Karpiavimas ekstremaliomis sąlygomis. Rumuniška ir lietuviška patirtis
Apie karpių žūklę rašau retai. Nenuostabu, kadangi nesu profesionalus tų žuvų gaudytojas, o karpių žūklė, kaip žinote, specializuota, tai tarsi atskira mėgėjų žvejybos rūšis. Tačiau juk yra diktofonas, tad galiu perteikti kito meškeriotojo mintis.
Jomis mielai sutiko pasidalyti senas mano bičiulis, daugkartinis tarptautinių karpių žvejybos varžybų dalyvis ir prizininkas, buvęs Karpininkų asociacijos prezidentas, o dabar Lietuvos sportinės žūklės federacijos prezidentas, MŽT narys Tomas Būdas.
Tiesa, interviu imtas seniai, šį žūklė kasmet labai greitai tobulėja, meškeriotojų požiūris į mėgstamų žuvų žvejybą, įranga nuolatos keičiasi. Bet, manyčiau, pradedantiesiems karpių gaudytojams (ir ne tik jiems) šis rašinys bus aktualus ir dabar, nes Tomo pasakojimas orientuotas būtent ne į profesionalių karpininkų auditoriją.
Beje, straipsnis rašytas esamuoju laiku, nes nenoriu iškraipyti autoriaus žodžių...
Apie sodą po vandeniu
Bepigu gaudyti meškerioti gerai įrengtuose komerciniuose vandens telkiniuose – ten vandens augalai išrauti, liepteliai pastatyti, net žolė pakrantėje nušienauta ir pavėsinės nuo saulės bei lietaus šalia įrengtos. Žodžiu, pajaukinai, užmetei meškeres ir gali ramiai laukti kibimo – juk užkibęs karpis, jei tik žioplų klaidų nepadarysi, vis tiek bus tavo.
Tačiau visai kitaip nutinka, kuomet nuvažiuoji karpiauti į kokį nors „laukinį“ ežerą ir negali būti garantuotas, jog prarijusi masalą žuvis meškeriotojo laimei pasieks krantą. Net jei esi šilto bei šalto matęs žvejys ir ne vieną „paršelį“ į jo knyslę bučiavęs. Bet juk žūklės smagumas ir yra tame, kad negalime numatyti visų mūsų laukiančių netikėtumų. Tad jei nuo visko ir neapsidrausi, tačiau pamėginti suvilioti žuvį reikėtų...
Vietoje įžangos tikriausiai derėtų papasakoti apie garsųjį Radutos ežerą – tikrą karpininkų Meką ne tik Rumunijoje, bet ir visame pasaulyje. Tikriausiai teko girdėti apie tokį vandens telkinį?
Jeigu ir girdėjote, veikiausiai nežinote, kad jo vandenys tyvuliuoja virš didžiulio apsemto sodo. Kuomet šiame ežere pakėlė vandens lygį, jo pakrantėse plytėjęs didžiulis sodas atsidūrė po vandeniu, bet medžių neiškirto – juos paliko kaip augusius. Karpis yra be galo gudrus, tad galite įsivaizduoti, kaip sunku traukti 15 kg ar stambesnę šios rūšies žuvį, kuri, pajutusi įsmigusį į lūpas kabliuką, pirmiausia ir puola slėptis tame medžių tankumyne.
Laimei, kad ežero dugne esančios obelys jau gerokai papuvusios, tad iškrapštyti iš ten laimikį visgi įmanoma. Bet už tai kokiais būdais!
Pirmiausia, kas neįprasta Radutos ežere, tai, jog varžybų metu (ten itin dažnai vyksta tarptautinės varžybos) leidžiama masalą ne tik užmesti meškere, tačiau ir valtimi nuplukdyti į norimą vietą. Valtį žvejys laiko šalia savęs, kadangi, užkibus karpiui, meškeriotojas į ją vėl sėda ir plaukia išsitraukti žuvies.
Kitaip neįmanoma, kadangi jau pirmomis minutėmis užkirstas karpis spėja apvynioti valą apie medžius ar jų šakas ir kitokiu būdu jo paprasčiausiai neištrauksi. Taigi nuplaukia žvejys prie savo laimikio ir pradeda jį traukti. Čia vėlgi savi niuansai.
Karpinė sistemėlė, su kuria gaudoma šiame vandens telkinyje, būtinai turi būti su vadinamuoju „šok lyderiu“. Tai yra maždaug 10 m labai tvirto valo atkarpa, kuri reikalinga tuomet, kai naudojami itin sunkūs gramzdai arba šėryklėlės, kad metimo metu nenutrūktų pagrindinis valas.
Taigi nuplaukęs iki karpio meškeriotojas valtyje suvynioja valą, kad galėtų pasiekti „šok lyderį“. Pagrindinį valą žvejys nukerpa, o tą tvirtą giją prisiriša prie kito meškerykočio ritės. Dabar jis jau naudoja trumpą jūrinį kotą su multiplikatorine rite.
Ir lupa meškeriotojas karpį išsiręžęs, kadangi kartu su žuvimi iš dumblo traukiamas ir apipuvęs obels kamienas arba koks nors kelmas. Meškerė dažniausiai yra naudojama kaip gervė, nes dėl didžiulio svorio ją tenka atremti į valties bortą.
Štai tokią istoriją yra pasakojęs žinomas karpiavimo specialistas ir pasaulio čempionas Kurtas Grabmajeris (Kurt Grabmayer).
Čia jau aišku super ekstremalios sąlygos ir tokių mūsų vandenyse nebūna. Visgi paprakaituoti arba gerai pasukti galvą, kaip „atgabenti“ užkibusį karpį iki kranto tenka kartais ir pas mus.
Ištraukti karpį per penkias minutes
Viename Molėtų rajono ežere, kur aš dažnai žvejoju karpius, priekrantė ištisai apaugusi maždaug 50 m pločio vandens augalų sąžalynais. Paprasčiausias būdas čia būtų pasinaudoti Radutos žvejų patirtimi ir meškerioti su valtimi. Bet aš visiškai nenoriu afišuotis ir išduoti savo telkinio kitiems karpininkams.
Radau aš tą ežerą nelabai seniai, nors apie jo karpius niekas iš kolegų nežinojo. Įdomu, jog ir aplinkiniai gyventojai nelabai nutuokė, kokių žuvų jų ežere esama. Sėdėdavau tyliai pasislėpęs kranto krūmuose ir meškeres užmesdavau masalą persviesdamas per tas nelemtas vandens žoles. Karpiai kibo, bet kas iš to – nepajėgdavau jų parsitempti į krantą ir nutraukdavau valą.
Dar viena problema – už žolių yra gausios moliuskų kolonijos, tad neretai valą į jų aštrius kiaukutus nupjaudavau net ir pakirtimo metu. Galbūt esu šiek tiek senamadiškas, kadangi apsisaugoti nuo aštrių kriauklių karpininkai naudoja vadinamąjį „litkorą“, t. y. maždaug 0,5–1,0 m ilgio pavadėlį, kuris yra specialiai tam tikslui pagaminta plona pintą virvelė su viduje esančia vielute. Tad kaip išspręsti visas šias problemas ir galiausiai išsitraukti karpį?
Pirmiausia, ką aš sugalvojau padaryti, tai aukštai pakelti meškerykočių viršūnes. Dabar ėmiau meškeres statyti taip, kaip tai kartais daro upėse žvejojantys dugnininkai. Svarelį pririšau kuo sunkesnį – 100 g. Tai tam, kad valas nuo meškerės viršūnės į vandenį smigtų tiesia linija ir turėtų kuo mažesnį kontaktą su dugnu, kuriame, kaip sakiau, pilna aštrių kriauklių.
Kuomet karpis kibdavo, pakirsdavau ir, neleidęs jam atsikvošėti, iš visų jėgų lupdavau į krantą. Meškerykotį keldavau kuo aukščiau, laikydavau stačią ir traukdavau net pasistiebęs. Jei man kas nors pasakytų, kad 10 kg karpį galima ištraukti per penkias minutes, tikrai nepatikėčiau. Bet taip dariau aš pats...
Tiesa, būtinai reikia turėti ilgakotį didelį ir tvirtą graibštą, kuris tokiose situacijose labai praverčia.
Taigi radau būdą, kaip iš to apžėlusio ežerioko išsitraukti karpius. Tačiau atsitiko kitas nenumatytas dalykas. Traukiant į krantą ketvirtą ar penktą karpį pradėjo trūkinėti valas. Keista – juk suvyniota ant ričių gija visai nauja, patikima ir kriauklės jos jau nebegalėjo pažeisti. Kodėl taip nutiko?
Ėmiau mąstyti. Tokiomis sąlygomis gaudžiau minkštesniu monofilamentiniu valu nei įprastai. Tokį variantą pasirinkau tam, kad greitai traukiant karpį kabliukas neišsiplėštų iš lūpos (toks valas smarkiau tįsta), nes meškerykočio viršūnė nespėdavo sureaguoti ir tinkamai amortizuoti staigius stambios žuvies smūgius. Gal kas nors tokiai gijai atsitinka?
Namuose padariau bandymą – atsikirpau metrinę šio valo atkarpą ir ėmiau ją tampyti iš visų jėgų. Ji buvo tampri, leidosi kažkiek ištempiama, bet kai po tempimo valą išmatavau, pamačiau, kad toji atkarpa pailgėjo keliais centimetrais.
Situacija išaiškėjo – juk kelis kartus ištraukus stambų karpį labiausiai apkrauta valo dalis, o tai yra jo galas, kiekvieną sykį išsitempia vis labiau ir ilgainiui suplonėja. Tai reiškia, kad gija toje vietoje tampa silpnesnė.
Mano paskaičiavimais, jei labai stipriai, t. y. ties trūkimo riba, tempsi tamprų valą, jis išsitempia iki 30 procentų savo ilgio, o po to lieka ištemptas iki 10 procentų. Todėl bandykite paskaičiuoti, kas atsitinka su tokia gija, kada ištrauki keletą stiprių didelių žuvų...
Po tokių eksperimentų pradėjau apsidrausti. Ištraukiu 2–3 karpius ir 30 m valo nuo galo nukerpu. Gerai, kad karpiavimui skirti valai vyniojami mažiausiai po 300 m, todėl didelio trūkumo bent kurį laiką nejausdavau.
Nors vėliau valo vis tiek imdavo trūkti, kadangi sumažėdavo jo kiekis būgnelyje ir pasidarydavo sunkiau toli nusviesti masalą dėl padidėjusios gijos trinties į būgnelio kraštus. Tad per sezoną nori nenori tekdavo pirkti nemažą kiekį naujo valo.
Beje, taip galima paneigti ir tą mitą, kad neva varginamas karpis savo viršutiniu peleku nupjauna valą. Kokybiškos gijos jis taip niekada nenutrauks, niekuomet nesistengs tai specialiai daryti. Galbūt išimtis atsitiks tik tuomet, jei viršutinis karpio pelekas yra aplūžinėjęs ir žuvis visiškai netyčia brūkštelės per sena silpną valą.
Tęsinys kitame straipsnyje.
Tomas Būdas
Užrašė Romualdas Žilinskas
