Nemunas nuo Merkinės iki Alytaus. Dvi skirtingos dienos
Tęsiu pasakojimą apie mažai žvejų lankomą Nemuno ruožą. kuriame žuvų tikrai netrūksta. Tačiau, kaip minėjau praeitame rašinyje, vietinės žvynuotosios yra ypatingos.
O kuo jos ypatingos, galite sužinoti tik perskaitę abu straipsnius apie Nemuno aukštutinę dalį. Priminsiu, kad tai nutiko gana seniai, tad kai kurie žvejybinės įrangos elementai, tarkim, valas, pavadėliai, šiuolaikiniam spiningautojui pasirodys galbūt ne tokie, kokių reikėtų.
Kita vertus, retsykiais aš ir dabar spiningauju šapalus monofilamentiniu valu, nevengiu naudoti ir plonų metalinių pavadėlių velkiaudamas arba tikslingai gaudydamas lydekas nuo kranto.
Kai Fortūna atsuka nugarą
...Man niekas nekimba. Nenuostabu, juk vilioju šapalus 4 cm dydžio vobleriu. Plačiaburniai plėšrūnai, matyt, išsibaidė, o lydekų toks masalas negundo. Kita vertus, gal jos tik aname salos gale sraunumoje susigrupavusios, toks elgesys aštriadantėms nelabai būdingas, bet čia šių plėšrūnių nėra. Na, visgi jei čiups lydeka tą mano mažą voblerį, tai veikiausiai nukąs vienu krimstelėjimu. Gal kokį plonesnį volframinį pavadėlį užsidėti – apsidrausčiau nuo plėšrūnės dantų?
Tačiau „metalo“ šapalai kartais baidosi, ypač kai vanduo gana skaidrus. Čia Nemunas kitoks nei žemiau Kauno HE ir jo vandenys ne taip greitai drumsčiasi...
Šitaip bemąstant, staiga masalą kažkas čiuptelėjo. Labai neaiškiai: lyg žuvis, lyg žolė už voblerio trišakio užsikabino – kada vilioklis toli, o srovė stipri, sunku suprasti. Kirtau instinktyviai, jaučiu, vobleris užstrigo kažkur dugne. Patempiau, bet niekas lyg nespurda aname valo gale, reiškia, jog kliuvinys. Dar stipriau timpteliu – „nepaleidžia“, stipriai užstrigo.
Dabar jau ėmiau tąsyti kiek valas atlaikys: paeinu kelis žingsnius ir lupu išsiręžęs. Spiningauju monofilamentine gija, ji ne itin stora, tik 0,16 mm, bet visiškai nauja, patikima, su tokia ir stambesnį nei poros kilogramu šapalą sutvarkyčiau. Staiga, tik pūkšt! – persivertė vandens paviršiuje šovusi iš gilumos stambi žuvis ir valas atsileido. Masalą, suprantama, ji nusinešė su savimi.
Kiek suspėjau pamatyti, tai tikrai nebuvo lydeka, ne ūsorius (tai šios žuvys gali kuriam laikui prigulti dugne), greičiausiai šapalas arba salatis. Labai didelis. Tik kodėl taip sau nebūdingai elgėsi? Matyt buvo įstrigęs tarp žolių ar akmenų, sunku pasakyti.
Po tokių įvykių mintis apie metalinį pavadėlį nuvijau šalin. Užsidėjau kitą panašų vobleriuką ir susikaupęs ėmiau šapalauti. Maždaug po dešimties minučių kažkas cvakt, rodos, taip lengvai, net švelniai, bet pakirtus spardosi visai neprastai.
Traukiu ir jaučiu, jog šį sykį tikrai lydeka. Gal ir nelabai didelė, veikiausiai vidutiniokė, bet agresyvi lyg pitbulis. Begalvis – reikėjo užsirišti pavadėlį. Meldžiu Aukščiausiąjį, kad tik aštriadantei masalo kabliukai būtų kur nors į snukio priešakį įsikabinę, antraip bus amen. Taip ir įvyko: gracinga „žvakė“ ir dar vienas brangus vobleris nuplaukė kartu su žuvimi...
Ta diena pasitaikė kaip reta nesėkminga – dar viena lydeka nusipurtė nuo kabliuko, o kita šovusi į akmenyną kažkaip sugebėjo nupjauti valą. Šapalų taip ir nesuviliojau, kiek vykstu į Nemuno aukštupį, tai buvo tik trečias ar ketvirtas toks kartas.
Visgi iki pietų prieš važiuojant namo išsitraukiau antrąją lydeką ir šimtgraminį ešeriuką. Kartu žvejojęs Andrius mane apgaudė – jo sąskaitoje buvo trys gražuoliai šapalai ir dėmesio vertas ešerys. Visas žuvis bičiulis suviliojo ties viena ir ta pačia rėva.
Aš pakrante nukulniavau daugiau nei kilometrą. Tiesa, po to dar pašnekėjau su man žuvis išbaidžiusiu žveju. Pasirodo, jis šiame upės ruože spiningauja jau daug metų, todėl taip išeina, jog mes įsiveržėme į jo valdas. Tas spiningautojas dažniausiai gaudo vien lydekas: „Aišku, rėvose arba šalia jų. O kur kitur?“.
Apskritai Nemuno aukštupyje su lydekomis – grynas vargas. Tarkim, kur nors viduryje upės pūkštelėjo salatis. Kad ten būtent jis, abejonių nekyla. Meti šiam plėšrūnui skirtą voblerį ir jį toje vietoje viršutiniuose vandens sluoksniuose sugriebia lydeka. Tokių „siurprizų“ pasitaiko neretai, laimei, didesniuosius ištęstos formos modelius aštriadantės plėšrūnės nukanda žymiai rečiau.
Beje, šiose vietose lydekos itin mėgsta minnow voblerius, netgi viliojant jas ramesnės tėkmės gilesnėse Nemuno atkarpose. Visgi agresyvesnius modelius, tad bent šiuo atžvilgiu nenukrypsta nuo „normos“.
Dideli šapalai – ramioje įlankoje
Atvažiuojame sekančią vasarą į kitą, šį kartą jau gerai žinomą, vietą, kur pastoviai suviliojame stambių šapalų. Oras, kaip ir priklauso jų žūklei: lengvutis vakarų vėjelis po giedrą dangų retokus debesėlius gainioja, oro temperatūra kelias dienas pastovi, slėgis – irgi. Taigi nusimato gera šapalų žūklė.
Dvi valandas mėtau prieš „patentuotą“ rėvą šios vasaros Nemuno aukštupio plačiaburnių skaniausią voblerį. Nė gribšt.
Nieko baisaus – pasitaiko, jog šapalai kartais susiburia už rėvos. Ne prie pat jos, o kiek toliau, toliau ir nuo kranto, tačiau vis tiek srovėje.
Praeina valanda ir vėl nė vienas šapalas nesiteikia manęs nudžiuginti. Reikėtų įterpti, kad šiose vietose mažesniais nei 4 cm vobleriais beveik nespiningauju ir smulkių šapaliukų negaudau. Kitaip nei, tarkim, Neryje ar Nevėžyje čia stambūs šapalai mėgsta ir stambesnius masalus. Žodžiu, nė velnio nekimba, nors jaučiu, kad užrėvyje šių žuvų tikrai yra ir net visai nemenkų. Jos netgi kartas nuo karto išsiduoda „bulktelėdamos“ vandens paviršiuje.
Kai visai prarandu paskutines viltis ir jau ruošiuosi keisti žūklės vietą, pastebiu, kad neišraiškingoje įlankoje už augančių priešais mane poros kvadratinių metrų lūgnių sąžalyno kažkas pabaido smulkų mailių. Ten praktiškai nėra jokios srovės, vanduo ramut ramutėlis, todėl, mano manymu, tai gali būti tik ešerys. Šiuose vandenyse, nors ir rečiau nei Nemuno žemupyje, visgi pasitaiko puskilograminių rainuotųjų, tad prieš nueidamas, pabandau ešerį suvilioti.
Tą patį 4,5 cm dydžio šapalams skirtą voblerį užmetu ne skersai tėkmės, tačiau nedideliu kampu išilgai kranto ir traukiu pasroviui. Vos masalas per žingsnį priartėja prie vandens paviršiuje aiškiai matomų lūgnių lapų, kažkas taip griebia vilioklį, kad minkštas parabolinis spiningas persilenkia dvilinkas.
Po to prasideda tai, kas labiausiai teikia malonumą bet kuriam žvejui: valas nuo ritės būgnelio ima vyniotis neįtikėtinai greitai, stabdys zvimbia ir atrodo, jog užkibusios žuvies sulaikyti neįmanoma. Faktas, kad masalą sugriebė šapalas, tai yra pirmasis jo spurtas, kuriuo žuvis staigiai nori atsikratyti masalo ir tuo pačiu įbauginti meškeriotoją. Beje, netgi griebdamas voblerį šapalas neretai pasikerta pats.
Tačiau nereikia pasiduoti pagundai ir forsuoti įvykių ir stengtis bet kokiu būdu sulaikyti plėšrūną. Bet tuo pat metu negalima duoti jam įsisiautėti bei laisvai plaukti ten, kur šapalas užsigeis. O užsimanys jis veikiausiai lįsti į žoles, tada tiek laimikį ir tematysi. Laimei, kad žuvis iš karto nebando nerti man po kojomis, kadangi tokiu atveju šis triukas garantuotai išgelbėtų jai kailį – tiesiai priešais mane ant vandens supasi platūs lūgnių lapai, kurie turi tvirtus stiebus.
Nuvargintą šapalą prisitraukiu toliau nuo vandenžolių prie kranto ir čiumpu už sprando. Reikia manyti, žuvis svers apie du kilogramus. Kadangi kova sukėlė nemaža sąmyšį, tikėtina, kad kiti šapalo broliai ir pusbroliai papustė iš tos vietos padus.
Prisėdęs ant kranto sukramtau sumuštinį, parūkau ir vėl čia pat bandau žvejoti. Kelis kartus užmetu masalą tolyn skersai srovės – nieko. Tada dar sykį kartoju laimę atnešusį manevrą. Vedant voblerį išilgai kranto, po kiek laiko dar vienas šapalas stveria mano masalą. Bet dabar ne taip godžiai, o aš deramai nepakertu.
Vilties neprarandu ir toliau įkyriai siūlau tą patį vilioklį. Jį mėtau panašiu principu: kelis kartus – į srovę, kelis kartus – ramiame vandenyje. Kada po gero pusvalandžio pakeičiu voblerį kitu jo spalviniu variantu, vėl šalia lūgnyno užkimba šapalas.
Dar kartą mano viršus. Ir nors šis plėšrūnas puskilogramiu menkesnis, tačiau vis tiek nemažas. Taip iki vakaro pasigaunu ir trečiąjį panašaus dydžio šapalą, nors vienam visgi pasiseka pasprukti apsukus valą apie toliau nuo manęs iš vandens iškilusių meldų kuokštą. Žūklė pakankamai sėkminga, gaila tik, jog veltui sugaišau geriausias ryto valandas.
Taigi, kaip matote, ne visada šapalai kimba tik srovėje ir tik anksti rytais bei vakarop. Didžiausią laimikį sugavau per patį vidurdienį, o visas šios rūšies žuvis tokioje vietoje, kur jų net nė į galvą neateitų ieškoti.
Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad Nemuno aukštupyje viskas yra tik atvirkščiai. Iš minėtų įvykių (panašių buvo ir daugiau) nedarau taisyklės, bet tai nėra ir išimtiniai atvejai. Taip atsitinka ir kitur, tačiau šiose vietose – dažniausiai.
Apie vietinių lydekų įpročius medžioti srovėje žino visi čia dažnai besilankantys spiningautojai, todėl dažnai net ir žvejodami salačius ar šapalus riša metalinius pavadėlius. Logika labai paprasta – kibimų gal ir mažiau, bet mažiau prarandama masalų, ištraukiama daugiau lydekų. Tą vasarą vanduo aukštupyje buvo kaip reta drumstas, šiai Nemuno atkarpai tai nebūdinga, todėl juo labiau galima naudoti tokius pavadėlius.
Kalbėti apie kibiausius tų vietų masalus dabar jau būtų beprasmiška dėl elementarios priežasties – per daugiau nei dešimtmetį kai kurie vobleriai tapo senienomis ir jų niekas nebegamina, kitiems atsirado geresnių pakaitalų. Atvirai kalbant, kai kurie kibūs tuometiniai Nemuno aukštupio viliokliai pas mane yra ir dabar, juos, kaip nekeista, išsaugojau, nenutraukiau ir niekam neatidaviau, netgi kartais visai neprastai šiais vobleriais pažuvauju ne tik Nemune, bet ir kitose upėse.
O jūs veikiausiai susirasite savus kibius masalus, kurių paslapties neišduosite ir sėkmingai spiningausite tame žuvingame Nemuno ruože. Na, gal su vienu kitu geru bičiuliu visgi pasidalinsite savo atradimais...
Romualdas Žilinskas
