Kodėl po Naujųjų nėra ledo?
Klausimas „kodėl po Naujųjų dar nėra ledo?“ kyla ne dėl to, kad ledo nėra ir dar bala žino, kada jis bus, tačiau iš žvejų mintyse susiformavusių lūkesčių. Daugeliui Naujieji metai reiškia ne tik kalendoriaus datą, bet ir ribą, po kurios „turėtų būti“ žiema. Nors ką aš čia – žiema faktiškai privalėjo prasidėti dar prieš mėnesį.
Šį jausmą stiprina kolektyvinė atmintis, kuri veikia atrankos principu. Gal pernelyg moksliškai kalbu – turiu omenyje faktą, jog vyresnių žvejų, o ir dalis jaunesnių meškeriotojų, atsimena, kaip anksčiau buvo šalta, balta, na, ir suprantama, mini vandens telkinius padengtus ledu. Nieko čia stebuklingo nėra, nes būtent žvejams ilgam ir labai ryškiai išlieka stipriausios emocijos, kurios susijusios su sėkminga poledine žūkle.
O metai, kuomet žiemos buvo šiltos ir labai panašios į šią, atmintyje užsilaiko labai trumpai ir vėliau tiesiog išsitrina, nes apie jas niekas nepasakoja, neaikčioja, rodydami kokio dydžio ešerius ar karšius traukė iš ekečių, jos nesusijusios su poledinio meškeriojimo patirtimi ir įspūdžiais.
Prie to prisideda ir dabartinis socialinis fonas. Šiais greitai sklindančios ir visiems lengvai prieinamos informacijos laikais kiekvienas sezonas nuolat lyginamas, vertinamas ir aptarinėjamas viešai. Atsiranda komentarai, nuotraukos, palyginimai su „kaip buvo anksčiau“, o tai bendrą šaltos ir baltos žiemos nebuvimo įspūdį tik dar labiau sustiprina.
Todėl prieš kalbant apie temperatūrą, vėją ar vandenį, būtina pripažinti vieną dalyką: dažniausiai noras turėti „tikrą“ žiemą neatitinka realybės ir mūsų galvoje „suformuoto“ kalendoriaus. Ne todėl, kad jis būtinas gamtai, o todėl, kad jis būtinas žmogui.
Visgi nuneigti, kad prie keletą dešimtmečių buvo kitaip ir kad klimatas dabar šiltėja, negalėčiau. Ir tai rodo mokslininkų pateiktos išvados. Kalbama ne apie pavienius šiltus sezonus, bet ilgalaikes tendencijas – per pastaruosius maždaug dvidešimt metų vidutinė pasaulio oro temperatūra pakilo apie kelias dešimtąsias laipsnio. Bendro žemės klimato mastu tai yra jau labai daug. Kita vertus, atšilimas nevyksta tolygiai, tačiau tendencingai – „tikroji“ žiema sugrįžta, bet kaskart po ilgesnių pertraukų...
Mūsų regione klimato kaita jaučiama itin ryškiai, nes žiemos tampa trumpesnės, pereinamieji laikotarpiai – ilgesni, o šiltesni nei įprasta orai rudenį ir šalčiausiojo sezono pradžioje laikosi ilgiau negu anksčiau. Tai nereiškia, kad artimiausioje ateityje visai nebeliks šalčio ar sniego, nes neigiama oro temperatūra ir dabar, kai rašau šį straipsnį, yra už lango, sninga. Deja, ji turi tendenciją išsilaikyti vis trumpiau, fiksuojama vis daugiau atodrėkių, daugiau kritulių šaltuoju laikotarpiu, daugiau drėgmės.
Visa tai tiesiogiai veikia ir ledo formavimąsi, net jei termometro stulpelis trumpam nusileidžia žemiau nulio. Todėl kalbant apie neužšalusius vandens telkinius po Naujųjų metų, klimato šiltėjimo fakto ignoruoti negalima, bet lygiai taip pat jo negalima paversti vieninteliu ir viską paaiškinančiu veiksniu.
Kuomet kalba pasisuka apie ledą, ruduo dažniausiai „pasilieka už kadro“. Paprastai dėmesys nukreipiamas į gruodį ar sausį, tarsi būtent tada viskas sprendžiasi. Ruduo pamirštamas visai be reikalo, kadangi jis pastaraisiais metais tapo ne tik ilgesnis, bet ir šiltesnis. Tai jau minėtas pereinamasis laikotarpis, per kurį vandens telkiniai sukaupia arba praranda šilumą, ir nuo šio balanso tiesiogiai priklauso, kaip jie reaguos į pirmuosius šalčius.
Vanduo atvėsta lėtai. Kol oras rudenį dažnai laikosi teigiamas, o naktimis antroje jo pusėje neigiama temperatūra būna tik trumpai, vandens paviršius neturi sąlygų stabiliai šalti. Priešingai – ilgas, šiltas ruduo reiškia, kad ežerai, tvenkiniai ir upės į žiemą ateina su teigiamos temperatūros pertekliumi. Gausūs krituliai rudenį ir vasarą dažnai reiškia didesnę vandens masę ir daugiau sukauptos šilumos, todėl vandens telkiniui reikia daugiau laiko atvėsti ir pereiti į stabilaus ledo formavimosi režimą. O juk šįmet – kaip tik toks atvejis...
Todėl net jei kalendoriuje jau yra žiema, o vanduo – vis dar rudeniškas, nes vėsta labai lėtai, trumpi žiemos šalčiai dažniausiai nieko nepakeičia. Keli šalti vakarai ar naktys dar nereiškia, kad ims formuotis ledas. Kol vanduo neatiduoda rudenį sukauptos šilumos, jis tiesiog negali normaliai sušalti.
Tokie trumpi atšalimai paveikia tik telkinio paviršių, ir tai labai trumpam. Vos oras vėl sušyla, vanduo greitai grįžta į ankstesnę būseną. Iš šalies gali atrodyti keistai, neįprastai, bet iš tikrųjų tiesiog buvo per mažai šalčio, jis laikėsi per trumpai, fragmentuotai. Žvejai, suprantama, po kiekvieno tokio atšalimo tikisi ledo, bet jie neatsižvelgia į bendrą meteorologinį vaizdą.
Dar labiau situaciją komplikuoja vėjas. Net ir esant neigiamai temperatūrai, vėjas maišo paviršinį vandens sluoksnį, ardo besiformuojančią ledo dangą ir neleidžia jai vientisu sluoksniu išsiskleisti ant viso telkinio. Ramus šaltis ir vėjuotas šaltis – tai du visiškai skirtingi režimai, nors termometras gali rodyti tą pačią neigiamą temperatūrą.
Kalbėjau apie gausius rudeninius kritulius, tačiau ir šiltesnę ar nepastovią žiemą nebūtinai iš dangaus krenta tik sniegas. Lietus ar šlapdriba tokiu metų laiku reiškia, kad vandens telkinys gauna ne tik papildomos drėgmės, bet ir šilumos. Net ir sniegas, krintantis ant ką tik sustingusio ežero ar tvenkinio, iš pradžių veikia ne kaip izoliacija, kuri apsaugos nuo atodrėkio bepradedantį formuotis ledą, o kaip svoris, kuris ardo to ledo struktūrą ir skatina tirpimą.
Debesuotumas taip pat yra svarbus – apsiniaukęs dangus mažina nakties vėsą (žemas slėgis dabar reiškia aukštesnę oro temperatūrą, dažnai ir vėjuotą orą), todėl vanduo vėlgi neturi galimybės pasidengti ledu.
Atodrėkiai šiuo metų laiku dažnai suvokiami kaip atsitiktiniai nukrypimai, tarsi trumpa pauzė „tikroje“ žiemoje. Tačiau dabartinėmis sąlygomis jie veikia ne kaip išimtis, o veikiau kaip taisyklė – t. y. į pradinę būseną vandenį grąžinanti sistema. Šaltas laikotarpis vis dažniau būna suskaidytas į trumpas atkarpas, kurias pertraukia teigiama temperatūra, lietus ar šlapdriba. Tokie tarpai ne tik stabdo ledo formavimąsi, bet ir griauna tai, kas jau buvo pradėję susidaryti. Pirmasis ledas yra ypač jautrus, todėl kiekvienas atodrėkis jį silpnina arba sunaikina visiškai.
Ir esmė ne vien vėl pakilusioje oro temperatūroje. Kartu su ja ateina drėgmė, krituliai, vėjas, o visa tai reiškia papildomą šilumos perdavimą vandeniui. Net trumpas atšilimas gali nubraukti kelių parų ar net savaitės šalčio rezultatą. Procesas tarsi vis grąžinamas į pradinį tašką, todėl ledas taip ir nespėja pereiti iš trapios būklės į tvirtą struktūrą.
Dėl šių priežasčių termometro rodmuo pats savaime mažai ką tepasako. Minusas be konteksto yra tik skaičius. Ledo formavimuisi daug svarbesnė visuma: ar šaltis ramus, ar vėjuotas, ar sausas, ar drėgnas, ar naktimis vanduo gali atiduoti šilumą.
Ne visi vandens telkiniai į tokius pačius orus reaguoja vienodai. Tai dažna klaida, kai ledo nebuvimas vertinamas pagal vieną konkretų pavyzdį ir iš jo daromos bendros išvados. Skirtingi telkiniai turi skirtingas fizines savybes, todėl jų reakcija į šaltį, vėją ar atodrėkius gali skirtis kardinaliai.
Seklūs, nedideli tvenkiniai, ežerai, karjerai paprastai atvėsta greičiausiai. Juose vandens tūris mažas, šilumos atsargos ribotos, todėl net trumpesnis stabilus šaltis gali sukaustyti tuos telkinius. Tuo tarpu dideliuose ežeruose ir tvenkiniuose, ypač tuose, kurie atviri vėjams, situacija visiškai kitokia. Didelė vandens masė ilgai išlaiko šilumą, o vėjas nuolat maišo paviršinius sluoksnius, trukdydamas ledo formavimuisi. Šiuose telkiniuose ledas atsiranda vėliau ir būna nevienalytis.
Gylis taip pat turi didelę reikšmę. Giliuose ežeruose vandens temperatūra sluoksniuojasi, o viršutiniai sluoksniai ilgiau išlieka šiltesni dėl gilesnių masių įtakos. Sekliuose telkiniuose tokio rezervo beveik nėra, todėl jie greičiau pereina į žiemos būseną. Šis skirtumas ypač ryškus pereinamaisiais laikotarpiais, kai šaltis dar nėra stabilus.
Upės ir kiti pratakūs vandens telkiniai sudaro atskirą kategoriją. Vandens judėjimas nuolat atneša šiltesnes mases, ardo besiformuojantį ledą ir neleidžia jam sutvirtėti. Net ir esant ilgesniam šalčiui, upėse ledas dažnai laikosi tik pakrantėse ar užutekiuose, plaukia ižas, bet pagrindinė vaga lieka atvira.
Šie skirtumai paaiškina, kodėl vienur ledas atsiranda anksčiau, kitur – gerokai vėliau, o kai kur jo visai nebūna. Tai ne gamtinės anomalijos, o natūrali skirtingų vandens telkinių reakcija į tas pačias sąlygas.
Kad ir kaip mūsų žvejai norėtų ledo, bet tenka taikstytis su tuo, kas vyksta. Keičiantis žiemos „charakteriui“, keičiasi ir žūklės ritmas. Juk iš tiesų ne datas kalendoriuje seka žvejys, o realias žūklės sąlygas. Jei ledas vėluoja arba apskritai nesusiformuoja, tenka žvejoti rudeniniu ar ankstyvo pavasario režimu. Tai reiškia, kad pereinamieji laikotarpiai ilgėja, o aiškios ribos tarp rudens, žiemos ir pavasario nyksta. Ir prie to prisitaikoma ne teoriškai, tačiau praktiškai – keičiasi įrankiai, masalai, taktika, net pats požiūris į metų laiką.
Anksčiau daug kas buvo paprasčiau: atėjo šaltis – prasidėjo poledinė žūklė, pasibaigė žiema – vėl meškeriojame atvirame vandenyje. Nors tai labiau vyresnių žvejų nuomonė, kurie į šiltas žiemas be ledo žiūri kaip į kažką neįprasto. Jaunesni meškeriotojai prie šių įvykių prisitaiko greičiau, galbūt jau ir visiškai nekreipia į tai dėmesio – žiemą spiningauja, gaudo dugninėmis, plūdinėmis – žuvauja taip, kaip leidžia vanduo...
Romualdas Žilinskas
