Kitą dieną po Naujųjų
Naujieji metai visiems žmonėms suteikia viltį, jog pagaliau gyvenimas taps geresnis, gražesnis, turtingesnis ir visoks kitoks – esnis. Su tokiomis optimistinėmis viltimis, skambant šampano taurėms ir aidint fejerverkų salvėms, daugelis tautiečių pasitiko... Ne, ne šiuos Naujus metus, tai buvo anksčiau. Na, bet koks skirtumas. Žodžiu, kitą dieną, kada nemažai piliečių dar tik ėjo ieškoti šiltesnio kampo prigulti ar, apsikabinę mineralinio vandens butelį, tirtėdami iš šaltkrėčio, gulėjo savo lovose, aš kaip visuomet paskutinę minutę kuičiausi po sandėliuką, kur sudėtas žieminės žūklės inventorius. O priežastis paprasta...
Dar prieš didžiąsias šventes su draugais buvome nusprendę, jog iškart po Naujųjų keliausime į kokį nors nuošalesnį kampelį pasidžiaugti pirmomis naujų metų dienomis ir pabėgsime nuo už galvos susiėmusių miestiečių šurmulio. Buvome kaip ir sutarę keliauti pas „braliukus“ latvius, tačiau paskutinę minutę apsivertę aukštyn kojomis planai privertė ieškoti alternatyvų. O jų, pasirodo, ne itin daug.
Kaimo sodybos, kaip tyčia, visos užimtos, todėl teko pavargti, kol suradome mums priimtiną variantą. Kadangi išgirdau, jog šalia telkšo visai neįprastas ežeriukas, susigundžiau į prigrūstą bagažinę dar įtalpinti ir dėžę, grąžtą, žieminį žvejybinį kostiumą ir kitus atributus, užimančius tikrai nemažai vietos (ech, ko tik nepadarysi dėl žūklės).
Paskutinę minutę prisiminiau, jog ne pro šalį būtų ir uodų trūklių lervų gauti. Atsidarau šaldytuvą, iš slaptosios vietelės, kuri, ačiū Dievui, dar neaptikta silpnosios lyties atstovių, išsitraukiu putplasčio dėžutę, kurioje dar šis tas turėtų būti likę nuo praeitos žūklės. Eureka! Drėgnoje servetėlėje matyti gyvybės pėdsakai. Išrinkęs atkakliausiai krutančias lervutes, skuodžiu į automobilį, ir pirmyn į kelionę.
Eee, brolyti, ne viskas taip greitai. Pažemę pradeda stipriai pustyti, oras darosi tiesiog tragiškas, todėl tenka važiuoti įtempus kiekvieną kūno raumenuką. Pagaliau po poros valandų ypač atidaus važiavimo pasiekiame Dzūkijos žemes ir jaukią sodybą. Kur tik apsidairysi, tamsu, jokio ežero nematyti, bet namelio šeimininkė patikina, jog ežeras yra ir, svarbiausia, jis užšalęs. Būtent dėl šio sakinio galutinai nusiraminau, ir jau mintyse kūriau planus, kaip iš eketės bandysiu traukti klumpinius dryžuočius, godžiai nurijusius menkutę avižėlę.
Vakaras, savaime suprantama, šiek tiek užsitęsė, todėl rytinis žadintuvo čirškimas sukėlė nelabai malonius jausmus. Šiaip ne taip išlipęs iš lovos ir prasikrapštęs akis, pažvelgiau pro langą. Aplinkui dar tvyrojo prietema, tačiau puikiausiai galėjau įžvelgti netoliese ledo sukaustytą ežerą.
Susidedu ekipuotę ir keliauju apsnigtu keliuku link telkinio. Bet prie jo prieiti gana sunku, nes jokių pėdsakų sniege neįžiūriu. Vis dėlto atidžiau pažvelgęs matau, jog nemažai meškeriotojų, išlindę iš įvairiausių kampelių, keliauja ledu skersai išilgai. Įsidrąsinęs paseku jų pavyzdžiu, nors, kaip sakoma, dėl visa ko išgręžiu ir porą kontrolinių ekečių. Viskas gerai, ledas pakankamai storas, todėl galiu drąsiau ieškoti žuvingų vietų. Tik va jas atrasti visiškai nežinomame telkinyje užduotis iš rimtesniųjų.
Paprastai tokiu atveju pradedu tikrinti priekrantės meldų zoną, kur visuomet sukinėjasi nedideli žuveliokai, kimbantys beveik bet kokiomis sąlygomis. Tačiau paaiškėja nemaloni (bent jau man) žinia: pasirodo, prie vandenžolių vyrauja vos pusmetrio gylis. Tokiu atveju atrasti žuvis tikrai sunku. Tai tik patvirtina „puikus“ kibimas: per pusvalandį pragręžiu dešimtį ekečių, bet nesulaukiu nė vieno išganingo sargelio virptelėjimo. Suprantu, jog žuvys bent jau šią akimirką plauko kažkur kitur, tik ne ten, kur aš esu.
Pakeliu galvą. Ežero platybėje matyti meškeriotojų siluetai, judantys kiek toliau nuo kranto. Keliolika metrų pajudu ir aš. Gylis padidėja gal geru pusmetriu. Mažoka. Žarstydamas sniegą į šalis, paeinu dar šiek tiek. Pagaliau sargelis išsitiesia, kai avižėlė trinkteli į poros metrų gelmę. Akimirka, ir plonytis lavsano gabalėlis linkteli. Pirmasis spyglius pašiaušęs dryžuotis pasveikina mane Naujųjų metų proga. Dar keletas minučių, ir porelė identiškų brolelių atgula greta.
Darbuojuosi su grąžtu ir toliau – ieškau kiek padoresnių žuvų. Tankus sargelio plazdėjimas išduoda, jog mano avižėlę apstojo nedidelės kuojytės. O jos, kaip žinia, tikros nervų tampytojos: kerti ir tuščia, kerti ir tuščia…
Nusprendęs, jog geresnių rezultatų turėtų atnešti ypač maža avižėlė, iš dėžės išsitraukiu „gelbėjimo ratą“ – balalaiką su 0,06 mm valu ir miniatiūrine vario spalvos akute. Ir gerokai nustembu, kai jau pirmą kartą leidžiant masalą, skanų gardėsį praryja delninė kuoja. Mintyse tenka pakeiksnoti save, nes jauko pakeliai tvarkingai guli namuose. O oras, kaip tyčia, puikus gaudyti baltąsias žuvis. Ir kas galėjo pagalvoti, jog vietoje žadėto rimto šaltuko atšils ir vaikščiosiu pažliugusiu sniegu.
Įrankių delikatumas atneša lauktų rezultatų: kuojytės ir ešeriukai vis aktyviau domisi siūlomais viliokliais, ypač jeigu uodo trūklio lervutę užveriu kaip slieką. Matyt, raudonakės nesugeba taip greitai ir meistriškai nutraukti gardaus kąsnelio. Be abejo, žūklė – ne iš rimtųjų, tačiau puiki pramoga, juolab kai ežeras matosi pro namelio duris. Gali bet kada parsliūkinti namo.
Visai čia pat sugirgžda sniegas. Pasisuku – šalia stovi garbaus amžiaus žmogelis. Pasilabinęs su aiškiai girdimu dzūkišku akcentu, prasikerta eketę šalimais ir atsisėda. Tuoj pat tarp mūsų užsimezga svetingas pokalbis. Kaip ir galima buvo tikėtis, vietos žūklės žinovas konstatuoja, jog šiandien vyrauja nekiba (o tai girdėta šimtus sykių…). „Štai prieš savaitę… Vaikeli, puikūs puskaršiai buvo, va ten, viduryje…“ – mostelėjęs parodo pašnekovas. O akys toje nurodytoje vietoje mato susispietusį nedidelį būrelį žvejų. Kiek pabuvęs, netikėtas svečias keliauja tolyn, palikdamas sniege tolstančius pėdsakus.
Vienoje niekuo neišsiskiriančioje eketėje sulaukiu iš pažiūros eilinio kibimo. Sargelis it drugio krečiamas suvirpa ir nustoja. Dėl visa ko meškerėlę kilsteliu, ir ranka pajunta kur kas solidesnį svorį kitame valo gale. Valio, pagaliau kažkas įdomesnio. Žuvis tingiai, bet užtikrintai trukteli gelmėn. Valas plonytis, nepaskubėsi…
Laikas tarsi sustoja, ir esi tik tu ir žuvis. Dievinu tą jausmą. Paslaptingas priešininkas vis suka ratus ir nenori pasirodyti. Štai pagaliau, tamsumoje sublizga platus, sidabriškas žuvies šonas. Pritraukęs laimikį, staigiu judesiu sučiumpu ir ištraukiu ant sniego. Karšiokas ne iš didžiųjų, nesieks ir kilogramo, tačiau adrenalino kiekį, patikėkite, pakėlė į viršų kaip reikiant. Nieko nelaukdamas, vėl leidžiu masalą į dugną. Sargelis iškart nulinksta. Kertu, deja, iš eketės atkeliauja tik sprindinis ešeriukas. Keista, matyt, tas plačiašonis čia atsitiktinai užklydo.
Visgi, tikėdamasis sėkmės, nuo dosnios eketės per toli nenukeliauju, blaškausi netoliese ir renku nedideles žuveles. O kibimas pastebimai slopsta. Ir nėra ko norėti: žvilgtelėjus į laikrodį paaiškėja, jog dabar pats vidurdienis…
Supratęs, jog nekibos valandas galima praleisti turiningiau, nei tik spoksoti į nejudantį sargelį, keliauju pasidairyti, kaip sekasi kitiems meškerės broliams. Pasirodo, mano net ir toks gana kuklus laimikis gerokai lenkia čionykščių žvejų rezultatus. Užuot ieškoję žuvingesnių plotų, daugelis jų kiurkso lyg suakmenėję prie dar ryte išsigręžtų ekečių. Sutinku ir vieną vargšelį, matyt, iš vakaro gerokai padauginusį: jis visas kreta, o avižėlės jam net virpinti nereikia – meškerėlė ir taip dreba puikiausiu dažniu.
Viskas aišku, tai eilinė nekiba. Nusprendęs, jog vakarui vieno karšioko ir taip per akis (nesuprantu tų, kurie tempia namo visą smulkmę, kurią tik pagauna – ir ką su veikti?), palieku ežerą ramybėje.
Bet tuo žiemiški malonumai nesibaigia. Toliau ateina eilė rogėms, aukštiems kalnams ir vietovės apžiūrai. Praleidus kitą pusdienį su draugais, energijos rezervas jau visai išnaudotas. Krentu į lovą ir užmiegu akimirksniu.
Pramerkiu akis: jau šviesu. Mane apėmęs tingulys nenoriai užleidžia savo pozicijas. Visgi smalsumas nugali ir apsirengęs keliauju ant ledo. Vos pravėrus namelio duris, mane pasitinka šaltuko banga. Dirsteliu į lauke kabantį termometrą: 17 laipsnių šalčio. Rodos, tik diena praėjo, bet oras akivaizdžiai pasikeitęs. Visa laimė, jog vėjo nėra, antraip per trumpą laiką į kietą ragą galima pavirsti.
Kulniuoju žengdamas savo pėdomis ir atsistebėti negaliu. Vakar ant ledo suskaičiavau bent dvidešimt žvejų, o šiandien – nė vieno! Kur akys mato – tik sniegas ir meldai, gailiai linguojantys tyloje. Taip ir lieku nieko nesupratęs. Ar tik čia ne šaltukas bus atlikęs savo juodą darbą?
Mintyse pasiguodęs, jog bet kuriuo metu galiu apsisukti ir grįžti namo, pravirbinu pirmą eketę. Trūkliai jau ne pirmos jaunystės, todėl iš dėžės traukiu meškerėlę su blizgute. Tai senas, laiko patikrintas būdas, o ir rankų šalti nereikia. Varinė suomiška vilioklė pradingsta tamsioje gelmėje. Štai ir dugnas. Trukt kažkas. Nejau žolė?..
Kertu, ir ranka jaučia pasipriešinimą. Šaunu, pirmasis, kiek didesnis ešerys suspurda ant ledo ir akimirksniu suakmenėja nemenkame šaltyje. Daugiau eketė siurprizų nepateikia, todėl tenka keliauti prie kitos.
O štai čia visas cirkas ir prasidėjo. Kiek tik nuleidžiu blizgutę ant dugno, pora lengvų truktelėjimų, ir eilinis sprindinis ešeriukas bando valo stiprumą. Smagu, tikrai smagu, kada žuvys kimba viena po kitos. Žinoma, laimikio dydis gal ir neįspūdingas, bet kibimų gausa viską atperka. Rodos, dryžuotašvarkiai vienas kitam lipa per galvas, kad tik galėtų paskanauti kabliuko, papuošto spalvotu laidu.
Žmogus jau toks padaras, jam visados viskas negerai: kiek pažaidęs sėkmingoje vietoje, nutariu paieškoti solidesnių žuvų. Viršūnė ekečių nusidriekia išilgai tos gerosios žūklavietės. Ir ką jūs manote? Ogi per dešimtį ekečių – nė vieno žuvų susidomėjimo ženklo. Genamas smalsumo, sugrįžtu prie tos dienos sėkmingosios eketės. Ir vėl vienas po kito ešeriokai lekia ant ledo konvejeriu. Mistika.
Paeinu gerą šimtą metrų į šoną. Vėl gręžiu eketes ir jas tikrinu. Šįkart rezultatas geresnis – net du ešeriukai! Viskas, man šiandien įspūdžių pakaks.
Pasižiūriu dar kartelį į ežero platybes. Nė vieno silueto...
Nerijus Rimkūnas
