Meknių gaudymas sukriukėmis

Grįžtant prie pirmojo sakinio, tai nė nežinau kaip čia atsitiko, bet elgiuosi atvirkščiai nei dauguma spiningautojų – jie paprastai pradeda savo „karjerą“ įvairių rūšių blizgėmis, na, bent jau taip būdavo anksčiau, o po to jau pereina prie sunkiau perprantamų masalų – voblerių. Žvejoti pradėjau labai seniai, todėl menu anuos laikus, kuomet net ir sukriukių nelabai kas turėjo. Joms atsiradus, suprantama, bandžiau žvejoti ir tokiais masalais, bet galiausiai įnikau į žūklę vobleriais, padariau gana ilgą pertrauką ir vėl prisiminiau ankstesniuosius vilioklius. Kaip, beje, ir vartikles, tik šįsyk jau pačias mažiausias. Tačiau šitas rašinys bus tik apie sukriukes.

Kaip žvejoti

Galbūt pirmiausiai derėtų akcentuoti pačią meknių žūklės taktiką. Minėjau ne kartą – jei šios žuvys skleidžia vandens paviršiuje ratilus, reiškia, kad jos maitinasi. Žvejojant vobleriais, kitąsyk gero kibimo galima sulaukti ir be tų akivaizdžių ženklų. Tačiau spiningaujant sukriukėmis, jie turi gana didelę reikšmę, nes pastarieji masalai skirti žūklei vandens paviršiuje arba bent jau aukštesniuose vandens sluoksniuose.

Žinoma, yra sukriukių su smarkiai pasunkintu kūneliu, tačiau tokias meknių žūklėje naudoju rečiau. Tiesiog gaudau paprastomis besisukančiomis blizgutėmis, kurios yra sąlyginai mažos. Jei tokį straipsnį rašyčiau prieš dešimt metų, žodį „sąlyginai“ net nevartočiau, tačiau šiais laikais, kuomet mikrodžigavimas ir nanodžigavimas yra pačiame zenite, net ir sukriukėmis, prie kurių numerio užrašyti trys nuliai nieko nenustebinsi.

Visgi iki „mikro“ nusismulkinu retai (apie tai irgi rašysiu), o dažniausiai ir meknes gaudau Nr. 1 bei Nr. 2 masalais tokios rūšies masalais. Gal atrodo didoki, tačiau reikėtų pabrėžti, kad atskirų firmų gamintojų tie skaičiai nelabai sutampa, taip pat reikšmę turi ir pats sukriukės tipas.

Kadangi jau prabilau apie „anuos laikus“, tai reikia pasakyti, kad kažkada sukriukių „įrėminimas“ į long, comet ir aglia tipus išties buvo prasmingas. Tačiau dabar, kuomet žvejų taktika, įrankiai, masalai gerokai tobulesnį, tai turi mažesnę reikšmę. Tarkim, ankstesnė nuostata, kad long tipo sukriukės tinkamos gaudyti tik tėkmėje, o aglia skirtos žūklei ramiame vandenyje, šiais laikais darosi ne tokia aktuali.

Ir net daugiau – žvejodamas meknes elgiuosi visiškai priešingai, kadangi būtent plačialapės sukriukės joms yra tinkamiausios, o meknės, kaip žinia, dažniausiai žuvaujamos būtent upėje. Paaiškinsiu kodėl.

Greitai traukiama aglia tipo blizgutė greičiau iššoks iš vandens, nes jos lapelis platus, ne taip arti prigludęs prie kūnelio – pasipriešinimas tėkmei didesnis. Bet tai nieko blogo, nes meknės nelabai mėgsta greitai traukiamas sukriukes, bet labiau gundosi smarkiai besisukančiu lapeliu. Tad ir vedame masalus neskubėdami – tegul tėkmė suka lapelį.

Kartais ten, kur srovė būna labai stipri, aš netgi beveik nevynioju valo – užmetu skersai srauto ir leidžiu puslankiu priartėti blizgei iki norimos vietos. Arba metu pasroviui ir traukiu vos, vos sukdamas ritę, kartais net darau trumpas pauzes. Jei sukriukė tikrai kokybiška, tai netrukdo jos sukimuisi, gal kiek sulėtėja apsukos, kinta horizontas, tačiau labai minimaliai, nes masalas mažas, lengvas.

Kuo žvejoti

Meknes labai sėkmingai gaudo ir muselininkai. Todėl ir spiningaujant siūlų kuokšteliu papuoštas sukriukės trišakis turi didelę reikšmę. Tokia pati blizgutė su skirtingu „papuošimu“ gali rodyti kardinaliai skirtingus rezultatus.

Diena dienai nelygi, netgi skiriasi tarpusavyje sezonai, bet, pavyzdžiui, kada vanduo drumstas meknėms labiausiai patinka ryškių salotinių ir juodų siūlų „šluotelės“. Kaip matote, labai jau skirtingos, sakyčiau kontrastuojančios muselių spalvos, bet faktas lieka faktu. Tiesa, juoda spalva labiau jų dėmesį traukdavo saulėtomis dienomis, o vakarais arba apniukus meknės norėdavo salotinių „papuošimų“.

Kita vertus reikšmę turi ir lapelio bei siūlų deriniai. Bet pirmiausiai bandykit spėti kokios spalvos lapeliai, žuvaujant meknes, pernai man daugiausiai atnešė laimikių? Pasakysiu – juodas su balto metalo ruoželiais arba tamsintos sidabro spalvos. Taip pat geras buvo varinis lapelis su tamsiais dryžiais.

O užpernai gerai sekėsi gaudyti su balto metalo sukriukėmis. Tiesa, prieš tai minėta beveik juoda blizgutė turėdavo žalias „šluoteles“, varinė – arba juodas, arba raudonas. Tiek juodas, tiek žalias museles susirišdavau pats, nes pirktos sukriukės būdavo su raudonais siūlais. Nors kitąsyk „iššaudavo“ blizgutės ir su originaliomis muselėmis.

Vėlgi krentu į prisiminimus – senais laikais geriausios būdavo sukriukės su margintais lapeliais. Bet neryškios. Menu, turėjau vieną su murzinai žaliu juodai pataškuotu lapeliu, ją padovanojo iš Vokietijos grįžęs draugas. Išties sukriukė buvo balto blizgaus metalo, tik užklijuotas margas lipdukas. Deja, nepamenu, kokios firmos toji blizgė.

Laimingąja sukriuke suviliojau bala žino, kiek meknių, kol galiausiai ją palikau Nemuno šiekštynuose. Visur ieškojau pirkti, deja, niekur tokios pačios neradau. Gavau panašių. Jos irgi buvo neblogos, tačiau iki anos lygio „netraukė“.

Dabar sėdžiu ir mąstau: kodėl meknių skonis pasikeitė, nes jos ant tokių sukriukių dabar nebekimba? Tiesa sakant, taip spalvintų vargu ar rasi, bet pats juk neretai jas perdažau. Įdomu, kaip pakomentuotų šias permainas mokslininkai, aš savo versijos neturiu.

Man visada nuostabu, kai randi kokį nors vieną masalą, kuris, atrodo, labai panašus į kitą, bet žuvys nori tik to vieno. Pernai panašių atvejų pasitaikė itin daug, ypač gaudant sukriukėmis. Apmaudžiausia, kada kibiąją blizgutę nutrauki, o po to kibimas visiškai liaujasi.

Aš net specialiai eksperimentuodavau. Mėtau vieną, antrą sukriukę, trečią, kol galiausiai randu „tikrąją“. Pagaunu žuvį. Dar vieną. Meknės baksnoja tą masalą, domisi vos ne kaskart užmetus. Tada imu kitą sukriukę, kuri labai panaši. Kibimų sumažėja keleriopai arba jų visiškai nebūna. Dar bandau kitas mažiau panašias blizges – vėl tas pats efektas – žuvys jų nenori. Užmetu kibiąją ir ją meknės kaipmat griebia...

Jei reikėtų paminėti „sukriukių sukriukes“, tokiomis įvardyčiau Mepps firmos gaminius. Tai nemari klasika, tai visų sukriukių „karalienės“. Deja, ir karalienems dabar karūnos gaminama ne iš aukso, bet iš jo pakaitalų. Turiu galvoje, jog anksčiau tikrosios Mepps blizgutės buvo su geltonais kabliukais, kurie beveik neatšipdavo ir nerūdydavo. Taip, jie turėjo ydą, nes atsilenkdavo. Tačiau kuomet gerai pakerti žuvį, tokie trišakiai puikiausiai jas laikydavo. O kada „įsegdavai“ į kietą šiekštą ar akmenį, išgelbėdavai masalą.

Dabartinės Mepps sukriukės yra su juodais ir aštriais kabliukais. Tačiau jie gana greitai atšimpa, o po kurio laiko matosi rūdžių apnašos. Pasikeičiu, suprantama. Nukerpu metalui karpyti skirtomis žirklėmis, veriu mažą žiedelį ir kabinu kitą trišakį. Bandžiau keisti specialiu vienšakiu. Bet tada sukriukės prastai dirbo. Gal nepataikiau išsirinkti tinkamo dydžio ir svorio kabliuko, gal blizgės padarytos taip, kad tinka tik trišakis...

Kaip minėjau, grįžus prie spiningavimo sukriukėmis, kurį laiką mano favoritės buvo Pantoon 21 Synchrony bei Ball Concept Spinner Nr. 1, Nr. 1,5 ir Nr. 2. Nors ir sakiau, kad besisukančių blizgių lapelių dydžiai atskirų firmų gamintojų gali skirtis, tačiau šios sukriukės atitinka Mepps standartus. Didokos? Bet kam reikia gaudyti smulkmę, kam žaloti mažas žuvis, jei jas reikės vis tiek paleisti?

Tuomet įsigijau ir šios firmos sukriukių su volframiniais kūneliais, kas pas mus buvo naujovė. Tiesa, brangios nerealiai, bet ir kibios. Ypač jas mėgo meknės. Tik žvejodavau šias žuvis jau su pačiomis mažiausiomis „nulinukėmis“, kurios vienodai gerai gundė tiek smukesnes, tiek ir stambias tos rūšies žuvis. Regis, koks skirtumas – su volframu ar be volframo, bet skirtumas buvo, nes smulkias pasunkintas blizgutes galima toliau užmesti, giliau nuskandinti, jos stabilesnės greitoje tėkmėje.

Deja, po kurio laiko Pantoon 21 volframinės blizgutės dingo iš žūklės parduotuvių, dabar nebeturiu nė vienos. Tokios sukriukės itin kibios ir šiekštams, todėl nieko nuostabaus, kad jas greitai nutraukiau.

Šiuo metu dažniausiai žuvauju Lucky John sukriukėmis. Tai būtų Lucky John Bonnie Blade arba Lucky John Spin X Round modeliai. Jų dydžių yra nuo nulinio iki..., bet lieku ištikimas Nr.1 ir Nr. 2. Kalbu, jei gaudau meknes. Šios firmos blizgės atitinka Mepps standartus, todėl psichologiškai nieko nereikia keisti. O apie spalvines variacijas jau kalbėjau. Taip, tos minėtos kibiosios sukriukės buvo būtent iš Lucky John kolekcijos.

Firma siūlo ir pasunkintas sukriukes. Tai būtų Lucky John Madspin modelis. Šitos blizgutės panašios į Myran Wipp sukriukes. Pastarąsias esu išbandęs, o naujausių Lucky John gaminių dar ne. Todėl nelyginsiu, matysiu, kaip jos dirba ir kaip bedirbdamos vilioja žuvis, tada ir parašysiu...

Romualdas Žilinskas