Neįprasta vasara. Antra dalis
Kad žuvų čia yra daug – akivaizdu, nes ešerių pabaidytas mailius nuolat vaikomas laksto į šalis, šen bei ten išsiverčia salačiai, arčiau kranto pūkšteli lydekos ir panašiai. Taigi dirbu iš peties – mano masalai vagoja Nemuną bandydami įtikti salačiams, tačiau pastarieji nekreipia į juos jokio dėmesio. Pagal mano teoriją plėšrūnai čia turi tiek maisto, kad voblerį arba vibą reikėtų pataikyti numesti salačiui tiesiai į gerklę, nors ne pagal mano teoriją, juos gundau netinkamais masalais, gal nevykusios jų spalvos, arba viliokliai yra traukiami ne taip.
Tuo tarpu mano bičiulis tiesiog mėgaujasi žūkle – tempia į krantą nuo 300 g iki pusės kilogramo sveriančius ešerius, kuriuos sugundo silikoninėmis lervomis. Desertui „įkala“ ant tų masalų poros kilogramų salatį. Aš labai ramiai (net pačiam keista) žiūriu į kolegos virtuozišką gaudymą, žvejoju, kaip žvejojęs, nes tikiuosi, kad mano valanda dar išmuš iki temstant.
Tarp mūsų įsiterpęs spiningautojas ryškiai nerimauja ir savo vibus bei pjautines blizges keičia į guminukus. Deja, tai naudos jam neatneša. Galiausiai susinervina (ar man taip pasirodė?) ir taręs, kad turi reikalų namuose, apleidžia žūklavietę.
Kad ir kaip stengiuosi atrodyti išoriškai ramus (netgi tuo tikiu), visgi esu ne geležinis, todėl atsisakau gaudymo viršutiniuose vandens sluoksniuose ir prie karabino kabinu Gunki spinerį. Jau geriau – turiu tris ešerius, bet savo gabaritais prilygti draugo traukiamiems dryžuočiams (regis, jau pagauna penkioliktą ar dvidešimtą) jie negali.
Pradeda temti – geriausia salačių žūklės valanda. Vėl imu vibus, bandau voblerius. Rudnugariai plėšrūnai siautėja dar labiau, deja, laikosi ankstesnės nuostatos – nekimba. Bet tai man, nes draugas su savo lervomis sugundo dar vieną salatį. Kažkokia nesąmonė – šie grobuonys juk žuvis medžioja Nemuno paviršiuje, o čiumpa ant 18 g ofsetinės galvutės pamautą guminį kirminą.
Visai sutemsta. Kaip žinia, ešeriai nėra naktiniai plėšrūnai, tad jų kibimas nurimsta. Draugas – irgi, sėdasi ant kranto, stebi mano bergždžias pastangas bent kiek reabilituotis jo akyse. Kiek suprantu, jau norėtų „tepti slides“ namo.
Iš patirties žinau, kad ir kokia gera žūklavietė bebūtų, ten visada atsiras vadinamais „taškas“, kur yra didžiausia galimybė pagauti daugiausiai žuvų. Įtariu, kad bičiulis pataikė į tą vietą, nors dabar, kaip sakiau, ir ten tuščia. O gal laikinai, juk pats laikas būtų pasirodyti sterkams? Savo teorijas išdėstau draugui, bet jis nelabai į tai reaguoja.
Kadangi kolega krapšto nosį, imu ofsetinę galvutę ir ant jos kabliuko maunu lygiai tokią pačią silikoninę lervą, kokia čia buvo suviliotas visas kalnas žuvų. Turėjau įsimetęs į dėžutę kelias, tad prašyti masalų pas kolegą (tai absoliučiai ne mano stiliuje) nereikėjo. Deja, šitas spiningas ne itin tinkamas džigavimui, na, bet kaip nors...
Ir didelei mano nuostabai, nors apsimečiau, kad taip ir turi būti, jau antru metimu priešais bičiulio nosį pakertu žuvį. Jaučiu, kad nemaža. Tikrai ne ešerys. Pagal „dunksėjimą“ suprantu, kad sterkas. Traukiu neforsuodamas (čia jau mano stiliuje, nes esu įpratęs žuvauti maksimaliai plonais valais ir pavadėliais), juolab, tas laimikis nėra jau toks mažas, tai tikrai jaučiu. Draugas netiki ir prašo nustoti maivytis – greičiau traukti žuvį.
Galiausiai privedu prie kranto ir dabar jau abu išsižiojam – sterkas netgi didesnis nei man pasirodė išsyk. Užvelku laimikį ant seklumos palei kojas, neatkabinu, spiningą laikau rankose, apsisuku paimti ant kranto gulinčio fotoaparato – bus „natur produkt“ nuotrauka be jokių išlygų. Tačiau tas sterkas, sukaupęs jėgų likutį, smarkiai pasimuisto ir... Abu giliai atsidūstam. Bet paskui nusiraminam ir nutariam, kad šitas laimikis „įskaitinis“ – paprasčiausiai nenorėjo fotografuotis.
Na, o dabar vėl grįžtu prie pagrindinės temos.
Ir lietūs, ir vėjai, bet saulės ne per daug
Rugsėjis nuo pat pirmų dienų tapo kitoks – labiau vasariškas, nes dažniau švietė saulė, vėjas ne taip įnirtingai lankstė medžius, lijo tik kartais ir gerokai trumpiau, oro temperatūra gal kiek sumenko, tačiau pasidarė stabilesnė. Naktimis ji irgi krito, bet labai nežymiai. Taip buvo per pirmąsias dvi savaites, po to pasijuto rudens alsavimas. Tuo metu atostogavau (kartais ir man sekasi loterijoje), tad žvejybai galėjau skirti dar daugiau laiko. Ir vėl susidūriau su žvejybinėmis anomalijomis.
Pakitus meteorologinėms sąlygoms upėse šiek tiek nuslūgo vanduo, suaktyvėjo nesyk šiame rašinyje minėti skraidantys kraujasiurbiai, tad kas liečia šapalų žūklę, viskas lyg ir normalizavosi, jei ne kelios paskutinės žvejybos...
Stoviu ant Neries kranto iki kelių įsibridęs tarp vandens apsemtų nendrių, gaudau šapalus. Ankstyvas pavakarys, giedra. Staiga pasirodo debesys, tampa tvankiau, jaučiu, tuojau lis. Paprastai tokiais atvejais galimi du variantai – arba žuvys geriau, nei ligi tol, pradeda čiupti masalus, arba tarsi kažkur išgaruoja.
Šįsyk – antrasis atvejis, nes išilgai kranto mano nuplukdyti vobleriai atgal traukiami sugundo tik porą piršto dydžio „žolinių“ ešeriukų. Pūsteli smarkus vakarų vėjas ir upės paviršių subado vandens lašai. Tačiau sulig lietaus pradžia prasideda ir kibimas.
Spiningauju ir netikiu – praktiškai kiekvienu pravedimu masalus atakuoja žuvys. Dabar jau kimba pakankamai svarūs ešeriai ir... šapalai. Tą daugtaškį padėjau dėl to, jog ešerius per lietų, netgi labai smarkų, sėkmingai esu gaudęs daug kartų, tai man nėra jokia naujiena.
Tačiau šapalų – ne. Arba bent jau neatsimenu. Ir griebia jie iki 50 cm (praktiškai gal vos 30 cm) neriančius plaukiančiuosius balzinius Siek 3,5 cm dydžio vobleriukus. Kibiausias – tamsiai mėlyna nugara ir balsvu pilvu modelis.
Lietus virsta į liūtį, vėjas – į audrą, o kibimas tampa dar aršesnis – dabar jau masalą čiumpa beveik vien šapalai. Ne monstrinio dydžio, ne, tokie iki pusės kilogramo, tačiau „smeigia“ taip, kad atrodo, jog voblerį atakuoja bent poros kilogramų salačiai. Kadangi esu su bridkelnėmis, apatinei kūno daliai lietus nė motais, bet pečiai, nugara šlaput šlaputėliai, vanduo tiesiog teka veidu, nes vėjas pučia tiesiai į nosį (beje, užmesti lengvą voblerį dėl to labai sudėtinga).
Visa tai, kaip įprasta sakyti, būtų „dzin“, tačiau nufotografuoti laimikių tokiu oru ir dar įsibridus neįmanoma – atkabinu ir nedelsdamas sviedžiu šapalus atgal į vandenį. Staigiai prasidėjęs lietus staiga ir nurimsta. Vėjo irgi kaip nebūta. Upė – vėl negyva...
Po savaitės spiningauju gerai žinomoje rėvoje, jau gana vėlus vakaras, nors dar šviesu. Kadangi toji rėva miesto ribose, netoliese dviračių takas, neretai atklysta žioplinėjančių smalsuolių. Ant kranto pasirodo vienas pažįstamas, beje, žvejys. Kalbina, nes įsibridęs esu netoli. Nekimba, tad mėtau voblerius atsainiai, beveik nežiūrėdamas.
Pliurpiam apie šį bei tą, metu skersai srauto plaukiantį kelių centimetrų vobleriuką, automatiškai nuo ritės būgnelio vienu pirštu numetinėju valą – plukdau masalą tolyn. Akies krašteliu užfiksuoju kaip kažkur ten, kur galimai turėtų būti mano vobleris, susisuka ratilas, smūgio nejuntu, tačiau kertu... Yra!
Gal nebūtų nieko keisto, taip yra nutikę ne sykį ir ne du, bet kuomet žuvauju nesekdamas plaukiančio paviršiumi voblerio, sėkmingai žuvį pakertu tik todėl, kad „o gal“ – tikrai nekasdienis atvejis. Aišku, masalą pačiupo šapalas, toks iš „imamų“ kategorijos ar net didesnis. Bičiulio akyse, suprantama, užsidedu „pliusą“...
Deja, daugiau niekas nekimba. Prie upės lieku vienas, tik iš kažkur atsiradęs žaltys prašliaužia pakrante ir neria į krūmus.
Sutemsta. Pūtęs nesmarkus vėjelis krenta į karklyną pogulio, atkunta uodai, tačiau apšviestame krantinės žiburių upės paviršiuje nesimato nė vieno žuvų sukelto ratilo, nesigirdi jokio žvynuotųjų pliaukštelėjimo. Turėtų vėsti, o išties darosi tik šilčiau. Aišku, lis. Bet dar pabūsiu valandą ar dvi...
Pakšt, pakšt – ant upės paviršiaus nubyra ne žvaigždės, o stambūs lietaus lašai. Kaip ir praeitą sykį, vėl atkunta vėjas, o lašai virsta čiurkšlėmis. Tamsiu paros metu esant tokiam orui žvejoti, juo labiau šapalus, gali nebent visiškai nieko apie žūklę neišmanantis diletantas. Gal toks ir esu, nes spiningo vynioti neskubu, o kabinu prie karabino SR tipo metalu blizgantį mėlyna nugara chubby. Beje, šis spalvinis variantas yra sėkmingas naktį gaudant šapalus – išbandyta ne kartą.
Traukiu labai lėtai, praktiškai leisdamas voblerį judinti tik smarkiai upės tėkmei. Neprašaunu. Op! – spiningas sulinksta, žuvis pasikirto pati. Toli nuo manęs, kotas ilgas ir gana lankstus, tad nelabai suvokiu, kokio jį dydžio. Regis, ne iš smulkiųjų kategorijos, todėl netrukdau nuvynioti nuo ritės būgnelio šiek tiek valo. Ir padarau didelę klaidą...
Pajutęs daugiau laisvės laimikis paplaukia rėva tolyn ir įlenda į sėkliaus žolyną. Ten yra ir stambesnių akmenų, jaučiu, kaip žuvis brauko pintuką į jų šonus, brukasi gilyn į augmenijos tirštumą. Nieko nebus – reikia „užlaužti“, nors vis dar nežinau, nei kokia, nei kokio dydžio žvynuotoji griebė voblerį.
Ilgas (tąsyk žuvavau su 3,20 m kotu) ir gana lankstus spiningas šiuo atveju – privalumas, nes „lupimas“ vyksta statesniu kampu ir ne toks statiškas, yra ir blanko amortizacijos atsarga. Minusas – tamsu, nors į akį durk, smarkus vėjas pasroviui, lietus, nelabai orientuojuosi, kaip toli žuvis yra nuo manęs ir tik pagal spiningo viršūnės linkį galiu spręsti, kad įstrigusi kažkur nelabai toli kranto. Jei ką, bus galima nubristi...
Tačiau to neprireikia – su tokiu įrankiu pajėgiu laimikį pakelti į aukštesnius vandens sluoksnius ir išvestį iš žolėtos seklumos. Traukdamas jaučiu, kad ji mažesnė, nei išsyk atrodė, nors pasipriešinimas kažkoks netipinis, neaiškus, gal labiau būdingas sterkui. Sunku patikėti, kad smulkų crank modelį čiuptų blausiaakis... Kita vertus, jei užpernai tą patį voblerį (to paties spalvinio varianto, beje), griebė nemenkas šlakis, tai kuo prastesnis yra sterkas?
Privedu arčiau ir pašvietęs žibintuvėliu pro pliaupiantį lietų regiu, kad tai – apie kilogramą sveriantis šapalas, o virš jo snukio – didelis žolių ir siūlinių dumblių kuokštas. Dabar jau aišku: daviau plačiaburniui erdvės, o pastarasis tuo visokeriopai pasinaudojo. Kada stiprioje tėkmėje ir dar pučiant smarkiam vėjui lanksčiu ilgu spiningu trauki žuvį kartu su salotomis – sunku suvokti, kokios ji giminės ir kokių gabaritų.
Sušlapau, be abejo, nes juk lyja lietus, o aš – be striukės. Bet, manot, ėjau namo? Nė velnio. Kada tokia nevaisinga vasara, norisi kompensuoti veltui praleistas dienas. Tiesa, dabar naktis, tačiau koks skirtumas, ir visai nesvarbu, kad lyja, vėjuota...
Po pusvalandžio pričiupau dar vieną identiško dydžio šapalą. Gal, sakau, tas pats? Juokauju. Bet griebė jis tą patį į pusmetrio gylio neriantį mėlynanugarį Jackall Chubby. Tik šį sykį netoli nuo mano kojų, kur rėvoje yra nedidelis pagilėjimas, masalą atakavo ties duobutės šlaitu, tad ištraukiau be didesnių ekscesų.
Ne jauniklis esu, tad tuo ir pasitenkinau. Po lietaus išties atvėso, permirkau, o susirgti per atostogas būtų labai nemalonu.
Romualdas Žilinskas
