Karpiavimas ekstremaliomis sąlygomis. Technika, taktika ir įvairūs pastebėjimai

Kartais keista, kad turėdamas didelį žvejybinį „stažą“ kartais neatkreipi dėmesio, regis, į elementarius dalykus. Kalbu taip todėl, kad žvejodamas savo atrastame ežerėlyje, apie kurį kalbėjau aname rašinyje, įgavau dar ir kitokios patirties.

Traukimo technika ir „smirdukai“

Traukdamas karpį atvirame vandens plote kažkaip beveik nekreipdavau dėmesio į jo atliekamus manevrus. Vietos pakanka, galima žuviai duoti ir į šoną paplaukti, galima leisti nutolti, priartėti, žodžiu, kartais tu ją trauki, o kartais ji daro ką nori – svarbu galutinis rezultatas – karpis pavargo ir jį galima vilkti į krantą.

Bet minėtame vandens telkinyje tokių sąlygų nėra. Negana to, jog tenka viską daryti greitai, bet nevalia karpiui leisti plaukti dar ir į vieną šoną, kuriame plyti irgi toks žolių tankumynas, kad be valties laimikį iškrapštyti nebus jokių galimybių. O karpis, be abejonės, stengiasi sprukti kaip tik į tą pusę.

Jau net nepamenu kada, bet supratau, kaip reikia apsukti žuvį, kad ji traukiama plauktų visiškai priešinga kryptimi. Regis, žuvauju karpius labai seniai, bet, kaip sakoma, gyveni (žvejoji) ir mokaisi.

Tai daroma labai elementariai. Kuomet karpis veržiasi į žoles ar šabakštyną, reikia kiek galima stipriau įtempti valą ir staigiai jį atleisti. Žinoma, tai daroma proto ribose, nepaliekant didelės laisvos gijos atkarpos, bet truputį ją atpalaiduojant. Tuomet karpis, nors ir ne visada, bet labai dažnai pasiduoda į priešingą pusę nei plaukė prieš tai. Toks triukas labai praversdavo ežero žolynuose.

Paskutinį sykį savo ežerėlyje turėjau apie dešimt kibimų ir ištraukiau 5 karpius. Po to kelias dienas rankų nepakėliau – maudė visus raumenis. O dar sako, kad karpiavimas yra tinginių žūklė...

Ir dar. Dauguma žvejų tikriausiai nesupras, kodėl aš negalėjau išsivalyti takelio priekrantės žolėse ir be jokių papildomų problemų gaudyti karpius. Juk šios žuvys ilgainiui jaukinamos nebijo atvirų plotų ir nekreipia dėmesio į išrautus augalus.

Aišku, kad galėjau taip pasielgti. Bet po to kada nors savo vietoje rasčiau sėdintį kitą meškeriotoją – o juk mes, nevyniosiu į vatą, to visiškai nenorėtume.

Kalbant apie tokio tipo ežerus, dabar turiu omenyje tuos, kuriuose yra daug moliuskų, būtina paminėti, kad vietiniai karpiai labai mėgsta vienos rūšies boilius, kuriuos mes vadiname „smirdukais“. Nereikia turbūt aiškinti, kodėl kukulius taip praminėme.

Išties nemalonų mūsų nosiai kvapą šiems boiliams suteikia įvairūs gyvūninės kilmės (moliuskų, krabų, krevečių ir pan.) priedai. Beje, mano nupasakotame ežerėlyje karpiai laikosi kaip tik tų vietų, kur yra didelės dreisenų kolonijos.

Šį ežerą radau atsitiktinai, tačiau man padėjo būtent moliuskų kriauklės. Braidžiojau po to vandens telkinio žolynus ir vienoje vietoje užtikau itin daug moliuskų – po kojomis net girgždėjo jų kiaukutai. Kadangi su tokiais reiškiniais susiduriu ne pirmą kartą, pamaniau, jog tai būtų puiki vieta karpiams, juolab įvertinus visą vandens telkinio struktūrą.

Atvykau prie ežero vieną ramią pavakarę ir įsitikinau, jog tikrai neklydau: toje vietoje nuo dugno kilo besirausiantiems dugne karpiams būdingi burbuliukai, kai kur matėsi net šių žuvų nugaros.

Joskučio ežero karpių gaudymo gudrybės

Tokių „laukinių“ ežerų, kuriuose plauko stambūs karpiai, Lietuvoje yra dar ne vienas. Kažkas kažkada čia prileido šių žuvų ir pamiršo.

Karpiai užaugo ir gyvena telkinyje, o vietiniai žvejai paprasčiausiai jų nepagauna. Jei ir užkimba atsitiktinai, tai meškeriotojas be specialios įrangos tokio dydžio žuvies nepajėgia ištraukti.

Dauguma mūsų karpininkų jau nebenori sėdėti dumblynuose ir šerti uodus – jie labiau mėgsta kojų nesušlapę šias žuvis gaudyti gerai žinomuose ar komerciniuose vandens telkiniuose, kur įrengti žvejybai specialūs lieptai su aikštelėmis, geras privažiavimas ar bent jau yra švarios, kitų žvejų išmindžiotos, patogios meškerioti pakrantės.

Kita vertus, karpiai yra gana baikščios žuvys ir vengia tų vietų, kur dažnai lankosi žvejai. Galbūt todėl jie nelabai išsiduoda ir kitąsyk galima pagalvoti, jog vandens telkinyje šių žvynuotųjų nėra.

Taip pat karpiai gana greitai pasimoko ir po to juos jokiu masalu nepriviliosi. Tarkim, Molėtų rajono Joskučio ežere, kurį žino daugelis Lietuvos karpininkų, yra begalė stambių karpių. Kažkada jie visai neblogai čia kibo, todėl mūsiškiai žvejai tą ežerą ir pamėgo.

Tačiau tikri karpininkai visados paleidžia savo laimikį. Po kelis kartus papuolusi ant kabliuko ir paleista atgal į vandenį ši žuvis po to įgyja savotišką imunitetą masalams ir jau nebekimba. Dabar Joskutyje karpiai taškosi ežero viduryje ir pagauti juos tapo beveik neįmanoma, nes paprasčiausiai jie vengia žvejų siūlomų vaišių.

Reikėtų pažymėti, jog karpis, kaip ir kitos žuvys, geriau kimba ant plonesnio valo, ypač tuose vandens telkiniuose, kur būna daug žvejų.

Kažkada viename nedideliame Vilniaus tvenkinyje susirinkdavo būrys karpininkų ir gaudydavo tenykščius karpius. Tačiau po kurio laiko vietiniai karpiai ėmė kibti vis prasčiau ir jų jau niekas beveik nepagaudavo.

Perskaitęs jau nepamenu kokiame anglų žurnale straipsnį apie tai, kaip jo autorius bandė vilioti karpius naudodamas ploną valą, nutariau tai pabandyti ir aš. Susiradau namuose lanksčią teleskopinę meškerę ir pasidariau iš jos dugninę. Sistemėlę surišau pačią paprasčiausią – svarelis ir kabliukas.

Tačiau visos tos įrangos esmė buvo 0,20 mm storio monofilamentinis valas. Kadangi svarelį naudojau lengvą, užmesti savo masalo negalėjau toli – plukdžiau į vietą valtimi.

Koks man buvo džiaugsmas, kai netrukus ištraukiau pirmąjį savo karpį. Po to dar ir dar... Žodžiu, gaudžiau aš itin sėkmingai. Aplinkiniai meškeriotojai nesuprato, kodėl man sekasi, o jiems – ne. Vėliau nusprendė, kad sėkmingos žūklės priežastis, jog aš plukdau masalą valtimi.

Taip ėmė elgtis ir kiti žvejai, bet naudos iš to neturėjo. O juk visa esmė buvo plonas valas, į kurį kažkodėl nė vienas šalimais žuvavęs karpininkas taip ir neatkreipė dėmesio...

Tačiau kai kuriais atvejais karpiui valo storis gali ir neturėti didesnės reikšmės. Jei žūklavietėje gausu jauko, jaukinama kelias dienas iš eilės, tai vargu ar atplaukusios šios rūšies žvynuotosios labai kreips dėmesį į valo storį. Bet kada reikia karpį pagauti greitai ir nėra laiko arba sąlygų jį jaukinti daug bei dažnai, tuomet plonesniu valu bus daugiau šansų suvilioti šią žuvį. Tikriausiai, kaip ir bet kurią kitą...

Išmintingi karpiai ir žūklės įranga

Namuose turiu akvariumą, laikau jame karpiukus, juos nuolat stebiu ir kartais pamatau įdomių dalykų, kurie turėtų sudominti ne tik karpininkus, tačiau ir žvejus apskritai. Gal pasirodys juokinga, bet kitąsyk man tarsi mažam vaikui kildavo noras pasidžiaugti savo augintiniais. Akvariume plaukioja trys maži karpiukai. Pagaunu vieną savadarbe maža meškerėle, paglostau ir atgal paleidžiu.

Toks mano „švelnumas“ žuviai visai nepatikdavo – paleistas į akvariumą karpis imdavo blaškytis ir stengdavosi plaukti prie kitų dviejų karpių. Tačiau pastarieji kažkodėl jo artyn neprisileisdavo ir dumdavo į kitą akvariumo galą. Taip tęsdavosi keliolika minučių, kol galiausiai kiti du karpiukai paleistąjį priimdavo į būrį.

Tačiau ir tada jis dar galutinai nenusiramindavo ir pastoviai čiaumodavo lūpomis – susidaro įspūdis, kad jausdavo skausmą ir tuo skųsdavosi savo draugams. Visgi įdomiausia yra tai, kad tuo metu karpius galėdavai maitinti skaniausiu jiems maistu – žuvys jo neliesdavo, nors ligi tol rydavo ir duoną, ir sliekus, žodžiu, ką tik bepaduosi. Negaudyti karpiukai po kurio laiko vėl pradėdavo maitintis, o paleistasis drąsiai ėsdavo tik po kelių dienų.

Peršasi išvada, jog nutrūkusi arba paleista nuo kabliuko žuvis kažkokiu būdu perduoda savo stresą ir kitoms gentainėms, jei tik vėl grįžta į pastarųjų būrį, be to ji maistą vartoti pradeda praėjus tik ilgesniam laikui. Galimas daiktas, kad taip dažnai kartojantis karpis jau nebenorės ėsti maisto, kuris jam, nors ir netiesiogiai, sukėlė skausmą bei stresą. Turiu omenyje faktą, jog gaudomas tuo pačiu masalu, užkibęs ir paleistas atgal...

Apie įrankius patiems stambiausiems karpiams aš irgi turiu savo nuomonę. Susidaro įspūdis, kad kuo didesnius karpius gaudysime, tuo tvirtesnių įrankių reikės ir tie tradiciniai karpiautojams 3 lbs, kurie yra užrašyti ant meškerykočio, bus per maži.

Bet praktikoje viskas yra kitaip. Kiekviena firma savo gaminius įvertina savaip ir, deja, kol kas nėra kažkokio bendro atskaitos taško.

Tikriausiai žinote, jog panašiai būna ir su kabliukais – paimkime to paties numerio Gamakatsu ir Owner kabliukus ir veikiausiai pamatysime ryškų skirtumą tarp jų dydžio.

Tas pats ir su karpiniais kotais. Nusipirksime, tarkim, Daiwa ir Shimano meškeres – skirtumą tarp jų lankstumo ar kitų savybių pajus net pradedantysis meškeriotojas, nors surašyti ant kotų duomenys bus kone identiški.

Todėl man labai keista, kuomet žvejai nečiupinėję koto ar nepasukioję ritės perka įrankius internetinėje parduotuvėje. Dažniausiai po to spjaudosi. Bet, mano nuomone, išsirinkę 3 lbs galios žinomos firmos kotą, drąsiai galėsite su juo traukti pačius didžiausius karpius.

Ir nesuku sau galvos dėl gijos diametro storio – gaudau karpius kokybišku 0,3 mm storio monofilamentiniu valu – to visiškai pakanka.

Tomas Būdas
Užrašė Romualdas Žilinskas