Kol pramankštinsim kojas, gaudysim kuojas. Antra dalis
Kuomet žiemą kuojos aktyvios ir maitinasi, jos dažniausiai plauko arti dugno. Jei gylis nėra didelis, žūklės pradžioje pakanka kelių mandarino dydžio stipriau suspausto drėkinto jauko rutulių, kurie išyra padugnėje arba atsimušę į gruntą. Didesniuose vandens telkiniuose labai praverčia šėryklėlės.
Šėryklėlės privalumas tame, kad jaukas paskleidžiamas ties ekete, nes kartais tvenkiniuose arba net ir ežeruose viduriniuose vandens sluoksniuose gali būti tėkmė, kuri jauko rutulius, iki jie nuskęs, paneša toliau, nes žieminis jaukas yra smulkiai maltas, palyginti lengvas ir greitai suyra. Džiūvėsėliai – juo labiau.
Vėliau, kuomet prasidės intensyvesnis kibimas, maždaug kas valandą vėl metami du ar trys graikiško riešuto dydžio prievilo gniužulai (jei žuvaujama sekliai) arba nuleidžiamas panašus kiekis jauko šėryklėle. Taip masinamos kuojas ilgiau būna žūklavietėje, žuvų būrys laikosi ties ekete, neišsisklaido.
Ne visuose vandens telkiniuose kuojos palankiai žiūri į grynai augalinės sudėties jaukus, Pastarieji dažniau pasiteisina mažesniuose tvenkiniuose ar ežeruose, taip pat ten, kur yra daug žvejų ir kuojos po ledu nuolat jaukinamos. Telkiniuose, kur gilu, vandens plotai dideli ir kuojos smarkiai konkuruoja su kitomis karpinėmis žuvimis, o žiemą netgi su smulkių ešerių ir pūgžlių tuntais, joms labiau patinka, kada prievile yra didelis kiekis uodo trūklio, musės lervų.
Regis, turėtų būti priešingai, nes ešeriai ir pūgžliai neliečia grūdinių kultūrų ir toks jaukas yra labiau orientuotas į karpines žuvis. Veikiausiai šiuose telkiniuose būna nemenka mitybinė bazė, kurios pagrindą sudaro įvairūs vandens vabzdžiai, jų lervos, vėžiagyviai, moliuskai ir panašiai, žodžiu, gyvūninės kilmės organizmai. Kuojos labiau pratusios prie šio maisto ir į augalinius prievilus, juolab po ledu, menkiau reaguoja.
Jaukinimas žiemą turi vieną nemalonų aspektą: jei ledukas greitai užtraukia eketes, jauko dalelės limpa prie eketės kraštų, tiesiog sušąla vandens paviršiuje ir tai trukdo meškerioti, nes gaudoma plonu valu ir lengvais masalais. Tiesa, naudojant šėryklėles, toks variantas įmanomas nebent tuomet, kai gylis yra nedidelis, o jaukas – itin lengvas, nes yra plūdrių dalelių, kurios kyla į paviršių.
Dar dažniau šitokie dalykai nutinka jaukinant sausu prievilu (apie tai pasakojau pirmoje straipsnio dalyje). Kažkur perskaičiau, kad tokiais atvejais padeda aliejus, kuris pilamas tiesiog į eketę. Taip, eketė išties lėčiau traukiasi ledu, bet rankos, meškerėlė, pirštinės ir net kombinezonas išsitepa riebalais, kuriuos vėliau problemiška išplauti. Nepatarčiau daryti panašių avantiūrų – sėdėti slidžiomis rankomis bus menkas malonumas...
Mišri sistemėlė
Amžinas ginčas gaudant kuojas, kas geriau – avižėlė su masalu, masalas ant kabliuko ar bemasalinė avižėlė. Sakyčiau, kad atsakyti sudėtinga – žiūrint, kur, kada, atsižvelgiant į žvejo įpročius, temperamentą. Jei žuvaujate bemasaliniu principu, daug kas priklausys ir nuo tinkamai parinktos avižėlės, virpinimo technikos. Bet pastarąja tema dabar nerašysiu, o pasiūlysiu sėslų įvairių masalų „miksą“. Čia bus avižėlė ir svarelis, plūdė ir sargelis, trumpiau tariant, visko po truputį (1 pav.).
Pradėsiu nuo sargelio. Faktiškai jis nėra būtinas, bet jei žvejojate toli nuo savęs išdėstę įrankius, yra daug sniego, gerai nematote visų ekečių iš arčiau, tuomet praverčia ir pastarasis kibimo indikatorius – žuvaujame panašiai kaip stintų žūklėje. O šiaip kibimą puikiausiai parodys ir plūdė. Kadangi toks sargelis nėra skirtas aktyviam virpinimui, geriau matysis ilgas, nors ir ne pats jautriausias, svarbu, kad nepražiopsotumėte kibimo. Ryški jo spalva – privalumas, tad visai neprasti šiuo atveju bus ir stintavimui skirti sargeliai.
Plūdė reikalinga kiek įmanoma mažesnio plūdrumo – ne daugiau nei 0,5 g. Nors dideliame gylyje lazdos perlenkti nepatariu. Mano galva, optimalus variantas – 0,3–0,4 g plūdės. Žieminių plūdžių žūklės parduotuvėse būna, bet jų pasirinkimas dažnai menkas, tad aš paprastai plūdes gaminuosi pats. Dažniausiai naudoju slankiojančias, nes tokios patogesnės žuvaujant neinercine rite, ypač, kada kuojos kimba be perstojo (nutinka ir taip).
Ant valo užspaudžiu vieną tokios masės svarelį, kad plūdė būtų ties skendimo riba, t. y. iš vandens kyšotų tik jos viršūnėlė. Pririšus avižėlę, plūdė galutinai nugrims, tačiau laikys įtemptą valą, kai masalas pasieks dugną. Sistemėlės gylis sureguliuojamas taip, kad plūdė būtų panirusi vos keletą centimetrų nuo vandens paviršiaus.
Atstumas nuo svarelio iki avižėlės nėra griežtai nustatytas. Kuo jis mažesnis, tuo jautresnė sistemėlė, tačiau pernelyg žemai nuleistas gramzdas gali išbaidyti atsargesnę žuvį, kai ji čiups masalą. Optimalus atstumas – 10–15 cm. Kibimas matomas, kuomet plūdė iškyla (sargelis išsitiesia) arba nyra, pasislenka į šoną (sargelis ima trūkčioti).
Kyla klausimas, kam apskritai reikia tokios mišrios sistemėlės, jei galima apsieiti tik su sargeliu ir avižėle arba tik su plūde, svareliu ir kabliuku? Paaiškinsiu.
Avižėlė jau pati savaime yra masalas, net jei ji nevirpinama. Suprantama, žuvis ragauja trūklius ant jos kabliuko, tačiau pati avižėlė galimai irgi patraukia žuvies dėmesį. Nors tai labiau būdinga ešeriams, bet kuojos ar kitos karpinės žuvys irgi reaguoja, tarkim, į spalvotą ar metalo blizgesio avižėlę, tuo galima įsitikinti žuvaujant bemasaliniu principu, kuomet avižėles šios žuvys čiumpa pauzės metu. Beje, griebia būtent ramybės būsenoje, nes kuojoms tai ypač būdinga.
Nors avižėlė maža ir lengva (tokios tinkamiausios kuojoms), tačiau ji vis tiek gali prasmegti dugno nuosėdose. Meškeriojant tik su sargeliu dideliame gylyje kartais sunku jausti, kada avižėlė paliečia dugną. Suprantama, ne visiškai prarasime kontaktą su masalu, jei sargelis yra jautrus, o valas plonas.
Bet visų niuansų galbūt nejausime, ypač kada telkinyje yra bent šiokia tokia tėkmė (minėjau, kad ji gali būti ir stovinčiuose telkiniuose), pučia smarkus vėjas ir panašiai. Jei gylis sureguliuotas tinkamai, plūdė įtempia valą ir šiek tiek prilaiko avižėlę, kuri tik vos liečia dugną.
Užšalus eketei valas gali prilipti prie ledo. Tada sargelis irgi nerodys tikslaus kibimo, gal apskritai nereaguos į žuvies prisilietimus prie masalo, tačiau plūdė tai perduos be jokių trikdžių. Kaip matote, sujungę du gaudymo būdus, galime turėti ir dvigubą ar net didesnę naudą, juolab, kad avižėlė su svareliu grimzta greičiau negu be svarelio.
Tikrasis tokios sistemėlės efektyvumas atsikleidžia meškeriojant dugne besimaitinančias kuojas. Visgi kuojos dažniau plaukioja pakilusios į aukštesnius vandens sluoksnius, tad reikia taikytis prie šių žuvų įgeidžių.
Paprastai, bet efektyviai
Kartais sistemėlių efektyvumas, turiu omenyje ne tik poledinę žūklę, būna jų paprastume. Apskritai pastaruoju metu vis dažniau stebiu savotišką grįžimą atgal tiek montuojant įvairias sistemėles, tiek įrankių gamyboje. Kalbu ne tik apie mūsų žvejus, o „rimtų“ žūklės įrankių gamintojų savo šalyje lyg ir neturime.
Sekliuose vandenyse nepakeičiamas įrankis yra balalaika su labai smulkia šratelio formos avižėle, tai, galima sakyti, „kuojinė klasika“. Kadangi čia jau ne šio rašinio tema, nesiplėsiu, bet pasiūlysiu paprastą sistemėlę su plūde (2 pav.). Pastarasis variantas skirtas meškerioti giliai, tačiau ne prie pat dugno. Tai bene seniausia žinoma sistemėlė, kurią sudaro tik plūdė, svarelis ir kabliukas, ji gera tuo, kad labai operatyviai aptinkamos kuojos bet kokiame gylyje ir bet kuriame vandens sluoksnyje.
Dar vienas tokios sistemėlės privalumas – šios žuvys neretai nori pamažu natūraliai skęstančio masalo, todėl kuojoms galima pasiūlyti ir tai, tereikia pakelti švino šratelį 30–50 cm aukščiau kabliuko. Visa sistemėlė nuleidžiama į eketę be jokių pauzių, tuomet svarelis labai greitai krenta žemyn, o kabliukas su masalu dar kurį laiką natūraliai skęsta. Galima kaskart pakelti sistemėlę ir vėl ją nuleisti, kol beskęstantis masalas galiausiai sudomina kuojas.
Kita dar paprastesnė sistemėlė praverčia tuomet, kai kuojos labai nenoriai reaguoja į masalus, bet laikosi visai prie pat dugno (3 pav.). Tačiau tada negalima smarkiai didinti valo atkarpos tarp svarelio ir kabliuko, nes pasyvios žuvys vilioklį ragauja atsargiai ir kibimo nematysime. Laisvoji valo atkarpa – 5–7 cm. Gramzdas nebūtinai turi liesti gruntą. Jeigu kuojos ilgai nekimba, verta išbandyti abu variantus – pasyvųjį ir vis pakeliant bei nuleidžiant masalą.
Čia vėlgi galima rišti dvi sistemėles – su sargeliu (ji pavaizduota pavyzdyje) arba tik su plūde. Aš dažniau naudoju pirmąją. Bet tuomet tenka žuvauti naudojant ilgesnį ir jautresnį sargelį. Meškerėlė paguldoma ant eketės krašto arba padedama ant stovelių, kad sargelis, jei svarelis guli dugne, būtų pusiau sulinkęs. Jei gramzdas pakeltas aukščiau dugno, tuomet sargelį reikėtų sutrumpinti. Bet kokiu atveju sargelis arba nulinks, kas dažniau nutinka kimbant kuojoms, arba pakils. Beje, slankiojantis svarelis šioje sistemėlėje yra privalumas.
Trumpai apie kabliukus. Visada galvodavau, kad geriausi kabliukai, jei masalui naudoji uodo trūklio lervas ir gaudai kuojas, yra raudoni. Bet, kiek rodo praktika, neprastesni bus mėlyni ir žali. Kauno mariose žuvaujant mėlynais ir žaliais kabliukais, kartais kuojos kibdavo netgi daug geriau, nei naudojant raudonus.
Galima būtų pagalvoti, kad taip nutikdavo dėl kabliukų skirtingo vielos storio, jų formos ar svorio, bet turiu identiškų įvairiaspalvių kabliukų, tad visa esmė būdavo tik jų spalvoje. Man tai kažkokia mistika, kuri prieštarauja žvejybinei logikai, todėl jokio paaiškinimo nerandu...
Romualdas Žilinskas
