Naktinis spiningavimas vasarą ir kitais metų laikais
Jei tenka rinktis, kada žvejoti – ryte ar vakare – mieliau einu žuvauti baigiantis dienai. Pavasarį, žiemą, rudenį tai galima paaiškinti paprastai: vanduo dar arba jau šaltas ir saulė jį per pusdienį kiek pakaitina, vėjas jį išmaišo, todėl į pavakarę žuvys dažniausiai suaktyvėja. Vasarą situacija gali būti visiškai priešinga.
Kai nusistovi šilti giedri orai, vanduo šviesiu paros metu tiek įkaista, jog žuvys ima aktyviau maitintis tik paryčiui. Iš tiesų tai daugiau teorinė prielaida, nes tuo metu (švintant, bet dar nepakilus arba tik pakilus saulei) plėšrūnių suaktyvėjimas tiesiog labiau matomas plika akimi.
Teisingai, pernakt vandens paviršius kiek atvėsta ir pakilusios aukščiau dieninės plėšrūnės gana atvirai demonstruoja savo medžioklės įgūdžius. Vakarais jos gali būti taip pat gana aktyvios, ir jei upė ar ežeras ramūs, o paviršiniuose telkinio sluoksniuose niekas nevaiko mailiaus – dar nereiškia, kad grobuonės ramiai laukia ryto. Jos maitinasi, tačiau kitokiose vietose: gylyje, plotuose, kuriuos dengia medžių, tiltų šešėliai, ties stačiais vakariniais skardžių šlaitais.
Tad atėjus prie vandens ir nepastebėjus akivaizdaus plėšrūnių siautulio, į žūklę ranka numoti nevertėtų. Galbūt tą vakarą ir nieko nepagausite. Bet tuomet atkreipkite dėmesį į įvairius gamtos reiškinius: saulė leidžiasi į tamsų debesį, nėra rasos, stiprėja vėjas... Aha, viskas aišku: rytoj kardinaliai keisis oras ir žvynuotosios dėl to gali būti labai „nusiminusios“. Kartais net visai nedidelio oro pokyčio pakanka (slėgis susvyravo ar vėjas pasisuko) ir lydekos dantis padžiauna ar šapalai į dugno žvyrą pilvus kaso. Bet kas paneigs, jog taip negali atsitikti ir ryte...
Aš visa tai pasakoju remdamasis senais žmonių pastebėjimais apie oro pokyčius, dabar, regis, nėra būtinybės tokius dalykus atsiminti – čia pat ant telkinio kranto žvilgtelėjai į išmanųjį, kur gali rasti net pusvalandžio tikslumu sužymėtas prognozes.
Deja, tai, kas nutiks už pusės valandos ar valandos meteorologai gal ir atspėja, tačiau į po kelių valandų įvyksiančius pokyčius žiūri su tam tikromis išlygomis ir „buria“ jau procentaliai. Jei bando tai daryti tiksliai, tas „tikslumas“ gali tuojau pat pasikeisti. O mano minėti požymiai niekada neapgaus. Jų galėčiau surašyti gerą pusšimtį, bet neįsibėgėsiu vardyti, nes tema dabar yra ne ta.
Taigi grįžtant prie anksčiau rašytos pastraipos, rytas ir vakaras žvejybiniu požiūriu lygiaverčiai. Tačiau antroji dienos pusė vasarą neabejotinai turi vieną privalumą – po vakaro bus naktis, o po to – rytas. Todėl tikimybė, jog žuvys jei ne dabar, tai galbūt vėliau „sujudės“ yra didesnė, nes tamsusis paros metas žvynuotąsias tarsi perprogramuoja. Čia panašiai kaip žmogų – jei nuotaika prasta nuo pat ryto, vargu ar ji pasitaisys iki vakaro, bet kitą rytą ji išties gali būti geresnė.
Dar vienas niuansas, kuris yra rytiniam metui nepalankus – atėjus prieš švintant teks nuolatos žvilgčioti į laikrodį ir kylančią saulę, nes mintis „jei dabar nekimba, tai vėliau bus dar blogiau“ kirbės galvoje lyg amžinas žmonos priekaištas: vyras žvejys – vaikas be tėvo, žmona be vyro.
Kai kas pasakys: plūdininkui ir dugnininkui bepigu – jie gali kiaurą parą sau žvejoti tamsoje ungurius, ūsorius, karšius, plakius, o ką veikti spiningautojui? Spiningauti. Tai kažkada būdavo, kad saulė – už medžių, o žvejys už savo spiningo ir bėgte į namus. Teisybė, naktinė žūklė ankstesniais laikais vienu metu apskritai buvo uždrausta, dabar ji irgi kai kuriuo metų laiku smarkiai ribojama, bet taip būna ne vasarą.
Kita vertus, jei jau taip toli atsisukau į praeitį, tuometiniai spiningautojai neturėjo tokio gausaus masalų pasirinkimo, kas žuvaujant naktimis yra labai svarbu. Tačiau tokie dalykai liečia nebent vyriausius žvejus, nors, kas gana paradoksalu, jie tamsoje meškerioja netgi dažniau nei jaunesnieji.
Daug spiningautojų ligi šiol nesupranta naktinio gaudymo prasmės – ir taip nelabai aišku, kur toji blizgė ar guminukas, įkritę į vandenį, atsiduria ir kokiu keliu betraukiant atgal pas žūklautoją atkeliauja, o tamsoje tai iš viso – svaidai masalą nežinia kam ir nežinia kur. Naktį pakrantėmis slankioti ar priekrantėmis braidyti – tik bridkelnes plėšyti.
Tiesos tame šiek tiek yra, nes pasitaiko, kad žvejai brangiausius spiningu sulaužo ar kojas išsisukinėja į bebrų urvus pakliuvę. Kita vertus, jei užsiminiau apie braidymą – giliau lįsti nejauku, nes žmogus tamsoje prarandą orientaciją ir realų atstumo pojūtį: žengsi žingsnį Neryje ties Vilniumi – ištrauks kas nors po poros savaičių Nemune prie Jurbarko.
Jei su tokia nuostata sutinkate besileidžiančią saulę, verčiau vyniokite spiningą ir eikite miegoti, o šito straipsnio nebeskaitykite – laiko gaišinimas. Sapnuose žuvys visada gerai kimba. Jei pasiryžote naktinei žūklei, kuri jau ne už kalnų, nes pas mus vasara pastaruoju metu gegužį prasideda, skaitykite toliau – gal kas nors iš šitų mano blevyzgų pravers.
Taigi pasvarstykime, ko reikia spiningautojui sėkmingai žvejybai tamsoje?
Kantrybės. Jos privalu turėti visada, tačiau naktį šio žūklei būtino dalyko atsargos privalo būti keleriopai didesnės nei šviesiu paros metu. Natūralu, kadangi nekimbant prarandama galimybė pavėpsoti į kitame krante besimaudančias gražuoles ar danguje plaukiančius debesėlius. Aišku, jei naktis giedra, gali žvaigždes nukritęs į rasotą pievą paskaičiuoti, tačiau tai labai migdo, o snausti ant drėgnos ir vėsios žolės joks gydytojas nepatars.
Beje, jau kalbėjau apie tamsoje iškreiptą erdvės pojūtį, tas pats yra ir su laiku – jis slenka gerokai lėčiau nei dieną.
Vienišumo. Gal kam pasirodys priešingai, nes su draugais naktį leisti gerokai smagiau. Tačiau tokia nuomonė klaidinga – tyla ant kranto ar brendant yra vienas iš svarbiausių sėkmingos žūklės rodiklių. Dabar dauguma žuvų prasčiau mato, tačiau geriau girdi, nes nėra vadinamojo „foninio“ triukšmo, kurį sukelia šlamantys medžiai, bangavimas (vėjas dažniausiai nurimsta arba sumažėja), mašinų ūžimas, pakrantėse šmirinėjančių poilsiautojų balsai ir panašiai.
Grupinis spiningavimas pasmerktas nuliniam rezultatui. Jei atėjote su draugu – traukite burtus arba paprasčiausiai tarkitės: jei jis eis į kairę, jūs – į dešinę, jei jis pasroviui, jūs – prieš srovę. Kuo toliau vienas nuo kito žuvausite – tuo geriau. Šitaip išvengsite bereikalingų kalbų, aikčiojimų, bruzdėjimo ir viso kito, be ko drauge žvejojant paprastai neapsieinama. Tada netgi masalo užmetimų (pliaukštelėjimų į vandenį) bus bent du sykius mažiau, tačiau sumeškeriotų žuvų – priešingai – du sykius daugiau.
O dar neduokdie, draugas neišlaikęs naktinės įtampos pradės gundyti, kad netoliese žino barą, kur nesunkiai kimba pūstalūpės meknės, ilgakūnės lydekos, žvitriaakės kuojos ir gražuolės raudės. Net kojų nereikės vilgyti – pakaks gerklę sudrėkinti.
Žibintuvėlio. Turbūt nereikia nė sakyti, kam šis daiktas tamsoje žvejui reikalingas. Yra žibintuvėlių su baterijomis ir pakraunamų. Kiekvienas jų turi savo pliusų ir minusų. Neanalizuosiu, kuris geresnis, pasakysiu tiek, kad bet kurio jų kokybė tiesiogiai priklauso nuo kainos. Pigią dešrą šunys ėda – pirkti už kelis eurus nesandarūs, sunkūs, greitai „sėda“ – „užsilenkia“ nė vidurnakčio nesulaukę.
Bet kokiu atveju siūlyčiau turėti dar ir kompaktišką kišeninį žibintuvęlį – maža kas...
Drabužių. Be abejo, nuogi žvejoti neiname. Tačiau vasarą dienomis kartais norisi nuo kūno ne tik rūbus, bet ir odą nusiplėšti. Visgi diena nakčiai nelygi ir oro temperatūra gali kisti labai ženkliai, kaip taisyklė tuomet atvėsta. O jei dar ir kyla tirštas rūkas – drėgmė iki kaulų prasismelkia. Todėl neperšlampama striukė, kurią nesunkiai gali sutalpinti į kuprinę, būtina. Ji padės atsisaugoti ir nuo uodų ir kitų kraujasiurbių, kurie, kaip žinia, savo blogus darbus įpratę dirbti tamsoje.
Spiningo. Faktas, kad be šito įrankio joks spiningautojas negali apsieiti. Tačiau daiktas daiktui nelygus. Jei jūsiškis visiškas kuolas – negerai. Reikia jautresnio, nesvarbu kokiais masalais bežuvautumėte, kad kiekviena žuvytės prisilietimą prie masalo, valo timptelėjimą pajaustum, žinotum, ar žvynuotoji vilioklį lūpytėm pabučiavo, ar jis į dugno akmenį bakstelėjo. Kuomet spiningas tarsi botagas – irgi nieko gero. Tai dieną pagal jo viršūnėlę galima orientuotis ar atsargios žuvys kimba, o dabar žvejo akys juk apžlibusios.
Pageidautinas ir ilgesnis kotas. Šviesiu paros metų masalą tarp priekrantės žolių su pusantro metro spiningu išlaviruosi, o dabar to niekaip nesugebėsi. Pajutai, kad vilioklis arti kranto ir žoles kliudo – kelk meškerykotį aukštyn ir į krantą saugiau parsiplukdysi masalą.
Ritės. Tvirtos, patikimos ir su gilesniu būgneliu, kur valo daugiau prisivyniosite. Naktis – ne diena, ji staigmenų kupina, žiūrėk, įvažiuos masalas į žiovaujančio šamo gerklę. Šviesoje bepigu krantais lakstyti, o dabar plėšrūnai daugiau galimybių turi.
Beje, pritraukta palei kojas žuvis, kuomet pašvieti žibintuvėliu, kitąsyk sureaguoja labai staigiai, taip trūktelį valą bėgdama nuo šviesos, kad aukštai pakeltas spiningas negali amortizuoti, belieka vienintelė viltis – kad ritės stabdys nepaves...
Valo. Jei turėsime omenyje, kad naktimis kliuviniai, kaip ir stambios žuvys geriau kimba, tuomet reikėtų storesnio, tvirtesnio nei įprasta. O šiaip jau naktiniam spiningavimui tinkamų gijų pilnos žūklės parduotuvės, jos ryškiai dažytos arba (ir) švytinčios tamsoje. Nors nesu didelis tokio valo gerbėjas, tačiau naktimis jis labai praverčia, veikiausiai patys suvokiate, dėl ko.
Masalų. Spiningavimui tamsoje pasirenkami specifiniai viliokliai, nesvarbu, kokios rūšies jie bebūtų. Tačiau tai jau kito straipsnio tema, nes kalbėti apie visus juos reikėtų labai plačiai. Todėl šitą temą paliksiu kitam kartui.
Romualdas Žilinskas
