Neįprasta vasara. Pirma dalis
Neįprastai vėsi ir lietinga vasara meškeriotojus privertė kitomis akimis pažvelgti į kai kurių žuvų žūklę ir kitaip sudėlioti žvejybinius prioritetus. Nors, pasak ichtiologų, nenutiko jokio stebuklo – šiųmetis šiltasis metų laikas buvo įprastesnis mūsų kraštui nei pastarosios dešimt ar dvylika vasarų paeiliui, kuomet žemę alino sausra ir daugelyje telkinių vandens lygis iki rugsėjo pasiekdavo kritiškai žemą ribą.
Sakoma, kad žmogus yra labiausiai prie įvairių pokyčių šioje planetoje prisitaikęs sutvėrimas. Tikrai to nepasakyčiau, nes žuvims minėtas nukrypimas nuo „normos“ (ar sugrįžimas į ją?) jokio neigiamo poveikio neturėjo, tačiau nemažai žvejų tiesiogine ta žodžio prasme smarkiai vargo norėdami suvilioti bent kiek gausesnį ar didesnį laimikį.
Ne visur, tačiau upėse – garantuotai, nes stovinčių vandenų gyventojos labiau reaguoja į oro temperatūrą, o tuo tarpu tekančio – dar ir į smarkiai besikeičiantį vandens lygį. Pasvarstykime patys: tos upių vietos, kur jau birželio mėnesio pradžioje susidaro žolėtos labiau balas primenančios įlankos ar seklios akmenuotos rėvos, tuo metu tarsi suvienodėjo – nuo vieno kranto iki kito tekėjo vientisas smarkus ir drumzlinas, labiau būdingas ankstyvam pavasariui vandens srautas.
Nesiruošiu šiame straipsnyje aptarinėti visų žuvų, pasitenkinsiu daugiausiai šapalais, nors šiek tiek ir nukrypsiu į kitų žuvų gaudymą.
Kaip buvo šįmet ir būdavo anksčiau
Žiemos pabaiga ir kovo mėnuo kaip ir nieko neįprasto nežadėjo, tad plūdininkai batono minkštimu, o spiningautojai kelių centimetrų silikoninių lervų imitacijomis (ultralight privalumai!) sėkmingai gaudė plačiaburnius.
Suprantama, ne visur, nes tokiu metų laiku šios žuvys koncentruojasi tik labai nedideliuose specifiniuose upių ruožuose, kuriuos meškeriotojai puikiai žino. Taip tęsėsi gal iki balandžio vidurio, kuomet šapalai pradeda neršti, ir mėnesį ar pusantro į masalus reaguoja labai vangiai – vėlgi nieko neįprasto. Žodžiu, norint sėkmingai pašapalauti, tenka laukti gegužės pabaigos.
Ir štai tuo metu prasidėjo pirmosios meteorologinės perturbacijos – nuo pavasario vidurio teiškrito vienas kitas lietaus lašas, dėl ko žemė perdžiūvo, vandens telkiniai seko, žemdirbiai virkavo dėl esamos sėjos ir būsimo derliaus, o žvejai – dėl galimai nevykusio ir prastai vyksiančio žuvų neršto.
Į žmonių maldas dievulis, kaip nekeista, atkreipė dėmesį, tačiau pasirodė pernelyg dosnus – nuo pat pirmųjų birželio dienų saulę įspraudė į kampą, o kritulių (labai norit? Turėkit!), atsukęs dangišką čiaupą, davė tiek, kad upės plačiai išsiliejo, net kai kurių miestų gatvės irgi tapo upėmis. Tai įvyko, atkreipkit dėmesį, per kokią savaitę laiko, o tęsėsi tris mėnesius su nedidelėmis pertraukomis. Gal kažkiek hiperbolizuoju, tačiau situaciją nupasakoju panašiai.
Kada upės smarkiai ištvinsta, žvejams žūklė tampa mazochistiniu užsiėmimu, kadangi vandens srautas plukdo įvairų pakrančių šlamštą. Paprastai taip nutinka po staigių polaidžių ar rudeninių liūčių, bet šį sykį – dar ir vasarą.
Laimei netgi krantuose esančių šiukšlių ar kitų atliekų kiekis yra ribotas, tad po kurio laiko plukdomų vandeniu ir be perstojo užsikabinančių už valo ir masalų žolių, šakų, alaus skardinių, moteriškų kelnaičių ar vyriškų kojinių kiekis tiesiog išsenka. Tas pats vyksta ir su vandens skaidrumu – kelias savaites jis būna drumstas, o vėliau išskaidrėja. Bet tėkmė išlieka tokia pat stipri, o gylis – didelis.
Viskas būtų gal ne taip tragiška, jei ne palyginti (suprantama, su pastaruoju dešimtmečiu) žema oro temperatūra ir smarkūs vėjai. O tai reiškia, kad visokie skraidantys vabzdžiai, kurie tykiais pavakariais ir ankstyvais rytais zuja virš vandens ir verčia šapalus kilti į paviršių, šįsyk beveik neskraidė. Vandens temperatūra šapalams buvo praktiškai optimali, na, bent jau vidurvasarį, kas, regis, galėjo turėti teigiamos įtakos kibimui.
Tiesą sakant, ir turėjo, tačiau tuo labiau pasinaudojo meškeriojantys dugninėmis arba plūdinėmis, kurie, susiradę tinkamas žūklei vietas (kur nors už pakrantės iškyšulių, mažiau apsemtų dambų ir panašiai) labai sėkmingai siūlė šapalams natūralios kilmės masalus.
Beje, vienas niuansas – jei balandžio pabaigoje ir gegužį, kuomet vanduo seko, plačiaburniai su malonumu rijo šutintus žirnius ir kukurūzus, tai vasaros viduryje labiau pageidavo paprasčiausių sliekų. O tai, žvejų akimis, jau yra anomalija.
Bet grįžkime prie uodų, mašalų, musių, laumžirgių ir kitų geliančių arba ne sparnuotų šapalų gardėsių, nes tai tiesiogiai susiję su kitu žvejybos būdu – spiningavimu.
Paprastai po gausios liūties karštomis vasaros dienomis plačiaburniai priartėja taip arti krantų, kad jokia naujiena pagauti kilograminį šapalą vos pusės metro nuotoliu nuo nulinkusių ir atsigulusių ant vandens priekrantės nendrių.
Faktas, šios žuvys čia ieško lietaus nuplautų ir į upę pakliuvusių vabalų. Kuomet nelyja, tačiau oras šiltas, nevėjuotas, vakarop ir ankstyvais rytais, tvankiomis naktimis plačiaburniai irgi atplaukia arčiau krantų, nes daugybė skraidančių (šįsyk beveik be išimties – ir geliančių) vabzdžių pulkais zuja virš vandens, bet labai nuo sausumos nenutolsta.
Kas žvejojo naktimis dugninėmis veikiausiai pastebėjo, jog išilgai priekrančių tuo metu nuolat sklando šikšnosparniai. Jei meškeriotojai trumparegiai ar šiaip nepastabūs, tai bent girdėjo – dugninių varpeliai kaskart skambtelėja, nes šikšnosparniai kažkodėl nemato įtemptų dugninių valų ir juos užkliudo savo plėvėtais sparnais. Jie čia patruliuoja ne šiaip sau, nes, kaip ir šapalai, gaudo uodus, mašalus ir kitus naktį aktyviai skraidančius vabzdžius.
Kaip tuomet mes (nors gal reikėtų sakyti – aš) spiningu gaudome šapalus? Elementariai – leidžiame nedidukus SR ar SSR tipo plaukiančius, neutralaus plūdrumo voblerius pasroviui išilgai kranto ir traukiame juos nedideliame gylyje arba pačiu vandens paviršiumi. Galima mėtyti SR skęstančiuosius mažų gabaritų modelius, kitąsyk taip net geriau, nes jie yra vos sunkesni (jei reikia taikliai nusviesti į konkrečią vietą) ir lygiai taip pat vedame giliai nenardindami.
Šįmet nei pirmojo, nei antrojo varianto nebuvo, ta prasme, kad grįždavau iš vakarinės ar naktinės žvejybos net uodų nematęs. Nieko nuostabaus – per šalta, pernelyg vėjuota. Kiek bandžiau senu papratimu mėtyti, plukdyti, traukti įvairius „čiubikus“, „tinius“ ar senus patentuotus balzinius šapalinius voblerius – rezultatai labai prasti.
Bandžiau gaudyti giliau neriančiais smulkiais ar vos didesniais crank, fat modelius, kurie pasiteisindavo rudenį, kada pakildavo vanduo. Be abejo, išmėginau ir nedideles įvairių modifikacijų sukriukes. Irgi beveik tuščiai. Neteigsiu, jog visos žūklės buvo „nulinės“, bet lyginant su kitomis vasaromis, labai prastos.
Įdomiausia, kad šapalų pagaudavau labiau atsitiktinai nei eidamas jų žvejoti specialiai. Ir visiškai ne tokiais masalais – jie užkibdavo ant 7 cm ar net didesnių metalu tviskančių salatinių minnow arba vibų, vilioklius čiupdavo kažkur viduriniuose vandens sluoksniuose. Porąsyk visai neblogai šapalų pažvejojau silikoninėmis 5,0–6,5 cm dydžio lervų imitacijomis džigaudamas ešerius ir sterkus. Ir tai vidurvasarį!
Sterkas, kuris nenorėjo fotografuotis
Kadangi jau užsiminiau apie silikonines lervas, tai teks nukrypti į šalį ir nuo šapalų gaudymo. Straipsnio pradžioje minėjau apie tai, kad pavasarį, kai vanduo būna aukštas, sraunus ir šaltas, plačianugariai būriuojasi tik tam tikrose išskirtinėse vietose. Ir taip daro praktiškai visos žuvys. Šįmet, kada vasarą pakilo vanduo, Neries žemupys tarsi ištuštėjo.
Nemune žuvų dar galima buvo pagauti, o pastarojoje upėje – beveik ne. Galbūt tam įtakos turėjo ir šalia Neries bei Nemuno santakos statomi du tiltai (vienas – vienoje, o kitas – kitoje upėje), tačiau tai tik spėlionės, nes, mano galva, šį faktą labiau įtakojo būtent smarkiai pakilęs vanduo.
Įdomu tai, jog ir Nemune žvynuotosios laikėsi tik labai apibrėžtose vietose. Aš klaikiai nemėgstu žvejoti (nesvarbu kokiais įrankiais ir kokias žuvis), kur susirenka vadinamasis meškeriotojų „turgus“. Tačiau šįmet buvau priverstas kelis kartus ten pažuvauti ir eilinį sykį spjaudžiausi – nesuprantu, tarkim, spiningavimo, kuomet negaliu užmesti masalo ten, kur noriu, o galiu tik ten, kur galiu, nes kitu atveju užkabinsiu šalimais stovinčio žvejo blizgę ar voblerį.
Dabar apie tas „labai apibrėžtas vietas“. Paprastai tai buvo užutekiai, kur tekėjo lėta ar ne didesnė už vidutinę atgalinė tėkmė, o pagrindinė – smarkiai nutolusi. Dar vienas išskirtinis bruožas – gylio įvairovė. Manding, nors gal netgi garantuotai, jog tose sąlyginai ramiuose grįžtamosios tėkmės plotuose koncentruodavosi mailius, o šalimais gelmėje susirinkdavo visokiausio „plauko“ plėšrūnės.
Ir mailiaus ten sugužėdavo tiek, kad vanduo pajuosdavo – dugno nematyti. Tad jei rasdavai tokią vietą (patikėkit, jas greitai žvejai surado, todėl ir susidarė „turgus“), galima buvo neatkeliant kojų iš vietos pagauti salačių, sterkų, lydekų, net šamų. Apie ešerius nekalbu, jų ten plaukiodavo labai gausūs būriai. Ir stambių ešerių, o ne piršto dydžio ešeriukų.
Tačiau plėšrūnių įvairovė negarantavo pastovaus ir gausaus laimikio. Netgi tose „topinėse“ žūklavietėse būdavo nekibių dienų arba kas nors suviliodavo nemažai ir nemenkų laimikių, tačiau kiti likdavo nukabinę nosis. Tad teorija, kad visų pirma reikia išmokti žvejoti, o po to spręsti, ar daug žuvų yra, ar jų trūksta, pasitvirtino visu šimtu procentų.
Sykį bičiulis įtikino nuvažiuoti į minėtą žūklavietę. Kadangi žino mano požiūrį į meškeriotojų sambūrius, nutarėme vykti vėlai vakare ir pažuvauti sutemus – kai visi pradės skirstytis. Bet nejau ilgai lauksi – meškeriot norisi – bala nematė, nuvažiavom dar kokios trys valandos iki tamsos. Nežinau, gal kelias dienas ten nekibo, gal tiesiog atsitiktinumas, bet „turgavietėje“ radome vos kelis žvejus, kurie žūklavo tolėliau, ir tik vienas mėtė spiningą toje vietoje, kur buvom numatę žūklauti ir mudu.
Kadangi draugas čia jau ne pirmąsyk, iš karto užsiėmė jam gerai žinomą poziciją. Aš atsistojau iš kitos pusės maždaug už dešimties metrų nuo čia stovinčio žvejo. Kaip ir minėjau – tokiose žūklavietėse plėšrūnės pakliūva pačios įvairiausios, bet orientuotis reikia tik į kurių nors žūklę, antraip liksi visai be nieko.
Tad bičiulis – džigauja, o aš – mėtau vibus ir voblerius. Tarp mūsų stovintis spiningautojas, kiek supratau, renkasi tą įvairią žvejybą „kas paklius“, kuri, mano manymu, yra nei velnias, nei gegutė. Na, bet čia jau kiekvieno asmeninės problemos.
Bus tęsinys
Romualdas Žilinskas
