Kombinuoti masalai. Apie ešerius ir ešeriukus
Kiekvienas žūklės būdas yra skirtingas. Įvairūs nesutarimai etiniu klausimu tarp žvejų, kurie naudoja dirbtinės kilmes masalus, ir meškeriotojų, kuriems labiau prie širdies žūklė natūralios kilmės viliokliais, man paprasčiausiai nesuprantami – aš vienodą malonumą jaučiu gaudydamas plūdine aukšles, traukdamas dugnine karšius ar spiningu gundydamas lydekas.
Šis kelių straipsnių ciklas apie mišrią žūklę, kadangi ešerius, kitas plėšrūnes galima sėkmingai žūklauti naudojant kombinuotus vilioklius. Beje, kaip vėliau pamatysite – ir taikiąsias žuvis...
Nemanau, kad panašiomis temomis rastumėte daug informacijos, nors tai rašydamas galbūt rizikuoju užsitraukti savotišką dirbtinių masalų garbintojų nemalonę. Nors čia nėra joks Mėgėjų žūklės taisyklių pažeidimas, tačiau kas nors gali susidaryti ir tokį įspūdį.
Tai rašau, o tiksliau – rašysiu, nes pastarasis straipsnis tėra įžanga, tiesiog norėdamas pasidalinti savo žvejybine patirtimi, kai kurių eksperimentų rezultatais, na, ir, suprantama patarti pagauti daugiau žuvų meškeriotojams arba bent jau apsiginti nuo katino. Dabartinės Mėgėjų žvejybos taisyklės nenumato šios žūklės kaip neleistino, bet netraktuoja tokio tipo žvejybos kaip tipinio meškeriojimo.
Bet apie viską nuo pradžių. Kadangi ešerys yra kaip-ne-kaip pagrindinis šio straipsnio herojus, tad apie jį...
Ryja, kas papuola?
Ešerys ichtiologų požiūriu yra menkavertė žvynuotoji, netgi tose pačiose taisyklėse sugautų dryžuotųjų plėšrūnų dydžiai neribojami, galima juos žvejoti ir per nerštą. Tiesą sakant, jei ir labai norėtum, tuo metu šių žuvų nesuviliotum. Tai, beje, būdinga didžiajai daugumai mūsų plėšrūnių.
Nors, tarkim, sterkas kibs puikiai. Tačiau ne todėl, kad tuo metu jis nori ėsti, bet gindamas savo lizdą. Šiuos kai kurių grobuonių bruožus ichtiologai puikiai žino, todėl ir galioja kai ką galbūt piktinantys draudimai žuvauti tų žvynuotųjų neršto metu. Kita vertus, geriau tada žuvų apskritai netrikdyti.
Gal ir daug mes ešerių dar turime, bet stambių tikrai nėra gausu ir meškeriotojai į didelį ešerį žiūri su pagarba. Pusės kilogramo kuprius, mūsų vertinimu, jau neblogas egzempliorius, o kilograminis ar svaresnis – daugumai žvejų yra rekordinė kol kas dar neišsipildžiusi svajonė.
Spiningu ešerius gaudyti mėgstu, atvirai pasakius, kitokių žūklės būdų juos meškerioti aš netgi nepripažįstu, sužvejojęs šių žuvų per savo gyvenimą esu begalę. Apie šių rainuotųjų plėšrūnų žūklę turiu susidaręs savitą nuomonę, kuri, veikiausiai, nelabai sutampa su kai kurių žvejų požiūriu.
Meškeriotojų tarpe vyrauja stereotipas – ešerys labai lengvai pagaunamas laimikis. Toks, kad kartais netgi įkyri savo kibumu. Sunku su tuo nesutikti, kada kokiame nors nedideliame ežerėlyje ar karjere plaukioja tuntai alkanų tos rūšies nykštukų, kurie ryja visa kas pasipainioja jų akyse. Be abejonės yra ten ir stambių egzempliorių, tik jie lindi toliau ir giliau, šie tikrieji ešeriai (o ne ešeriukai!) lengvai provokacijai nepasiduoda, nes minta visai kitu maistu, o kartais neatsisako praryti ir kurį nors iš tų jums taip įkyrėjusių gentainių.
Bandant tokiame vandens telkinyje sliekais ar trūklio lervomis vilioti „baltas“ žuvis, reiškia pasmerkti save žvejybinėms kančioms – mažylis ešeriukas iki skrandžio gelmių sugeba praryti net ir labai didelį kabliuką. Jam nė motais ir stambūs masalai – sprindinį naktinį slieką pajėgia sudoroti vos ne du kartus už jį smulkesnis išverstakis plėšrūnas. Vienintelis variantas plūdininkams ar dugnininkams atsikratyti nepageidaujamų kibimų – gaudyti augalinės kilmės masalais.
Tačiau didieji ešeriai – visai kas kita. Netgi vidutiniokai nėra lengvai pergudraujami. Mano nuomonė – tvirta lyg uola: stambesnieji kupriai yra vienos kaprizingiausių mūsų vandenų žuvų. Paūgėję dryžuočiai kiekvienais metais tampa vis plėšresni, vis dažniau atsisako ėsti smulkius vėžiagyvius, kitus mažus vandens gyvius ir pereina prie tikrosios medžioklės – persekioja mailių ar net ūgtelėjusias žuveles.
Vėlgi, nereikia galvoti, kad tokie ešeriai tampa tik smulkesniųjų žuvų ėdikais – ryja jie ir vėžius, varles, moliuskus, užkanda ir anksčiau buvusio įprasto maisto – įvairių vabzdžių ir jų lervų, vėžiagyvių, kirmėlių. Visgi nedidelės žuvelės plėšrūnų racione dabar užima gerokai didesnę dalį.
Ešerys valgo akimis
Gal ir paradoksas, bet tai, kas leido ešeriams, tikrąja šio žodžio prasme, užkariauti daugelį mūsų vandens telkinių, gelbsti juos ir nuo mūsų kabliukų. Turiu galvoje ėdrumą ir mobilumą.
Ešerys, lyginant su kitais žvynuotais vandenų grobuonimis, tikrai ne gigantas. Ir auga jis gana lėtai. Tačiau ši žuvis aktyvi ištisus metus ir norėdama palaikyti gerą formą turi dažnai maitintis.
Ešerio medžiagų apykaita spartesnė nei daugumos plėšrūnų ir tai jį verčia nuolatos ieškoti maisto. Tai lyg ir prieštarautų minčiai apie šios žuvies kaprizingumą. Tačiau nuolatinis alkis ešerį išmokė labai greitai persiorientuoti pakitus mitybos sąlygoms ir sumaniai medžioti.
Ne naujiena, kad rainuotieji plėšrūnai, tarkim, rytais mikliai tvarkosi su mailiumi pačiame vandens paviršiuje, po pietų medžioja palei pat dugną, o temstant dar spėja ką nors nutverti viduriniuose vandens sluoksniuose. Žinoma, tai tik pirmas pasitaikęs pavyzdys, nes galimi ir priešingi variantai – nelygu kur tuo metu laikosi jiems lengviausiai pasiekiamas maistas.
Žinoma, jei tik yra iš ko rinktis, nes galbūt tame telkinyje tėra vienas ar du medžioklės objektai – viena ar dvi žuvų rūšys. Išgyvena šie plėšrūnai ir ten, kur kitų žvynuotųjų rūšių apskritai nėra – jie ryja vienas kitą ir dar kokius nors bestuburius, kuriuos gali rasti tuose skurdžiuose vandenyse. Įdomu, kad šis faktorius neturi įtakos jų augimui, nes išlieka stipriausieji kanibalai ir pasiekia jie maksimalų dydį bei svorį.
Žuvauti tokiuose vandens telkiniuose gali būti vienas malonumas arba... žvejys patiria visišką fiasko. Esmė tame, jog labai sunku rasti tą tikrąjį spininginį masalą, kuris visapusiškai atitiktų vietinių ešerių reikalavimus. Jeigu imtume lyginti šiuos plėšrūnus su lydekomis, pamatytume didžiulį skirtumą.
Telkiniuose, kur menkas aukų pasirinkimas, dantytosios griebia praktiškai viską kas juda ir čia pagauti jų nesudėtinga. Net ir visai nematytas masalas grobuonėms atrodo potenciali auka, kurią žūt būt reikia praryti. Taip yra veikiausiai dar ir dėl to, kad lydekos daugiau pasikliauja šonine linija ir medžioja iš pasalų, tad aštriadantei nėra kada svarstyti: pačiups, o tada apsispręs ar verta ryti.
Randu panašumų, kada bandoma lyginti vyrus ir moteris, juk sakoma, kad vyrai tiki akimis, o moterys – ausimis. Ešeriai irgi labiau pasitiki rega, jie persekioja aukas, medžioja dažnai būriais ir labai mikliai vienas iš kito mokosi. Na, gal kiek ir pervertinau jų sugebėjimus, tačiau kažkokios užuomazgos šia kryptimi tikrai jaučiamos.
Todėl ir dauguma masalų, kuriuos pasiūlysim ešeriams, gali sukelti tik jų susidomėjimą, bet ne daugiau. Norint, kad vilioklį šis plėšrūnas ne tik vytųsi, bet ir rytų, reikia, kad tas „kažkas“ būtų ešeriui daugiau ar mažiau pažįstamas, t. y. vizualiai primintų tuo metu dažniausiai jo vartojamą mitybinį objektą. Suprantama, kad įtakos visai šiai „vizualizacijai“ turės ir apšvietimas, gylis, kuriame gaudysime, tačiau nenukrypsiu...
Nekalbėčiau šitaip, bet akivaizdus pavyzdys gali būti užpelkėję distrofiniai ežerėliai, kur gyvena ešeriai, gal dar plauko lynai, karosai ar raudės. Gali visą dieną bandyti įvairius masalus, bet iš to gausis tik didelis šnipštas, nors puikiai matosi, kad tuo metu spygliuotieji maitinasi. Bet jei jau pataikei išsirinkti vilioklį – kibimas bus toks, jog viską pasaulyje pamirši. O ir ešerių papuls – oho!
Samanų spalva ir raudonos uodegėlės
Todėl šia tema – viena istorija nutikusi maždaug prieš penkiolika metų.
Tuometinė „Žūklės“ žurnalo redakcija, kur buvau vyriausiasis redaktorius, rengdavo kasmėnesines išvykas į įvairias kaimo turizmo sodybas. Suprantama, ne grybauti, bet žvejoti. Dažniausiai rinkdavomės ežerus, nes upių ir tvenkinių Kauno regione ir taip pakanka.
Tąsyk važiavo nedidelė grupelė draugų ir bičiulių, nusitrenkėme kažkur į Lietuvos pakraštį prie tarp miškuose pasislėpusių nedidelių ežeriukų. Kadangi tų išvykų buvo daug, dabar nė nepamenu, kaip vadinasi ežerai, net tiksliai nepasakysiu, kuriame šalies kampelyje jie randasi. Bet tai gal net neturi reikšmės.
Pasak sodybos šeimininko, žuvų tuose ežeruose yra nemažai, bet jos gana kaprizingos ir tie telkiniai nepasižymi rūšinę žvynuotųjų įvairove. Tiesą sakant, pasirinkome sodybą neatsitiktinai – pati gamta buvo fantastinė, vietovė labai nuošali, žodžiu, negaudytų žuvų rojus, kurios galbūt net nėra susidūrusios su kai kuriais mūsų naudojamais masalais.
Todėl tik atvykę puolėme prie vandens – vieni nuėjo prie už puskilometro plytinčių dviejų didesnių ežerų, kiti žvejojo čia pat prie sodybos telkšančiame pelkėtais kraštais mažame ežerėlyje. Visi spiningavome – vieni bandė voblerius, kiti – įvairias blizges, o treti pasirinko silikoninius vilioklius.
Su mumis buvo ir šviesios atminties Ričardas Adamonis, kuris, beje, beveik nepraleisdavo nė vienos mūsų kelionės. Jis, kaip ir aš, žvejojo mikro guminukais. O kuo daugiau, nes mudu likome prie to liūnais apsupto juodu vandeniu ežeriuko, kuriame, kaip mus „nušvietė“ šeimininkas, yra vos trys rūšys žuvų: daug įvairaus dydžio ešerių, nemažai stambių lynų ir pasitaiko viena kita smulki lydekaitė. Sakyčiau, gana retas žuvų rūšių derinys, bet dėl to tik įdomiau...
Turėjau kelias dėžutes įvairiausių mažų tvisterių ir riperių, kai kurie jų dar nė vandens nepalietę – naujausi tuo metu pasirodę žvejybiniai tokio tipo masalai. Ričardo vilioklių asortimentas buvo menkesnis, tačiau taip pat pakankamai įspūdingas. Jis ėjo krantu pirmas, aš paskui, atsilikęs padoriu atstumu.
Buvo gal rugpjūčio pabaiga, gal rugsėjo pradžia, nes menu, jog gana greitai sutemo ir vakaras prie ežeriuko pasirodė pernelyg trumpas, kad išbandyčiau bent dešimtą dalį savo guminukų. Nors šiaip jau gaudžiau gana tikslingai pasirinkdamas spalvas, nes tokiuose maurų, dumblo ir durpių pilnuose vandens telkiniuose paprastai kibūs būna gelsvi, žalsvi, rusvi silikoniniai masalai.
Daug ešerių nesužvejojau, gal kokį tuziną – tikėjausi geresnio rezultato. Tačiau Ričardo laimikis, kai grįžome namo, privertė išsižioti – daugiau nei trys dešimtys ir gerokai didesnių ešerių...
Paklaustas, kuo pagavo, Ričardas šyptelėjo: „Redaktoriau, dabar įrodyk, kad esi geras žvejys, nes masalų turi žymiai daugiau nei aš, atsirink, kurie kibūs. Būčiau ešerių dar daugiau prigaudęs, bet kažkokie jie čia įdomūs – vis nukanda tvisterių uodegėles.“ Žinoma, R. Adamonis tai pasakė be ironijos ar pašaipos, bet draugiškai, nes darsyk paklaustas tikrai nenuslėptų. Tačiau man tai buvo savotiškas iššūkis.
Sutemus traukėme burtus, kuris virs žuvienę. Maisto paprastai veždavomės į valias, bet čia – būtinas mūsų išvykų ritualas. Deja, ta diena man buvo nesėkminga ir vėl – teko eiti virėjo pareigas. Kita vertus...
Valydamas ešerius, kelių žuvų skrandžiuose pastebėjau keistus sukietėjimus. Pasižiūrėjau iš arčiau: o ten – guminukų uodegėlės. Ir visos raudonos. Kai kurios buvo nurautos net su tvisterių strampais. Pagal juos galėjau identifikuoti netgi kokios spalvos (samaninės!) ir firmos tie silikoniniai masalai. Niekam apie savo radybas nesakiau.
Išaušus vėl išsiskirstėme po ežerus. Mudu su Ričardu pasirinkome vakarykščią vandens telkinį.
Dabar jau aš traukiau ešerius be problemų. Ir, beje, nė vienas nenukando tvisterių raudonų uodegėlių. O nenukando, kadangi dar iš vakaro kai kuriems guminukams jas žirklutėmis patrumpinau – išbandytas variantas, jei ešerys reaguoja labiau į spalvas, nei masalo virpesius.
Nė nežinau, kiek tada aš ešerių prigaudžiau. Išties begalę. Su tiek galima buvo pamaitinti visą kareivių kuopą. Man jų jau nebereikėjo, nes žuvienė – pirmam vakarui.
Ten buvome tris dienas. Vėliau aš jau meškeriojau kitame ežere karšius, Ričardas nusiyrė su valtimi ir žuvavo plūdine, žodžiu, linksmai ir turiningai praleidome sodyboje tris dienas.
Tiesa, pamiršau paminėti, nors tai su ešeriais ir neturi nieko bendro, kad lydekų nepagavome. Jų ir neviliojome tikslingai. Visgi vieną ištraukė mano sūnus. Kaip ir sakė sodybos šeimininkas – mažą, liesą ir juodą, nors ešeriai buvo tikrai įmitę.
Nors yra ką prisiminti, tačiau grįžkime prie straipsnio.
Geriau žvejoti su draugu
Kokioje nors didelėje upėje ar plačiame ežere, kur ešerių maisto asortimentas yra maksimalus, juos gaudyti irgi nėra paprasta. Minėjau, dryžuotieji juda, migruoja, ieško kur ir kaip lengviau užkąsti.
Todėl tą pačią dieną šie plėšrūnai gali ryti gružliukus, vėliau – aukšlytes, o desertui pasilikti visai smulkų įvairių karpinių žuvų mailių. Ešeriai ieško maisto, o žvejai – ešerių ir stengiasi įtikti jų norams. Tiesa, kartais dryžuotųjų plėšrūnų tarpe būna tik vienintelis noras – gulėti dugne ir žiovauti...
Kam teko spiningauti mikro guminukais nežinomame vandens telkinyje, puikiai žino, jog našiausia žūklė būna tuomet, kai žvejoja keli spiningautojai drauge. Taip greičiau galima rasti optimalų masalą, žinoma jei draugai pasidalys savo atradimais.
Ešerio norai gali keistis kas kelios valandos, ir ką tik buvusi, tarkim, salotinė tvisteriuko spalva jo jau nedomins, nes tuo momentu kupriui kažkodėl patiks rudas su juodais taškeliais guminukas. Kur maisto negausu, būtinybė dažnai keisti masalus atpuola, bet čia daug sunkiau rasti tą ar tuos vienintelius vilioklius. Taigi draugai padės sutaupyti laiko ir tokiu atveju.
Be abejonės, ešeriai kiekviename vandens telkinyje turi pamėgtas vietas. O jos gali būti dviejų rūšių: poilsio ir medžioklės.
Kai kuriose duobėse, saulėtą vidudienį – dugno plotuose, kur į vandenį nuo medžių ar tiltų krenta šešėliai, susirenka dideli būriai šių žuvų. Taip pat jų bus gausu ties duobių stačiais šlaitais, ypač jei jos apaugusios vandens augalais. Paprastai ešeriai bazuosis artimesnėje saulei duobės pusėje, kadangi nuo skardžio ir vandenžolių dugne tįs šešėlis.
Bet tokiu paros metu žuvys vangios, į masalus beveik nereaguoja. Kaip ir bet kurios kitos žvynuotosios, ešeriai irgi gali būti pasyvūs dėl meteorologinių sąlygų, vandens temperatūros ar kitų priežasčių. Dabar jie ilsisi ir įsiūlyti masalą vargu ar pasiseks.
Visgi dryžuotieji plėšrūnai kada nors bus priversti maitintis ir plauks jie pirmiausiai ten, kur vakar ar užvakar sočiai ir be didesnių pastangų užkando. Priklausomai nuo metų laiko, vandens lygio, meteorologinių ar kitokių sąlygų, tos vietos bent kurį laiką išliks pastovios.
Į tai meškeriotojams reikėtų atkreipti dėmesį ir tokius telkinių plotus įsidėmėti. Šie plotai gali nesikeisti metų metais ir dažnai žuvaudamas tuose pačiuose vandens telkiniuose aš dažniausiai einu tiesiai ten, kur pernai ir užpernai tokiu laiku ir esant panašioms oro sąlygoms žūklė buvo naši. Netgi žinau masalus, kurie turėtų atnešti sėkmę.
Jei per kelias žūkles kibimas buvo prastas, galimas dalykas, kad telkinyje įvyko kokių nors permainų, kurios įtakoja masalų ar vietų kaitą. Tada paieškos prasideda iš naujo, nors dažniausiai to vandens telkinio kibiausi masalai ešeriams ir toliau išlieka tokie patys.
Romualdas Žilinskas
