Kodėl (ne)kibo lydeka?
Paskaičiuota, kad spiningautojas per dieną atlieka maždaug nuo 500 iki 800 mostų meškerykočiu mėtydamas masalą. Priklausomai nuo jų skaičiaus bei užmetimo nuotolio, reikštų, kad šis žvejys rite suvynioja apie 15–30 km valo per vieną žūklę. Krūvis žmogaus raumenims yra nemažas, bet įranga taip pat patiria didelį išbandymą. Deja, labai dažnai nei raumenys, nei įrankių kokybė nelemia rezultatyvios žūklės. Atmetus tokį svarbų meškeriotojui faktorių, kaip paprasčiausia sėkmė, taip pat nekalbant apie žuvų aktyvumą, belieka pasikliauti teisingai pasirinktais masalais bei spiningavimo taktika ir technika.
Kadangi gyvenu ant Neries kranto, Nemunas teka irgi čia pat, tai nutikdavo, kad ir pusę šimto kilometrų valo ant ritės pervyniodavau. Ir nukulniuodavau nemenką atstumą: pasileidžiu vos švintant Nerimi bristi iki Nemuno, panemune nukėblinu iki Nevėžio santakos, toje upėje pažuvauju, o jei vėlai temsta, net ir Lampėdžių karjere spėju masalus suvilgyti. Rezultatas koks? Nesvarbu, svarbiausiai, kad žvejojau, po to miegojau taip, kad galėjo kaimynai langus daužyti – negirdėčiau. Tačiau tokie „pasivaikščiojimai“ prieš gerą dešimtmetį būdavo, dabar kažkokios upės gilesnės pasidarė, krantai labiau krūmais apžėlę, bridkelnės sunkesnės, krepšys su masalais pečius spaudžia, spiningas labiau rankas vargina... O dar sako, kad dėl klimato šilimo vandenys senka, augalija nyksta, žvejybinė įranga tik tobulėja, lengvėja, patogesnė meškeriotojui – man kažkodėl priešingai rodosi.
Bet tai man. Kiti žvejai šitų paradoksų veikiausiai nejunta. Ir, tarkim, lydekas spiningais panašiu principu gaudo. Bet lygiai taip pat nepagauna. Pakalbam apie tai, kodėl nei aš, nei jie nesugebėjo aštriadančių suvilioti, nors, regis, vietas pasirinko teisingas (na, ne visoje juk upės atkarpoje kas metras po lydį tupi) – juk lydekų žūklėje tikrai ne naujokai.
Dažnai aštriadantės masalus griebia iš karto, vos tik vilioklis atsiduria jų jutiminėje zonoje, tai reiškia, kad plėšrūnės „auką“ pamatė arba pajuto šonine linija. Paprasčiau kalbant, masalą lydeka atakuoja per pirmą, antrą, trečią užmetimą. Jei to neįvyko, galima teigti, kad:
1. Lydekos čia apskritai nėra;
2. Lydeka yra soti arba neaktyvi;
3. Lydekai nepatiko masalas. Vilioklį galima čia pat pasiūlyti ir kitokį, bet jei ir dabar likome be laimikio, kažkuris vienas iš pirmųjų dviejų teiginių bus tikrai teisingas.
Ne ką retesnį atvejai, kada aštriadantės sugriebia masalą tuomet, kai jis yra traukiamas pirmuosius dešimt metrų. Kuo labiau tolsta vilioklis nuo pradinio užmetimo taško, tuo labiau mažėja galimybė, kad lydeka jį atakuos. Taip yra todėl, kad:
1. Lydeka sureaguoja į nukritusio masalo pūkštelėjimą ir visą dėmesį sutelkia ta kryptimi;
2. Žvejys paprastai stengiasi nusviesti vilioklį į potencialiai geriausią vietą arba visai šalia jos. Tai įrodo ir tas faktas, kad kartais spiningautojas, užmetęs vartiklę arba guminuką, dar tik laukia iki masalas pasieks dugną ar žemutinius vandens sluoksnius, bet plėšrūnė nedelsdama jį griebia.
Tačiau soti arba vangi grobuonė gali ir nesiryžti tuojau pat atakuoti masalą, ji delsia, todėl spiningautojas privalo kaip galima lėčiau pasistengti traukti užmestą vilioklį pirmuosius dešimt metrų. Kartais tokia taktika tikrai pasiteisina, nes toliau nuo užmetimo vietos esanti plėšrūnė spėja susiorientuoti ir atplaukti iki ką tik nukritusio į vandenį arba jau traukiamo vilioklio.
Tam tikrą poveikį apsispręsti atakuoti masalą lydeka gauna tuomet, kai, jį lėtai vesdami, staiga pagreitiname ritės sukimo tempą. Juk atsitinka, kad plėšrūnė sureagavo į pūkštelėjimą, išniro iš pasalos, prisiartino prie vilioklio, plaukia paskui jį, tačiau lemiamam išpuoliui niekaip nepasiryžta. Masalo šoktelėjimas padidinus traukimo greitį, kas grobuonei asocijuojasi su žuvelės sprukimu šalin, todėl lydeka čiumpa bėgančią „auką“.
Jei masalas yra užmestas labai toli nuo plėšrūnės, tuomet betraukiant vilioklį galima kelis kartus pabandyti mažinti ir didinti valo vyniojimo greitį. Juk tai, ką minėjau anksčiau, nėra geležinė taisyklė – lydeka gali pasitaikyti bet kurioje, net ir labai netikėtoje vandens telkinio vietoje. Tai yra senas spiningautojų metodas, kuris tinka visiems mūsų naudojamiems masalams.
Neretai atsitinka, kad lydeka prie pat meškeriotojo kojų daro staigų posūkį, bet tartum išsigandusi (ar išgąsdinusi spiningautoją?) masalo nepačiumpa. Tai yra tas pats variantas, apie kurį jau kalbėjau. Plėšrūnė plaukė paskui vilioklį (tik neaišku kiek ilgai), tačiau jo nesiryžo atakuoti. Kada masalas priartėjo prie kranto, jo greitis, netgi sukant ritę tuo pat tempu, ėmė staigiai didėti, kadangi vilioklis kilo į aukštesnius vandens sluoksnius ir mažėjo vandens pasipriešinimas. Tai veikiausiai išprovokavo grobuonę atakai, tačiau aštriadantei paprasčiausiai nebeužteko erdvės – lydeka puolė masalą, bet jis iššoko iš vandens.
Žinant arba nujaučiant, kur yra lydekos slėptuvė, nesunkiai galima plėšrūnę priversti pakartoti savo išpuolį. Tereikia masalą numesti netoli už tos vietos ir lėtai traukti vilioklį. Kada jis praplaukia kelis metrus už slėptuvės, staigiau pasukame ritės rankenėlę. Dabar jau „auka spruko“ ne taip arti kranto ir lydeka ją stvėrė.
Tačiau tokius manevrus galima atlikti tik ten, kur yra žinoma tiksli plėšrūnės pasalos vieta. Bet, jei masalas plaukė labai ilgai, nes buvo toli užmestas, ir mums neaišku, kada lydeka ir kuriame plote jį pastebėjo? Visų pirma reikia apsiraminti. Pauzė žūklėje bus labai naudinga dviem aspektais:
1. Mes galėsime blaiviai įvertinti situaciją ir neapgalvotais veiksmais tikrai neišbaidysime žuvies;
2. Lydeka niekur nepabėgs, netgi atvirkščiai – ji irgi aprims, sugrįš į savo slėptuvę ir pasiruoš medžioklei.
Pasistenkime užmesti masalą į tą pačią vietą (arba vos toliau ta pačia kryptimi) ir traukime jį tuo pat keliu, bet bandykime labiau provokuoti lydeką. Gerai būtų tada bandyti žvejoti vobleriu, nes tam prireiks kai kurių tvičingavimo elementų. Labai gerą efektą duoda staigūs masalo trūktelėjimai jį traukiant lėtai, bet prieš trūktelint padarius trumputę pauzę. Tuo metu plaukiantis vobleris sustoja, po truputį ima kilti į viršų ir staiga neria tolyn bei gilyn. Skęstantis arba neutralaus plūdrumo vobleris sustoja, palengva pradeda grimzti, bet pasukus ritę šauna į priekį kylančia kreive. Taip pat daro ir guminukas, vartiklė. Sukriukė tokiems manevrams – ne pats tinkamiausias masalas. Tačiau prieš tai išvardyti viliokliai, lydekos akimis, elgiasi, kaip apdujusios, sužeistos žuvelės, kurias jai tiesiog privalu praryti.
Vis tiek lydeka neužkibo? Gali būti, kad kol raminomės, mąstėme apie tai, kas šiame straipsnyje parašyta, saulė danguje pariedėjo ir nuo artimiausios kranto pušies šešėlis ant plėšrūnės slėptuvės nutįso. O ir dugno iškilumai kitaip savo „juodulius“ išdėstė. Reiškia, lydeka dabar kitu kampu aplinką stebi, gal truputį kairiau ar dešiniau pasalos vietoje prigludo. Pabandykime masalą traukti irgi kitu kampu, pakeiskime savo poziciją krante.
Op... Na, pagaliau. Nedidelė, bet visgi – geru rakursu nufotografuosime, atrodys kaip kokių 3 kg.
Romualdas Žilinskas