vatą apie vėgėlių žūklę. Pati keisčiausia mūsų vandenų žuvis
Vėgėlių žūklė iš pirmo žvilgsnio atrodo labai paprasta. Neneigsiu – ypatingų įrankių tokiam meškeriojimui nereikia, masalus taip pat žino visi žvejai, jų pasirinkimas nėra didelis. Vienaūsių plėšrūnių gaudymo ypatumas – žūklė dugninėmis meškerėmis tamsiu paros laiku vėlų rudenį bei žiemą.
Kai kuriuos žvejus galbūt tai atbaido, tačiau dauguma vėgėliautojų nekreipia dėmesio nei į prastą orą, nei į paros metą. Žinau tokių, kurie netgi atostogas pasiima lapkričio pabaigoje, kad galėtų į valias pameškerioti.
Visgi tas vėgėlių žūklės „paprastumas“ gana apgaulingas, nes kaip kiekviena žuvis, taip ir šios plėšrūnės turi savų paslapčių, o jų meškeriojimas – specifinių akcentų. O kad tikrai taip yra, galima įskaityti po žvejybos grįžtančių meškeriotojų veiduose: vieni laimingi šypsosi, o kiti rūgščias minas nutaisę – nesisekė...
Vėgėlių yra ir šalia namų
Vėgėlė – ypatinga mūsų gėlųjų vandenų žuvis. Ne vien savo išvaizda, bet ir išskirtiniu gyvenimo būdu. Ji viską daro tarytum atvirkščiai – kai pajutusios tikrąją rudens vėsą kitos žvynuotosios ima dairytis, kur praleisti artėjančią žiemą, vis dažniau atsisako žvejų siūlomų masalų, vėgėlės suaktyvėja ir kasdien stengiasi prisikimšti kuo daugiau savo skrandį.
Atvirai pasakius, nelabai svarbu, ko: smulkesnė už ją žuvelė, varlė, vėžys ar dar koks nors mažesnis vandenų padaras – kas tik pasipainioja šios plėšrūnės kelyje, gali būti kaipmat prarytas. Nesistebiu, nes praktiškai visą šiltąjį metų laiką gyvenusi absoliučios dietos režimu, dabar, artėjant nerštui, grobuonė stengiasi atsigriebti už alkio dienas.
Įdomiausia, jog didesnę dalį metų ši žuvis tūnojo pasislėpusi kur nors šalia tekančioje upėje ar upelyje, tačiau žvejai net neįtarė, kad ten vėgėlių esama. Na, bent jau ne tiek daug, nes šalnoms gerokai pakandžiojus paupių krūmus bei žolę, vienaūsės plėšrūnės atsirado tartum iš niekur.
Ir čia ne tos Nemuno žemupio migrantės, pastarosios atkeliaus tik po kurio laiko, tai tik vietinės slapukės. Tad kuo vėliau, tuo vėgėlių bus daugiau, plėšrūnės kibs dar geriau, ir taip tęsis iki gruodžio vidurio, nes nuo 15 d. vėgėles gaudyti uždrausta.
Jei ruduo būna šiltas, kas pastaraisiais metais nėra jokia naujiena, vėgėlės „atsilieka nuo grafiko“. Patys nekantriausi (ar kaip tik kantriausieji?) meškeriotojai jų sužvejoja jau spalio viduryje, bet kaip taisyklė tai būna nedidelės tos rūšies žuvys. Reikia manyti, kad tikrai ne migruojančios, o vietinės vėgėlės, kurios, atvėsus vandeniui, irgi atkunta. Beje, net ir pastarosios kimba tik naktimis...
Vėgėles žvejoju jau labai seniai. Jų žūklė man kažkuo ypatinga. Jei paklaustumėte, kuo, tikriausiai į klausimą vienareikšmiškai taip ir nesugebėčiau atsakyti. Smagu šias žuvis meškerioti ir tiek! Anoks čia smagumas, pasakytų daugelis žvejų – lyja, šalta, tamsu...
Kodėl būtinai turi būti šalta, kodėl būtinai jas reikia gaudyti tik naktį ir lyjant lietui ar krentant šlapdribai? Kodėl visi tik ir galvoja, kad vėgėlės kimba pačiu bjauriausiu oru, pačią tamsiausią naktį? Net ir vardai atitinkami šiai žuviai sugalvoti: darganų plėšrūnė, nakties grobuonė ir panašiai.
Žinoma, tamsa ir žema oro temperatūra žvejojant vėgėles tikrai svarbu, bet nereikia šių dalykų taip smarkiai sureikšminti. Apie tai dar kalbėsiu išsamiau, lai kurį laiką ši tema pabūna savotiška intriga.
Kaip jau sakiau, daugumos meškeriotojų nuomone, šių grobuonių žvejyba labai jau paprasta ir aiški, žodžiu, pernelyg nuvertinta. Aš apie tai galvoju ne visai taip ir į vėgėlę žiūriu ne mažiau pagarbiai, kaip į bet kokią kitą žuvį – juk ir ji turi savo charakterį, kaprizus ir tikrai nėra toks lengvai suviliojamas laimikis, kaip kartais apie ją kalbama.
Vėgėlių žūklei pradedu ruoštis kartais dar spalio pradžioje, kartais – lapkričio mėnesio paskutinėmis dienomis. Viskas priklauso nuo orų – būna metų, kad ir lapkritį gali jaustis lyg rugsėjį.
Taigi tas pasiruošimas santykinis ir labai jau trumpas – prisigaudau varlių paupiuose ar kur nors pievose ir suleidžiu jas į subadytus 5 litrų plastikinius indus, prieš tai pridėjęs ten sausų lapų. Tuos „terariumus“ būtina gerai uždaryti, nes priešingu atveju varlės, radusios didesnį plyšį, išsibėgios. Taip jau yra nutikę.
Laikau šiuos vėgėlių masalus rūsyje net per didžiausius šalčius, ten temperatūra beveik visus metus pastovi ir tokia, jog varlės „neužmiega“, bet nebūna ir labai aktyvios. Taip jas išlaikau iki pavasario ir, jei dar visų nebūnu išnaudojęs, paleidžiu laisvėn.
Reikia paminėti, kad ne kiekviena varlė yra tinkama vėgėlių žvejybai. Gal plėšrūnės ir bet kokią surytų, tačiau pačios geriausios yra vidutinio dydžio rudos arba pilkos. Mano nuomone, varlės yra vienas geriausių vilioklių šioms grobuonėms, nors irgi ne visur – kiekviena upė turi savo specifiką.
Kas gardžiau?
Sliekų, daugelio žvejų nuostabai, visiškai nevertinu. Nei naktinių, nei mėšlinių, nei „juodgalvių“ – jokių. Kad ir kokiose upėse gaudyčiau, šiuos masalus imu tik tam, kad turėčiau. Dėl viso pikto.
Bandžiau šiai masalais žuvauti, bet rezultatai apgailėtini – per visą laiką, kiek žvejoju, sliekais esu pagavęs vėgėlių tik Nemuno žemupyje. Ir tos buvo palyginti nedidelės. Kitose upėse sliekų šios plėšrūnės visai nenori ėsti. Sako, kad kiti žvejai pagauna. Galbūt, tačiau bet kokiu atveju tai bus smulkesnės žuvys.
O štai žuvelės – visai kas kita. Gružliai ir ypač šlyžiai yra puikūs masalai. Netgi nebūtinai minėtos žuvų rūšys, nes esu išbandęs pačias įvairiausias smulkias karpines, ir vėgėlės jų taip pat neatsisakydavo.
Plačiąja prasme (ne konkrečiame vandens telkinyje) žuvelės yra antroje vietoje pagal kibumą. Prisigaudau šių masalų paprastai lapkričio pradžioje bradiniu. Laikau plastikinėse statinėse, balkone.
Kol balkonas buvo neįstiklintas, tekdavo pavargti. Dienomis oro temperatūra dar pakenčiama, bet temstant tekdavo žuveles nešti į kambarį – šąla. Dabar jau ne bėda, balkone galiu varles laikyti visą parą. Žmona į šį „zoologijos sodą“ vis šnairai žiūrėdavo, bet vėliau susitaikė su mintimi, kad kitaip nebus.
Kitas geras masalas vėgėlėms yra vingiliai. Tačiau juos pakankamai sudėtinga ilgai išlaikyti gyvus, be to, dar ir rasti sunku. Kažkada važiuodavau net keliasdešimt kilometrų už gimtojo Kauno rinkti šių masalų.
Sakau „važiuodavau“, nes dabar šis masalas uždraustas pagal taisykles ir, jei nenorite gauti solidžios baudos, siūlyčiau vingilius pamiršti. Paminėjau juos tik todėl, kad kažkada tomis nėgių lervomis žvejodavau, na, o dabar – ką darysi, negalima tai negalima...
Kadangi vėgėliauju ne tik Nemune, bet ir kitose didesnėse upėse, per kiek laiko perpratau vietinių plėšrūnių reakciją į įvairių rūšių masalus.
Neries vėgėlėms skaniausi yra šlyžiai. Varlės joms tik antroje vietoje. Suprantama, kad dabar galiu kalbėti tik apie žūklę Neryje žemiau Jonavos.
Nemuno žemupyje – atvirkščiai. Čia vienaūsės plėšrūnės mieliau griebia varles, o tik po to žuveles. Tame pačiame Nemune, tačiau aukščiau Kauno – ties Birštonu, Siponimis, Balbieriškiu – geriau ant kabliuko nerti gružlį, po to – šlyžį, o jei jų neturi – varlę. Šventojoje vėgėlės irgi kažkodėl labiausiai norėdavo varlių.
Vėlgi sakau būtuoju laiku, nes jau seniai tenai bežvejojau vėgėles, kadangi, pakeitus žūklės taisykles, Šventojoje įsigalioja rudeninis draudimas bet kokiai žvejybai. Galbūt kada nors bus galima žuvauti, tad rašau dar ir būsimuoju laiku.
Apie tokį skirtingą vėgėlių pomėgį masalams turiu savo teoriją. Šios plėšrūnės kai kuriais metais po truputį ima maitintis jau rugsėjo viduryje. Varlės tada dar šokuoja pievose.
Kita vertus, tada kimba tik vietinės vėgėlės. Nemuno aukštupyje kitokių apskritai nebūna. Neris turi savo specifiką, ir čia plėšrūnės dažnai laikosi „ūsorinėse“ vietose, kur apstu gružlių, šlyžių bei kitų žuvelių, tačiau jokiu būdu nerasi varlių.
Taigi išeitų, jog pastarąjį masalą labiau mėgsta didžiosios Nemuno migrantės, o žuvelės labiau paklausios, jei oras dar nėra smarkiai atšalęs.
Kaip žadėjau, apie orus, o ir visa kita, kas liečia vėgėlių žūklę, papasakosiu išsamiau, bet tai skaitysite jau kitame straipsnyje.
Tomas Mykolaitis
Užrašė Romualdas Žilinskas
