Lynai nubunda anksti. Antra dalis
Užlietose pievose vanduo dažniausiai būna skaidrus, čia negilu, tad atsargūs lynai gana greitai pastebi ant kranto stovintį meškeriotoją, juo labiau saulėtą dieną, kada jų kibimas geriausias. Todėl pavasarinei žūklei labiau tinka ilgesni match tipo ir nedidelio užmetimo svorio teleskopiniai, ne patys ilgiausi boloniniai meškerykočiai. Nors ir siūlau boloninius, bet, kaip vėliau pamatysite, meškerių rankose laikyti nereikės.
Apie rites plūdinėms meškerėms net neturiu, ką pasakyti, nebent, kad greičiau vyniojančios valą visada bus patogesnės. Norėčiau akcentuoti kitą dalyką – žvejo aprangą. Nemanau, kad dabar reikėtų autis braidymo kelnes, pakaks ir ilgesnių guminių batų. Suprantama, striukė ar kepurė neturėtų būti raudonos, geltonos ar ryškiai žydros, nes visgi gaudysime nedideliame gylyje ir gana skaidriame vandenyje plaukiojančias pakankamai baikščias žuvis.
Apie aprangą šitaip kalbu ne šiaip sau, nes jei anksčiau meškeriotojai žvejoti eidavo kaip pakliuvo, tai dabar regiu priešingą tendenciją – kai kurie savo firmine žvejybine apranga jau ima perlenkti lazdą. Tiesą sakant, nelabai suprantu ir gamintojus, kurie siūlo tokios spalvos drabužius. Tačiau veikiausiai kai kuriems meškeriotojams patinka būti gerai matomiems iš tolo, tad jei nebūtų paklausos, niekas to nesiūlytų. Na, bet kiekvieno pasirinkimas, galbūt kažkas eina prie vandens tiesiog užmesti meškerę...
Masalą guldome ant dugno
Žuvaujant tokiomis sąlygomis lynus, plūdes patartina naudoti pagamintas iš skaidraus plastiko ir kiek galima didesnio jautrumo. Abu šiuos reikalavimus atitinka lazdelės formos slankiojančios (1–3 g) plūdės su raudona viršūnėle. Geltona viršūnėlė ne itin tinka, nes saulėtą dieną iš toliau nelabai įžiūrėsi.
Iš tiesų šios plūdės nėra skirtos būtent tokiai žvejybai, faktiškai čia galima apsieiti ir su stacionariai tvirtinamomis plūdėmis, nes gylis žūklavietėse nedidelis, slankiojančių naudoti tikrai nebūtina. Bet geresnės alternatyvos kol kas neradau.
Dar geriau, kuomet jos būna pasunkintos (korpuso apačioje pritaisytas svarelis), nes šiaip jau panašios formos plūdės vėjuotą dieną nepasižymi geromis užmetimo savybėmis, kuomet naudoji lengvas sistemėles – jų privalumai yra jautrumas ir maskuotė. Esant gūsingam vėjui kartais netgi painiojasi pati sistemėlė, tačiau šitoks svarelių išdėstymas man pasirodė efektyviausias gaudant lynus. Tiesą sakant, sistemėlė yra itin paprasta.
Keliamąją plūdės galią atitinka trys vienodos masės šrateliai, kurių du prispausti ant pagrindinio valo žemiau plūdės, o vienas aukščiau jos. Tokiu būdu ši plūdė tampa jau nebe slankiojanti, nors, suprantama, turi būdinga waggler bruožą – vieną tvirtinimo tašką. Ir tai yra dar šioks toks privalumas, kadangi užmetama gana toli ir mažiau valo gula ant vandens, o tai reiškia, jog lengvą sistemėlę ne taip smarkiai veikia vėjas. Beje, valą reikėtų naudoti skęstantį ar bent jau neutralaus plūdrumo, o ne plaukiantį.
Dar vienas visai smulkus (apie 0,2 g) svarelis užspaudžiamas ant pavadėlio maždaug 20–30 cm nuo kabliuko, jis guli ant dugno. Pavadėlis rišamas ilgas, jei meškeriojama labai sekliai, jis gali būti ir dusyk ilgesnis nei pagrindinio valo atkarpa žemiau plūdės. Kuomet vėjas pučia iš šono, yra itin smarkus, kas ankstyvą pavasarį ne retenybė, o kol kas dar nesulapoję medžiai ir krūmai jo neužstoja, ir masalą metame labai toli, kitąsyk tenka mažinti šalia plūdės esančių svarelių masę, nes plūdė nyra nuo bangavimo. Žodžiu, reikia orientuotis pagal situaciją.
Kaip supratote, masalas irgi guli ant dugno, nes lynai šiuo metu beveik nekreipia dėmesio į vandenyje kabančius vilioklius. Tiesa, žuvaujant tėkmėje gali pasitaikyti išimčių, nes čia daugiau ar mažiau srovė judina masalą, bet dabar kalbu praktiškai vien apie stovinčius vandenis.
Nieko neužsiminiau apie valo diametrą. Lynai yra gana stiprūs priešininkai, tačiau žvejojame pakankamai atviruose vandenyse, o be to dar šalta, tad žuvys nėra pačios didžiausios fizinės „kondicijos“. Tačiau jų atsargumas toks pats, kaip vasarą, o gal ir dar didesnis. Todėl nereikėtų naudoti labai storų valų.
Mano galva, pilnai pakanka 0,15–0,17 mm pagrindinio monofilamentinės gijos ir atitinkamai 0,13–0,15 mm pavadėlio. Jei vadovautumėmės tuo, kas rašoma apie valus, tokiomis žūklės sąlygomis idealus būtų fluorokarboninis pavadėlis, nes jis mažiau regimas.
Tačiau tik jei pastarasis valas yra soft kategorijos, nes fluorokarbonas ir šiaip jau standesnis už monofilamentą, tai yra jo minusas, kuomet gaudomos atsargios žuvys. O juk teoriškai turėtų būti priešingai... Bet kalbu plačiąja prasme, nes ir vieni, ir kiti valai gali būti specializuoti. Nors kuo puikiausiai tiks ir minkštas monofilamentinis, tik pageidautinas skaidrus, bespalvis.
Bulvių košė be spirgučių
Jaukinama labai saikingai, 2/3 prievilo sumetant į vandenį žūklės pradžioje. Pavasarį seklumose lynai labai baikštūs ir meškeriotojo metami jauko rutuliai gali visai diena išbaidyti šias žuvis. Likusią jauko dalį galime sunaudoti tuomet, kai jaučiame, jog žuvys pasitraukė toli nuo žūklavietės. Jei tuo nesi tikras, geriau papildomai nejaukinti.
Pavasarinio prievilo sudėtyje pageidautinas didelis gyvūninės kilmės priedų kiekis. Geriausiai tam tiks tie patys sukapoti mėšliniai sliekai, galima įdėti dar ir trūklio, musės lervų, toks „miksas“ galbūt bus dar gardesnis. Bazinį pagrindą sudaro smulkus pirktinis jaukas, kurį sumaišome maždaug su 1,5 karto didesniu juodžemio kiekiu.
Pastarąjį galima pirkti, galima pasisemti čia pat vietoje pakrantėje. Aišku, gerai būtų prasijoti, jei turite kuo, bet blogiausiu atveju imate tiesiog riebų, bet rupesnį juodą dirvožemį be didesnių šapų, augalų šaknų, akmenėlių ir maišote su prievilu.
Jaukas nebūtinai specialus lynams, dabar tiks ir universalus, skirtas gaudyti šaltame vandenyje ir panašūs prievilai. Vėliau, kuomet vanduo smarkiau sušils, naudosime labiau iškvėpintus jaukus, maišysime su džiūvėsiais, papildomais pagardais ar kvapais, tačiau tai bus už mėnesio ar dviejų. Beje, nereikėtų jauko rutulių smarkiai suspausti, pakanka tiek, kad galima būtų toliau numesti.
Kažkada kažkur perskaičiau, jog puikus jaukas lynams yra bulvių košė su šlakeliu pieno, bet vietoje spirgų maišomi kapoti sliekai. Bandžiau ir tokią prievilo „versiją“. Išsyk nieko doro iš pastarojo jauko neišėjo – lynų į žūklavietę neprisikviečiau. Ir, manau, tam buvo kelios priežastys.
Visų pirma šis jaukas per šviesus, atrodo nenatūraliai, ypač išpiltas ant vandeniu apsemtos dirvos. Antra – pernelyg sotus, labiau tinkamas vasarai. Trečia – sulipintas rutuliais sunkiai suyra. Nors gal ne taip bulves viriau, o gal ne tokia bulvių rūšis pasitaikė, nes jos, kaip žinia, irgi gali būti įvairios.
Tačiau žuvaudamas gegužį, kuomet į tokį jauką pridėjau juodžemio, tada – taip, šis prievilas pasiteisino. Kita vertus, labai gilių išvadų nedarau, nes visiškai įmanomas variantas, kad pirmąsyk lynai paprasčiausiai prastai kibo, o antrąsyk pataikiau žvejoti tą dieną, kada žuvys buvo aktyvios. Žodžiu, siūlyčiau išsibandyti, gal jums panašūs eksperimentai pasiteisins ir anksti pavasarį.
Šitaip žuvaujant atsargius lynus tenka laikytis ir tam tikrų taisyklių. Jau sakiau, kad netgi jaukinimas gali išbaidyti žuvis. Tačiau dažni masalo permetinėjimai taip pat joms sukels įtarimą. Geriausiai jį nusviesti bet 3–5 metrus aukščiau jaukimvietės ir tuomet palengva pritraukti į prievilo primestą plotelį.
Taip nušaunami du zuikiai: nukritusi sistemėlė negąsdina baikščių lynų ir ištiesiname dugne gulinčio valo dalį, pavadėlį, dėl ko plūdė jautriau reaguoja į kibimą. Beje, meškeriojant plūdėmis su vienu lietimosi tašku, taip ir reikėtų daryti, nes giją dera panardinti.
Žuvaudami užlietose pievose ir dar vandenžolėmis neapaugusiose senvagėse užkibusiam lynui išsyk netrukdykite sprukti tolėliau į šalį, tegul paplaukia kelis metrus, kad neišbaidytų savo gentainių. Kol kas čia tankios augalijos nėra, tad žuvis niekur nepasislėps, nebent netoliese iš vandens galvas iškišę apsemti žilvičių krūmai, kitokie šabakštynai – tada jau kitas reikalas...
Bus daugiau.
Romualdas Žilinskas
