Naktiniai mąstymai apie naktinį karšių gaudymą. Sistemėlės ir žūklavietės
Vasara, naktis, tylu, aplink nė gyvos dvasios, jūs sėdite patogiai įsitaisęs žvejybinėje kėdutėje ant tvenkinio kranto ir, fiziškai bei dvasiškai atsipalaidavęs, stebite ant vandens paviršiaus tarp sutūpusių žvaigždžių gerokai už jas ryškesnį žiburį.
Staiga tas šviečiantis taškas suvirpa, pradeda tįsti, tampa ilgu brūkšniu, virsta ant šono, jūsų rankos tuo metu jau gniaužia meškerykočio kotą ir automatiškai padaro visus judesius, kuriuos privalo atlikti meškeriotojas pakirsdamas žuvį... Dar vienas karšis atsiduria skiaurėje šalia tuzino kitų savo gentainių.
Tokia būtų lyrinė žvejybinė įžanga tęstiniam straipsniui iš ciklo apie naktinę karšių žūklę tvenkiniuose. Tiesą sakant, retai kas naktį žuvauja vienas (aš esu veikiau išimtis), tad pasakymas „aplink nė gyvos dvasios“ netinka. Tačiau bet kokiu atveju, kaip ir minėjau ankstesniuose savo rašiniuose, tyla yra gera byla ir jūs su savo bičiuliu ar bičiuliais stengiatės bendrauti taip, kad artimiausiame kaime vištos neprabustų.
Ir tas tuzinas pagautų žuvų galbūt per daug, kadangi normalus karšis sveria bent pusantro kilogramo, o žūklės taisyklės riboja sumeškerioto laimikio kiekį penkiais kilogramais. Ištraukti žuvis niekas nedraudžia, tačiau tokiu atveju „viršsvorį“ reikia paleisti atgal į tvenkinį, bet ne į skiaurę. Nebent pritraukėte ne karšių, o tik fanieros storio karšiukų, tada taip – tada viskas pagal taisykles, nes karšių dydžiai neribojami. Bet kam tokius imti, jei vieni kaulai ir žvynai...
Žiburiukas, kurį mano fantazija ir atmintis nupiešė tarp tupinčių žvaigždžių, priminsiu, yra waggler plūdė su pritaisyta šviesele. Kaip visa ją sukonstruoti jau rašiau, dabar būtų laikas papasakoti, apie sistemėlę, kuri leis „taškui“ virsti „brūkšniu“ ir apvirsti, kaip dera plūdei kimbant karšiams.
Kuomet išnyksta orientyrai
Sistemėlės, kurios taikomos meškeriojant naktį niekuo nesiskiria nuo tos, kurią naudojame gaudydami dieną. Žuvaukite, kaip esate įpratę ir kaip to reikalauja meškeriojimo sąlygos. Tačiau šis straipsnis būtų niekinis, jei nepasiūlyčiau kažko, kas nauja, mažiau girdėta arba mano paties daug sykių praktiškai neišbandyta.
Todėl ir siūlau sistemėlę, kurią pamatęs žvejys sportininkas veikiausiai pultų gerti valerijoną, nes... tai prieštarauja bet kokiems rašytiems ir nerašytiems žvejybiniams kanonams. Juolab, kad gaudoma su waggler plūde, o jos išskirtinis bruožas yra stabilumas. Noriu pasakyti, kad šio tipo plūdė yra mažai veikiama paviršiaus tempimo jėgų, vėjo ir kitų pašalinių veiksnių, nes turi vieną lietimosi tašką su valu, valas yra gana giliai po vandeniu, tad užmesta gana gerai laikosi savo pradinėje pozicijoje ir nečiuožinėja po tvenkinį.
Visgi, atkreipkite dėmesį, kad „gana gerai“, tačiau ne idealiai. O ši sistemėlė leis waggler būti tarsi įkaltai vandenyje. Ir tai labai svarbu, nes, kaip vėliau pamatysite, naudosime savotišką jaukinimo taktiką, kur tikslūs masalo užmetimai gali lemti tos nakties žūklės sėkmę.
Beje, tamsoje būna didesnė problema taikliai nutupdyti plūdę, kadangi praktiškai išnyksta visi orientyrai ir labiau tenka vadovautis nuojauta. Aišku, yra būdų, kaip išspręsti tą dilemą. Tarkim, užbrėžti brūkšnį ant valo su specialiais tam naudojamais markeriais, taip dažnai daro žvejai sportininkai, bet nesu regėjęs, kad užmetimo nuotolį šitokiu būdu žymėtų paprasti meškeriotojai.
Deja, naktį pažymėta ant gijos vieta sunkiai matysis, reikalinga koncentracija, gera rega, apšvietimas. Galbūt yra kokių nors valą negadinančių fluorescuojančių rašiklių, to nežinau, nesu matęs panašių pirkti, todėl daugiau ir nekomentuosiu.
Kitas kartais siūlomas būdas – įtvirtinti valą, jį įspausti už ritės būgnelyje esančios plastikinės „auselės“, ji tam reikalui ir padaryta. Manding, kad tai – nevykęs patarimas. Ir net dėl dviejų priežasčių.
Visų pirma, jei žuvauji, tarkim, augalinės kilmės masalais, kurie silpniau laikosi ant kabliuko, šveiti plūdę atsilošęs, valas įsitempia jos skridimo metu ir staiga – stop. Taip gali susipainioti sistemėlė ir nulėkti nuo kabliuko masalas. Ypač, kada toji sistemėlė yra apkrauta svareliais.
Antroji priežastis mažiau aktuali, bet taip irgi gali pasitaikyti. Žvejojant tvenkinyje karšius kartais galima sulaukti ir stambaus lyno kibimo, net ir itin didelio rekordinio svorio karšio, kuris priešinsis pakankamai smarkiai. Jei pagrindinė gija pagal atlaikymo svorį yra tik „ribinė“, pasirinkta atsižvelgiant ir į meškerykočio amortizaciją, kliaujantis ritės stabdžiais, pastarasis ir, beje, svarbiausias faktorius tokiu atveju atkrenta – juk ritės būgnelis neprasisuks.
Turbūt supratote, ką turiu omenyje – stabdžių sistema veiks tik tol, kol laimikis išvynios valą, kuris yra ant ritės būgnelio iki „auselės“, stambi žuvis, ners tolyn, nutrauks kabliuką ir tiek ją te matysite. Kovos įkarštyje bus sudėtinga sugraibyti giją, ją atpalaiduoti iš už „auselės“.
Todėl aš žuvauju „senoviškai“ ir užmesdamas masalą vadovaujuosi savo patirtimi, nuojauta, o jei yra galimybė, kokiais nors tamsoje vos įžiūrimais orientyrais. Laimei, naktį karšiai priartėja prie krantų, tai palengvina užduotį, be to tvenkiniai, kuriuose paprastai žuvauju – ne Kauno marių dydžio, tad ant vandens, jei nelabai vėjuota, gulasi medžių šešėliai, iš telkinio paviršiaus kyšo kokios nors vandenžolės stiebas ar plūduriuoja lūgnės lapas.
Tiesa, nepasakiau, kad nederėtų tėkšti plūdės tiesiai į numatytą vietą, užmeskite ją šiek tiek toliau, tada sukdami ritę jau pritraukite ten, kur ji turėtų būti. Čia jau pagal žvejybinius kanonus – išsitiesins, panirs po vandeniu gija ir nebaidysite žuvų.
Neieškant tobulumų
Siūlomos sistemėlės „netobulumas“ – apatinis (esantis arčiausiai pavadėlio) svarelis, kuris gana sunkus, t. y. iki 3,0–4,0 g. Jį guldau ant dugno.
Aukščiau išdėstau svarelius atvirkštine tvarka, kai arčiausiai plūdės būna lengviausias (2 pav.), arba tvirtinu ant valo vienodo svorio šratelių grandinėlę (1 pav.). Tas apatinis svarelis yra „inkarinis“ ir jo masė – papildomas svoris, kuris neįskaičiuojamas į bendrą sistemėlės svarelių masę, kuri reikalinga teisingai subalansuoti plūdę.
Jei darysime įprastinę rekomenduojamą sistemėlę, kur svareliai išdėstyti nuo sunkiausio iki lengviausio, skaičiuojant žemyn nuo plūdės, ir bus dar tas minėtas „inkaras“, tuomet užmetant sistemėlė painiosis. Beje, svarelius kartais išdėstau labai kompaktiškai, tačiau ne visada, tai priklauso nuo plūdės plūdrumo.
Geriausia paeksperimentuoti namuose giliame kibire ir pažiūrėti, kas atsitiks, jei nuo dugno atkelsime „inkarinį“ ir arčiausiai jo ant valo užspaustą svarelį. Jei plūdė virsta ant šono – viskas gerai. Jei ne, galima pritraukti arčiau antro nuo pavadėlio (įskaitant „inkarinį“) svarelio esantį gramzdą ir tada veikiausiai pakaks, kad karšis, atkėlęs nuo dugno visą šratelių masę, paguldytų plūdę ant vandens. Būtina sąlyga – du arba trys svareliai, įskaitant ir „inkarinį“, turi išsitekti maždaug sprindžio ilgio valo atkarpoje, nes tiek karšis praktiškai visada atkelia nuo dugno.
Aš jau rašiau anuose straipsniuose apie tai, kad ši žuvis įtraukia į savo žiobtus masalą pasvirusi aukštyn uodega. „Atkelta“ nuo dugno valo atkarpa yra tokio ilgio, kiek valo kartu su svareliais pakyla, kai karšis išlygina savo kūno padėtį vandens storymėje išsitiesdamas, kaip ir priklauso kiekvienai žuviai, vertikaliai. Suprantama, kad tada waggler netenka dalies apkrovos, šauna į viršų ir krenta ant vandens paviršiaus kaip pakirsta. Galbūt visa tai sudėtinga suprasti skaitant, bet pati sistemėlė tikrai paprasta. Nors, manau, kad pažiūrėję į brėžinį, suprasite.
Kitas šios sistemėlės trūkumas – tenka labai tiksliai sureguliuoti gylį, kadangi apatinis papildomas svarelis, jei sistemėlės atkarpa trumpesnė nei realus žūklavietės gylis, skandins plūdę. Kita vertus, tai galima paversti privalumu, nes visada tiksliai toje pat vietoje bus jūsų masalas. Jei įdėmiai skaitėte, ką rašiau prieš tai, suvoksite, kad naktinėje žūklėje tai yra netgi labai didelis pliusas.
Veikiausiai glumina, kad subtilumo čia nėra nė lašo. Ir kam tokia sistemėlė reikalinga ir apskritai, kokias „pievas“ aš čia rašau?
Jau užsiminiau pirmai apie tai – pažvejokite atviroje telkinio vietoje pučiant stipriam šoniniam vėjui ir pamatysite, kad net labai gerai sureguliavus plūdę ji visgi po truputį slinks iš pajaukintos vietos į šoną. Aš tik rašinio įžangoje sakiau, kad naktis labai rami, tokia palankiausia žvejoti karšius. Tačiau iš tiesų panašių naktų pasitaiko tik gal kas antra, sutemus nebūtinai bus tyku taip, kad girdėsis byrančios rasos skambesys, juk gali pūsti net visai nemenkas vėjas. Vėjuotomis naktimis karšiai irgi kimba, kartais ir labai neprastai.
Šią sistemėlę ne pats sugalvojau, ją išrado vienas mano bičiulis. Atvirai pasakius, labai džiaugiuosi, kad gyvenimas suvedė su daugybe puikių patyrusių žvejų, kurie nepagailėjo dalintis savo patirtimi.
Ilgai skeptiškai žiūrėjau į tokį „išradimą“, bet vėliau įsitikinau, kad jis labai pravartus. O karšis, jei nėra itin atsargiai nusiteikęs, griebia masalą ir be vargo nuo dugno pakelia 5,0–6,0 g svorį. Beje, banguojant žuvys būna mažiau įtarios ir tai yra natūralu.
Jei kibs visiška smulkmė, plūdę tik timpčios, bet juk mes žvejojame stambius karšius. Tiesa, pamiršau pasakyti, kad pavadėlis turėtų būti iki 30 cm ilgio. Ir tai taip pat būtina sąlyga, nes su tokia sistemėle ilgas pavadėlis neleis karšiui guldyti plūdės, gal net kibimo nepastebėsite.
Ši sistemėlė tinka tik ekstremaliems atvejams ir iki 7,0–8,0 g plūdėms. Tiks ir plūdresnėms, bet tada dalis svareliams reikalingos masės turi būti įmontuota į plūdės korpusą. Turiu omenyje pasunkintas waggler.
Įlankose šalia duobių
Žvejojant naktį, nors koks skirtumas – diena ar naktis, labai svarbu tinkamai pasirinkti žūklavietę. Paprastai orientuojuosi į tai, kad kur nors netoli būtų karšių „gulyklų“ – gilesnių vandens telkinio duobių, arba vietų, kur dugninės užmetimu žvejoju karšius. Jei dieną jie nutolę nuo kranto, tai naktį – prie jo priartės. Bet yra šiokių tokių niuansų.
Kadangi įpusėjus vasarai sekliose dumblėtose įlankose vanduo būna itin šiltas, čia juntamas deguonies stygius. Karšių šiltesnis vanduo neatgraso nuo galimybės sočiai prikimšti skilvį, tačiau jie į užutėkius neplaukia dėl „oro“ stygiaus. Tačiau galima sėkmingai gaudyti net ir tokiose vietose su sąlyga, kad vėjas, pageidautina – stiprus, dieną pūtė tiesiog į tokią įlanką. Kitaip tariant, iki vėlyvos popietės vėjas buvo atsisukęs tiesiai meškeriotojui į kaktą, o temstant vanduo iš inercijos vis dar ginė bangeles į krantą.
Visada geros būna tipinės karšinės vietos, kur dugnas kietokas su nedideliu dumblo sluoksniu, yra šiek tiek augalijos, ties meldynais ir panašiai.
Paprastai žvejybinėje literatūroje pabrėžiama, kad visos žuvys, o karšiai – ne išimtis, sušilus vandeniui traukia toliau nuo krantų į gilumą, duobes, o upėse pasislenka arčiau vagos, kur irgi giliau ir yra deguonimi turtingesnė tėkmė. Tačiau dėl tokių pareiškimų galėčiau ginčytis.
Kiek teko žvejoti naktį tokiu metų laiku ežeruose ir tvenkiniuose, karšiai prisilaiko žolėtų plotų, kurie gana dažnai būna vos 1,5–2,5 m gylyje ir netoli kranto. Norėčiau atkreipti dėmesį dar į tą faktą, jog būtent rugpjūčio mėnesį ir rugsėjo pradžioje tai itin akivaizdu. Spėju, dėl to, kad naktys jau būna gerokai ilgesnės, vėsesnės ir sekliose augalija apaugusiuose priekrantėse karšiai randa ne tik pakankamai maisto, bet ir jau palankią jų organizmui vandens temperatūrą.
Kituose šio ciklo straipsniuose esu minėjęs ir 5,0 m gylį, bet tai veikiau išimtis, nors ir galimas variantas, atsižvelgiant į bendrą vandens telkinio gylį. Tarkim, tvenkinys yra labai siauras ir su stačiais krantais, šalia kurių povandeniniai skardžiai staigiai leidžiasi į dugną. Tokiuose telkiniuose teks ieškoti savotiškų skardžių atbrailų, bet gal neaptarinėsiu visų įmanomų, juolab išskirtinių variantų, gal kada specialiu rašiniu...
Taigi dieną karšiai iš tiesų neretai pasitraukia į duobę, bet pradėjus temti vėl priartėja. Tad ideali vieta stovinčio vandens telkiniuose yra kur nors nelabai toli nuo sausumos esantis staigus dugno pagilėjimas, o tarp jo ir kranto plytintys vandens augalų plotai. Tarp duobės ir augalų sąžalynų pageidautina bent kelių metrų pločio lygi ar nuolaidžiai gilėjanti aikštelė su truputį dumblėtu dugnu.
Dieną karšius viliojame ties duobės kraštu ar ant jos šlaito, bet temstant bandome gaudyti arčiau kranto, o visiškai sutemus metras ar du už žolių miško. Todėl jaukinti derėtų gana dideliame plote, kad prievilas būtų ir giliau, ir arčiau kranto. Žinoma, išbarstyti jauką dar dieną taip plačiai nėra gerai, nes jį seklesnėje vietoje suris kuojos ar kita smulkmė. Todėl tenka pasirinkti kitokią jaukinimo taktiką.
Iki vakaro prievilo rutulius metame prie pat duobės ar net kažkiek ant jos šlaitų, tačiau temstant pradedame jaukinti šalimais esančiame mažesniame gylyje. Sutemus dar arčiau metame jauko rutulius. Iš tiesų mes neprisikviečiame karšių artyn kranto, jie ir patys čia atplauks, bet jaukas tik padės šias žuvis ilgiau išlaikyti vienoje vietoje.
Jei jaukintume visą laiką tik prie duobės, galimas daiktas, jog karšiai ten liktų ir per naktį. Tačiau galbūt jų instinktas stipresnis už vienkartinį sotų pasivaišinimą ir karšiai, nepaisydami ten gulinčio prievilo, vis tiek patrauktų prie žolių.
Apie patį jauką, jo gaminimą ir kitas karšių naktinės žūklės subtilybes papasakosiu jau kitame rašinyje. Deja, mano naktinis rašymas turi vieną esminį trūkumą – akys jaučia šalimais esančią lovą ir, nepaisydamos smegenyse vykstančios žvejybos, ima merktis...
Romualdas Žilinskas
