Karšių viliojimas kukuliukais
Norint sumeškerioti stambų karšį, svarbiausia yra ne tik privilioti jį prie masalo, tačiau ir iki minimumo sumažinti smulkių žuvų kibimo tikimybę. Vienu pagrindinių tokios selekcijos instrumentų iki šiol buvo specialus jaukas, gundantis stambias žuvis, o smulkmei paliekantis menką galimybę pasivaišinti vienu kitu trupinėliu, tačiau dabar ekspertai rekomenduoja žengti sekantį žingsnį ir naudoti ne tik rupų jauką, bet ir masalus, kurie „neįkandami“ smulkioms karpinėms žuvims.
Fiksuoto svarelio privalumai
Daugelis meškeriotojų, susidomėjusių pastarąjį dešimtmetį karpių meškeriojimu, dažniausiai nesusimąsto, kad stambių karpių meškeriojimas ypatingai išpopuliarėjo, kai maždaug prieš trisdešimt metų karpių gaudymo meškerių montažuose pradėtas naudoti fiksuotas svarelis, o kartu su juo – ypatingas masalas – kukulis, patiekiamas žuvims, naudojant specialų pavadėlį su vadinamuoju „plauku“. Kol kas lietuviškas tokio pavadėlio terminas nesusigulėjo ir kalbininkai galėtų pagalvoti, koks tas terminas turėtų būti. Dabartinis pavadinimas – netikslus, žargoniškas, nes vadinamasis „plaukas“ – tai kilpelė, sumegzta iš valo ir naudojama užverti masalinį kukulį (pastaruoju metu ir kitokius masalus). Tai reiškia, kad masalas patiekiamas ne pasmeigtas ant kabliuko kaip iki šiol tai daroma meškeriojant kitas karpines žuvis, o šalia masalo. Kad būtų aiškiau, įsivaizduokite visiškai niekuo neužmaskuotą kabliuką pririštą dviem mazgeliais arba mazgeliu ir elastingos žarnelės atkarpėle pritvirtintą prie pavadėlio dviem trims centimetrais žemiau masalo.
Masalinis kukulis - tvirta garantija, kad kibs ne smulki žuvis, o mažiausiai kelių kilogramų masės karpis arba amūras, nes 18-30 mm skersmens masalo praryti nepajėgia kuoja ar plakis. „Smulkmė“ gali tik pabandyti pagnaibyti gardžiai kvepiantį masalą, tačiau masalinių kukulių luobelė paprastai – kieta ir ją ne taip paprasta pralaužti. Tad galiausiai smulkmė tokį masalą palieka ramybėje, tačiau jų šurmulys atkreipia karpių dėmesį, kurie, pajutę, kad pasitaikė masinantis užkandis, konkurentus tuoj pat nustumia į šalį. Karpis masalinio kukulio ryti neskuba – pilvočius jį kelis kartus ragauja ir kaskart išspjauna, kol įsitikina, kad masalas – „nepavojingas“ ir tik tada ima jį ryti. Karpis apsigauna todėl, kad patirtis jam kužda, jog pavojingi tik tie masalai, kurie užverti ant kabliuko, o šiuo atveju masalinis kukulis užvertas ant valo kilputės, todėl žuvis kabliuko nepajunta, bet įsiurbia jį į žiomenis, siųsdama masalą į skrandį.
Ši meškeriojimo taktika, kurios dėka karpių meškeriojimas labai sparčiai plėtojasi ir jau tapo savarankiška meškeriojimo šaka, leidžia apdumti akis įtarioms žuvims. Anglijoje buvo atliktas eksperimentas, kurio metu viename tvenkinyje masaliniais kukuliais suviliojami karpiai buvo žymimi. Jo metu paaiškėjo, kad per vieną sezoną kai kurie stambūs egzemplioriai, susivilioję „nepavojingu“ kukuliu, užkibdavo po kelis kartus. Tačiau meškeriojimo, naudojant specialų pavadėlį su nuogu kabliuku, taktika, leidžianti apdumti akis iš prigimties įtariems karpiams, turi ir kitą privalumą. Kai nieko blogo neįtariantis karpis, pasigardžiuodamas ryja maistingą kukulį, jis jau nebesivaržo ir kartu įsiurbia ir pritvirtintą prie pavadėlio kabliuką. Paprastai tai atsitinka tuo metu, kai pavadėlis įsitempia. Čia ir pasireiškia visa naujojo metodo klasta: karpis pajunta kabliuką, o, tiksliau tariant, įsiduria į geluonį ir instinktyviai puola į šalį, tačiau nejudamai prie pasaitėlio pritvirtintas svarelis atlieka „inkaro“, pakertančio žuvį, vaidmenį: kabliukas sminga į lūpą ir karpis savaime pasikerta. Tad kuo didesnė svarelio masė, tuo didesnė tikimybė, kad karpis, plaukdamas į šalį nuo tos vietos, kur pastvėrė apetitišką kukulį, įsismeigs į lūpą kabliuką. Antra, toks meškeriojimo būdas – tausojantis žuvis, nes karpiai beveik niekada giliai neįryja kabliuką. Tad jį lengva išsegti, o žuvį paleisti į vandens telkinį.
Logiški sumetimai
Karšiai kontinentinėje Europoje, tame tarpe ir mūsų krašte, dažniausiai kaip ir anksčiau meškeriojami dugninėmis arba plūdinėmis. Tokia žūklė yra labai įdomi ir tikėtina, kad daugelis meškeriotojų klasikinių metodų niekada neatsisakys, nes nėra meškeriotojo akiai nuostabesnio reginio už virstančią ant šono lyg pakirstą plūdę, o sekundės, laukiant, kol ji vėl staiga atsistos stačia, ims palengva nirti į vandenį ir ateis momentas pakirsti kimbantį karšį, pripildytos nepakartojamo jaudulio, dėl kurio meškeriojimas tampa pačiu įspūdingiausiu laisvalaikio praleidimo būdu. Meškeriojimas klasikine dugnine taip pat kupinas žavesio, kai signalizatorius, kabantis ant valo staiga „sminga“ į žemiausią tašką, o paskui pamažu ima kilti aukštyn. Žodžiu, jokiu būdu neagituoju atsisakyti klasikinių karšių meškeriojimo įrankių ir būdų, tačiau yra vienas aspektas, verčiantis ieškoti naujų metodų.
Kai plūdė gula ant šono, meškeriotojas niekada negali nuspėti, kokio dydžio karšis kimba. Tai gali būti ir kilograminis egzempliorius ir neapsiplunksnavęs puskaršis. Antra, meškeriotojas turi sulaukti, kol karšis įsiurbs masalą palyginti giliai, nes plačiašonio lūpos – gana silpnos. Jei kabliukas pervers tik vadinamąjį „straubliuką“, labai tikėtina, kad lūpa neatlaikys įtampos ir stambus karšis nutrūks prie pat graibšto. Bėda ta, kad, jei masalas įrytas giliai, smulkų karšį galima sužeisti stiprokai, tad nebebus prasmės jį paleisti paaugti. Ar neįmanoma išspręsti du uždavinius – atsijoti smulkių karšių kibimą, o atsitiktinai užkibusį puskaršį kabliuku sužeisti kiek įmanoma mažiau? Pasirodo, tai galima padaryti, pasitelkus minėtą karpių meškeriojimo su nejudamai pritvirtintu gramzdu taktiką. Jei naudojamas ne įprastas masalas, o reikiamo dydžio kukulis arba granulė, užverta ant vadinamojo „plauko“, kuris užmetamas „feeder“ tipo dugnine, visai įmanoma tikslingai gaudyti tik stambius karšius.
Pasikerta patys
Tokia metodika, kai masalas atskirtas nuo kabliuko, leidžia iki minimumo sumažinti stambių ir mačiusių šilto bei šalto karšių įtarumą. Be to, naudojantis tokia metodika, karšio kibimo niekada nepražiopsosite, nes plačiašonis pasikirs pats, kai įsiurbs paskui masalą slenkantį į žiomenis kabliuką. Masyvaus svarelio vaidmenį čia atlieka sunki šėrykla (50-90 g), todėl tokio gramzdo, koks reikalingas meškeriojant karpius, čia neprireiks. Kabliukai naudojami mažesni, bet į karšių žiomenis jie įsminga gana lengvai. Tiesa, karpių ir karšių žiomenų sandara gerokai skiriasi, todėl atstumas tarp masalo ir nuogo kabliuko, pritvirtinto prie pavadėlio turi būti mažesnis – iki vieno centimetro.
Ko gero, abejonių kyla tik dėl paties masalo: ar karšiai gundysis masaliniu kukuliu? Abejonės pagrįstos, tačiau jei laikysitės tos pačios taktikos kaip ir karpių meškeriotojai, sėkmė – garantuota. Tai reiškia, jog karšius reikia įpratinti ragauti kukuliukus. Jei karšius nuolat jais jaukinsite, nepraeis nė kelios dienos ir jie įvertins jūsų pastangas – ims vertinti kukuliukus kaip baltymų šaltinį. Tada jie nevengs ir masalinių kukulių, užvertų ant vadinamojo plauko, nes šis „maistas“ jiems bus jau pažįstamas.
Laidynė ar tirpus maišelis
Žinoma, stambūs karpiams skirti masaliniai kukuliai karšių meškeriojimui netinka, nes tik patys didžiausi plačiašoniai sugebės „įsiurbti“ 20 mm skersmens kukulį, tačiau praėjo laikai, kai nebuvo kur gauti 8 – 12 mm skersmens kukulių ir pirmiesiems naujos karšių meškeriojimo taktikos bandytojams masalą teko gaminti patiems. Šiandien reikiamo dydžio jauko ir masalinių kukulių karšių viliojimui gausite kiekvienoje solidžioje meškeriojimo reikmenų parduotuvėje. Naujoviško jauko subėrimo į vandenį metodika taip pat paskolinta iš karpių meškeriotojų: kukuliukus galima suberti į vandenį specialiomis svaidyklėmis „kobromis“, iššauti į reikiamą tašką laidynėmis, nugabenti radijo bangomis valdomais laiveliais, nugramzdinti supiltus į tirpius maišelius, kurie pririšami prie kabliuko ir užmetami kartu su masalu. Žodžiu, versijų daug. Vis dėlto, pagrindinė – tai talpi šėryklė, kuria kukuliukai užmetami įmaišyti į birų jauką, o papildomai vieta kur užmestas masalas „apšaudoma“ kukuliukų porcijomis, naudojant minėtą svaidyklę „kobrą“. Vietoj kukuliukų galima tiek masalui, tiek jaukui naudoti granuliuoto jauko porcijas, kurių skersmuo neviršija 5, o ilgis 8 mm
Salmo laidynės, skirtos užmesti jauko porcijas, idealus instrumentas jaukinti artimose ir vidutinėse distancijose
Išskirtinis masalas
Jei karšiai mielai rankioja tokį jauką kaip žirniai, tai logiška manyti, jog dvigubai stambesnis „žirnis“ – kukuliukas, jiems taip pat bus apetitiškas, jei tik jo skonis pasirodys priimtinas. Praktika parodė, jog karšiai greitai įjunksta maitintis kukuliais. Masalas lygiai taip kaip ir meškeriojant karpius padaromas neeilinio skonio ir aromato, kad išsiskirtų iš pažertų ant dugno jauko kukulių bei biraus jauko. Išskirtinį skonį masaliniams kukuliams suteikia įvairiausi sirupai ir aliejai, kuriuose kukuliai išmirkomi žūklės išvakarėse. Čia tinka įvairiausi atraktantai – medus, vanilė, žodžiu, nuo saldumynų iki krevetės ir žuvų taukų aromatų. Jei pagrindinę jauko, užmetamo „kobromis“ ir laidynėmis dalį sudarys masaliniai kukuliai (8-12 mm), tai į šėryklę galima kimšti rupų, bet labai kokybišką jauką, sukomponuotą iš stambiai maltų biskvito, duonos, batono džiuvėsių, trupintų vaflių, patraiškytų žemės riešutėlių, grūdų, šutintų kanapių ir granuliuoto jauko gabalėlių bei aromatinių priedų, sumaišytų su amino rūgščių pagrindu pagamintų atraktantų. Kad jauko porcija būtų pastebimesnė, į jį įterpiama sauso pieno miltelių arba specialaus limonadinio papildo, kurie greitai pasklinda vandenyje ir suformuoja iš toli matomą mutinio ir burbuliukų „debesėlį“. Karšiai labai mėgsta „tikrinti“ tokius virš dugno pakimbančius debesėlius, kuriuos suformuoja grimztantis jaukas arba iš jauko išskiriantys ingredientai, o čia randa kukulius. Belieka tik laukti stambaus karšio kibimo, kai jis aptiks masalinį kukulaitį.
Naudinga patirtis
Kad montažo su specialiu pavadėliu ir fiksuota šėrykle veiksmingumas jūsų nenuviltų reikia laikytis kelių nuostatų:
1. Naudoti vienagyslius valus ir pavadėlius: pagrindinis valas – 0,16-0,18 mm, pavadėliai – 0,10-0,14 mm.
2. Meškerioti “feeder” tipo dugnine, kuria užmetami 50-120 g montažai su šėrykle ir masalu.
3. Parinkti tik masyvias šėrykles – ne lengvesnes nei 50 g.
4. Naudoti tik trumpus pavadėlius (iki 20 cm), kad masalas nugrimztų greta šėryklės
5. Labai skrupulingai laikytis reikalavimo, kad masalą – kukulį ir kabliuką skirtų ne didesnis nei vieno centimetro atstumas, o kai kibimas vangus šį atstumą reikia sumažinti iki 0,5 cm.
Dirbtuvė
Šėryklės ir pavadėlio stambių karšių meškeriojimui komponuotė
Norint sėkmingai gaudyti karšius, naudojant savaiminio žuvies pasikirtimo metodą, galima naudoti karpių meškeriojimui naudojamas meškeres, tačiau racionalesnis sprendimas naudoti galingą „fyderį“, pavyzdžiui Feeder Concept Silver Water 100, kuriuo komfortiškai užmetami svareliai ir masalai, kurių masė siekia 120 g, o tais atvejais, kai šėryklės ir masalų svoris – didesnis, galima pasitelkti Feeder Concept Distance Extra Heavy 150 dugninę, kuria lengvai reikiamą atstumą nusviesite pusantro šimto gramų „krovinį“.
