Masalai, kurių niekas (beveik niekas) nenaudoja
Veikiausiai pasirodys keista, kad prasidėjus rudeniui rašau apie augalinės kilmės masalus. Tačiau nenustebkite, o išbandykite ir tada galėsite įsirašyti tuos vilioklius į savo būsimų žūklių „repertuarą“ arba juos išbraukti.
Visų pirma rugsėjis, jei dar jis ir šiltas, vandens temperatūra telkiniuose yra aukšta, mažai kuo skiriasi nuo vasaros. Antra, kai kuriuos negyvūninės kilmės vilioklius karpinės žuvys su mielu noru ragauja ne tik šilčiausiuoju metų laiku, bet ir anksti pavasarį, ir vėlų rudenį. Puikus pavyzdys būtų taip vadinamoji „žolė“ arba manų kruopos. Pirmuoju minėtu masalu labai rezultatyviai meškeriojama Neryje vėsiame vandenyje, o antrasis yra Nevėžio kuojų, raudžių, plakių firminis patiekalas net ir žiemą. Iš viso to išsirutulioja trečiasis „neskubėkite su išvadomis“ – telkinys nelygus telkiniui ir atskiruose ežeruose, tvenkiniuose ir net upėse tų pačių žuvų skonio prioritetai gali gerokai skirtis.
Yra ir dar vienas dalykas – faktiškai bet kokiame vandens telkinyje ilgainiui vietines žvynuotąsias galima įpratinti prie joms nežinomų augalinių masalų. Tačiau tai reikia daryti nuosekliai, kantriai, bet nepripuolamai. Suprantu, jog tam ryžtasi toli gražu ne kiekvienas, o veikiau tik retas meškeriotojas, kadangi panašūs eksperimentai reikalauja daug laiko ir, deja, jų rezultatai būna ne vien teigiami. O jei ir taip, galbūt netenkina meškeriotojo, nes panašų efektą galima pasiekti paprastesniais viliokliais ir mažesnėmis laiko, darbo, finansinėmis sąnaudomis.
Galėčiau ilgai ir nuobodžiai aiškinti tą patį apie tą patį, jog visai tai priklauso nuo kiekvieno vandens telkinio mitybinės bazės, vandens temperatūros (ji šiltesniu metų laiku gali būti labai nevienoda), vyraujančių žvynuotųjų rūšių ir taip toliau, ir panašiai. Bet nesikartosiu.
Stambioms meknėms ir pačioms didžiausioms kuojoms
Žirniai – gerai žinomi meškeriotojams masalai. Apie juos ir aš pats esu rašęs ne kartą, vis akcentuodamas, kad žuvaujant šiais viliokliais viena iš esminių sėkmingos žūklės sąlygų yra tinkamas jų paruošimas. Su kukurūzais paprasčiau – perki prekybos centre konservuotų kukurūzų indelį ir nesuki sau galvos.
Betgi žirniai irgi būna konservuoti. Žinau, ką dabar pasakysite – jie yra žali, o ne geltoni, be to galimai net nesunokę, tai visai kitoks masalas. Gal taip, gal ir ne. Spalva, be abejo, skiriasi, tačiau faktas, jog žuvys žalius žirnelius irgi mėgsta. Ir kimba ant jų ne bet kokios, o dažniausiai pačios stambiausios.
Tiesa, čia jau derėtų konkretinti žvynuotųjų rūšis, kadangi tokie viliokliai labiausiai traukia kuojas ir meknes. Vėlgi, nesigilinsiu, kodėl būtent šias žuvis, bet pasakysiu, kad karšiai, lynai, karosai, šapalai, plakiai žaliuosius žirnelius ragaus, tačiau tos žuvys bus veikiau atsitiktiniai laimikiai. Kita vertus, prisiminkite, ką rašiau prieš tai – galbūt kokiame nors tvenkinyje ar ežere, upėje nutiks kitaip, ne visur juk esu meškeriojęs, paprastai žirneliais gaudydavau Neryje ir Nemune, tad ir šia tema labai toli siekiančių išvadų negaliu daryti.
Meknių mūsų vandens telkiniuose nėra daug. Bet su išvadomis šįsyk nepaskubėjau, sakydamas, jog kimba didelės, nes šiltesniuoju metų laiku, ypač vasarą, upių atkarpose, kur šių žuvų būna gausiau, kitokius masalus dažniausiai čiumpa nedidelės meknytės. Pavasarį ar vėlų rudenį nutinka kitaip. Bet dabar kalbu ne apie tuos metų laikus ir galiu garantuoti, kad jei jau meknės susigundo žaliaisiais žirneliais, tai paprastai užkimba pusės kilogramo ir stambesni egzemplioriai.
Kuojų, kur bepasisuksi, yra į valias. Ir jos labai dažnai ant kabliuko kabinasi smulkios, nors tame pačiame telkinyje, net toje pačioje žūklavietėje galbūt sumeškeriotume ir gerokai didesnių. Sumeškeriotume, tačiau pirmosios prie pateiktų masalų suskumba mažesnės ir dėl to laimikyje vyrauja piršto dydžio kuojytės. Dar blogiau, kada šalimais sukinėjasi dar ir plakiai, kurie kitąsyk netgi sudaro mišrius su kuojomis būrius, – mažesni nei delnas plakiai tampo plūdę ar virpina dugninę tarsi paklaikę...
Žodžiu, tai yra masalas, kuriuo galima selektyviai meškerioti būtent stambiausias kuojas ir meknes. Kodėl stambiausias, neatsakysiu, nes, atvirai pasakius, nežinau ir net nespėlioju.
Gal prie septynerius ar aštuonerius metus buvau užsidegęs surasti kokių nors neįprastų masalų, kurių kiti žvejai nenaudoja, arba jais gaudo tik vienetai, todėl porą sezonų sugaišau tuos vilioklius bebandydamas. Tai buvo žalieji žirneliai, visokiausių rūšių pupelės ir namuose kepti iš įvairių miltų bei jų mišinių, priedų padaryti blynai.
Labiausiai nuvylė pupelės, nors šiokios tokios naudos gavau net ir iš nepavykusio eksperimento – pamačiau, kad kai kurios pupelės gali būti visai neblogas (nors ir ne pats geriausias) masalas, o kitos – visai niekam tikusios. Žuvaujant blynais jų kibumas labai priklauso nuo recepto, tai puikūs viliokliai karšiams, lynams. Gal kada apie tą masalą parašysiu, jis ne naujiena, bent jau Kauno apylinkėse. Apie žaliuosius žirnelius rašau dabar, tad iš dėstomų minčių (nors, aišku, geriausiai bandyti meškerioti patiems, ką ir siūlau) galite pasidaryti išvadas patys.
Reikėtų darsyk akcentuoti, kad visų trijų minėtų rūšių viliokliai nėra tie masalai, kuriais pagausi žuvis tik užmetęs meškerę ar dugninę. Na, gal išimtis būtų blynai, bet jau vėl nukrypstu...
Kaip įpratinti ėsti tai, kas nauja
Kita vertus, kibimą galima suaktyvinti arba (ir) priversti žuvis griebti naujus masalus tada, kai juos maišai į jauką, kaip vieną sudedamųjų dalių ir (ar) „padipini“. Kas liečia konkrečiai žaliuosius žirnelius, į atidarytą ir nakčiai į šaldytuvą padėtą skardinę lašindavau vanilės ekstrakto (esencijos), įvairių žūklės parduotuvėse parduodamų skystų atraktantų, tarkim, medaus, kalendros ir panašiai. Kažkiek kvapo ir skonio viliokliai prisisunkia jauke, tad kai juos veri ant kabliuko imdamas ne iš dėžutės, bet iš prievilo, dažnai žuvims būna skanesni. Nieko naujo čia nepasakau, žvejai sportininkai taip pat daro panašius eksperimentus, kai kurie žvejai mėgėjai, manau, irgi.
Dar vienas žuvų, o šiuo atveju kuojų ir meknių, įpratimą prie naujų masalų skatinimo būdas yra tuos vilioklius mauti ant kabliuko kartu su įprastais toms žvynuotosioms viliokliais. Paprastai tai būna gyvūninės kilmės masalai, nes jų žuvys neatsisako praktiškai niekada. Vėliau išsiaiškinau, jog kai kurie deriniai tam tikrais atvejai yra netgi geresni už atskirus vilioklius, net jei žvynuotosios prie pastarųjų būna įpratusios. Suprantama, dabar turiu omenyje žaliuosius žirnelius. Prie jų itin dera musės lervos. Bet, ką ir stengiuosi pabrėžti šiame straipsnyje, žirneliai be priedų irgi yra geras masalas.
Žalieji žirneliai gerai laikosi ant kabliuko, sakyčiau, gal net geriau, nei šutinti geltoni džiovinti žirniai, nes jų struktūra jei taip galima išsireikšti, yra „klampi“, o odelė stora. Bet pakertant žuvis jokių problemų nekyla, kuomet žirniai teisingai užmauti ant aštraus kabliuko. Jei bandytumėte šį masalą, siūlyčiau naudoti plataus linkio dugninei žūklei skirtus kabliukus, jų spalva nėra labai svarbi. Dydį reikia pasirinkti tokį, kad žirnyje pasislėptų visas kabliukas, jo smaigalys būtų išlindęs, tačiau akivaizdžiai nestyrotų, o priglustų prie žirnio iš išorės.
Jei naudojamas vadinamasis sumuštinis su musės lerva, galima imti vienu numeriu didesnį kabliuką, nei meškeriojant vien žirniais, nes ant jo smaigalio tuomet užneriamas ir papildomas masalas. Nors nebūtinai keisti kabliuko dydį, galima naudoti tą patį, tik žirnį verti kitaip – kad labiau išsikištų kabliuko gylys.
Žaliaisiais žirneliais man labiausiai sekėsi žvejojant su match arba bolonine meškere, kuomet žuvis gaudydavau aktyviai, t. y. prilaikydamas plūdę tėkmėje. Neblogi rezultatai ir meškeriojant dugnine, visgi žuvaujant plūdine būdavo gausesnis laimikis. Nors gal tai įtakojo ir pasirinktos žūklavietės, vienareikšmiškai atsakyti negalėčiau, tam reikėtų daug ir ilgai gaudyti įvairiomis sąlygomis ir tik po to lyginti rezultatus.
Meškeriojant šiuo masalu visada jaukindavau. Nesvarbu, net jei žuvys įprasdavo prie žaliųjų žirnelių. Tačiau skirtumas tas, kad naujoje vietoje masindavau jauku, į kurį primaišydavau žirnių, o žinomoje žūklavietėje, kur anksčiau buvau pagavęs žuvų šiais masalais, dažniausiai berdavau vien tik žirnelius. Visgi šioks toks skirtumas tarp abiejų prievilų būdavo – žvynuotosios į žūklavietę antru atveju paprastai rinkdavosi vangiau, ilgiau tekdavo laukti, tačiau atplaukdavo beveik vien stambios.
Kadangi, kaip supratote, dažniausiai ant tokio masalo kibdavo rinktinės žuvys, labai nusiploninti valų nedrįsdavau. Paprastai kuojoms vasarą pakanta ir 0,10 mm ar net plonesnio pavadėlio, bet šįsyk naudodavau storesnį. Be to, viliokliu gali susigundyti kitos stambesnės žvynuotosios, apie meknes jau kalbėjau.
Prieš porą metų bandžiau meškerioti kuskusu. Išsyk pasakysiu, kad tai – itin geras masalas. Bent jau pasiteisino pačioje pirmoje žūklėje. Kalbu apie stambios frakcijos kuskusą, nes jis būna dviejų rūšių – visiškai smulkus, kur yra milimetro dydžio kruopelės, ir gerokai stambesnis. Pastarasis išbrinkęs pasidaro perlinės kruopos dydžio, jis taip ir vadinasi – perlinis kuskusas.
Bet dabar apie šitą masalą nepasakosiu, nes eksperimentai truko trumpai ir atmestinai. Šįmet vargu ar pratęsiu bandymus, nes vasara baigėsi, norisi daugiau paspinigauti, pažvejoti naktimis ūsorių, gal ungurių, jiems augalinės kilmės masalai netinka. Na, bent jau unguriams – tai tikrai. O ir mūsiškiams ūsoriams, kada upėse vanduo atvėsta, vargu ar įsiūlysi ką nors augalinio...
Romualdas Žilinskas
