Kaip pagauti pavasarinę lydeką. Pirma dalis
Per žiemą pasiilgęs spiningavimo malonumų lyg kokio išganymo laukiu gegužės 1 d., kuomet baigiasi draudimas žvejoti lydekas. Gal kiti žvejai spiningauti pradeda ir anksčiau, bet aš, jei neskaitysiu ešerių gaudymo mikromasalais, tikrąjį pavasarinį spiningavimo sezoną atidarau gaudydamas aštriadantes.
Anksčiau lydekas būdavo galima žvejoti nuo balandžio 20 d. Tačiau ir tuomet iš karto po draudimo jų nepuldavau gaudyti lyg akis išdegęs. Mane sulaikydavo kažkoks etinis–moralinis prieštaravimas, kuris sako, jog pavargusiai po neršto žuviai reikia atsigauti. Kada pavasaris ankstyvas, praktiškai visos mūsų vandens telkinių lydekos jau būna pailsėjusios. Tačiau jei pavasaris smarkiai vėluoja, tokiais atvejais vilioti margašones pradėdavau vėliau, nei tai galima buvo daryti pagal tuometines taisykles.
Pradėti ieškoti pavasarį lydekų pirmiausiai patarčiau seklesnėse vandens telkinių vietose. Meškeriotojams jokia naujiena, kad ežerų, tvenkinių įlankos gana greitai įšyla, nors likusioje vandens telkinių dalyje vandens temperatūra būna juntamai žemesnė.
Į anksčiausiai sušilusias vietas patraukia karpinės žuvys, o paskui jas atseka ir plėšrūnės. Labai dažnai tokiose ežerų ir tvenkinių vietose vasarą labai smarkiai suželia vandenžolės, kartais net taip, jog su valtimi neįplauksi, o ką jau bekalbėti apie normalų spiningavimą. Dabar dar kokį mėnesį čia bus galima be jokių trukdžių žvejoti. Ir, pasakyčiau, itin sėkmingai.
Telkiniai, kurie žada gerą pavasarinį kibimą
Tęsiant kalbą apie telkinių įlankas, reikia atkreipti dėmesį, kad ne visos jos vienodo gylio. Kai kurios per gilios ir todėl čia vėliau pajuntama pavasario šiluma. Paprastai geriausios žūklavietės tokiu metu būna ten, kur vyrauja 1,0–1,5 m giluma. Nesakau, kad giliau lydekų nepagausi, bet akcentuoju perspektyviausią spiningavimui gylio ribą.
Paradoksalu, tačiau upių lydekos nors ir anksčiau išneršia, nei ežerų ar tvenkinių, tačiau aktyviau kibti pradeda vėliau. Galbūt taip įvyksta todėl, kad stovintis vandens telkinys tegul ir vėliau nusikrato ledo šarvą, bet žymiai greičiau įšyla. Upėse šis procesas vyksta palaipsniui ir vietinės lydekos turi galimybę neršti ilgesnį laiko tarpą, galbūt ikrus žeria porcijomis, nes staiga pakilusi oro temperatūra gali ir taip pat greitai nukristi.
Ežeruose ir tvenkiniuose nerštas dažniausiai vyksta masiškai ir palyginti greitai, faktiškai iš karto visame vandens telkinyje. Suprantama, ežeras ežerui nelygus, tad kai kuriuose tiek lydekų neršto dienos, tiek aktyvaus jų kibimo pradžia gali smarkiai skirtis.
Įdomu tai, kad mūsiškiai žvejai kažkada buvo įpratę važiuoti pavasarį į Papę, kuri, kaip žinote, yra šiauriau – Latvijoje. Bet tai labai seklus ežeras, dumblėtas ir pilnas mažyčių protakų bei įlankėlių, dėl to tikriausiai vanduo jame labai greitai tampa toks, jog vietinės lydekos anksti pradeda kibti.
Ežeruose vertėtų atkreipti dėmesį į povandeninius kalnelius ar labai ryškias seklumas, kurios yra nutolusios nuo krantų ir vasarą apželia net virš vandens išlindusiomis žolėmis. Povandeninių kalnelių keteros irgi vėliau būna žolėtos, vasarą čia mėgsta žvejoti spiningautojai, bet lydekas jie vilioja ties tų kalnelių šlaitais.
O dabar verta aštriadančių ieškoti virš pačių povandeninių dugno pakilimų iki 2,0 m gylyje. Tiesa, čia be valties neišsiversi, bet stovinčio vandens telkiniuose net ir tokiu metų laiku nemažai kur nuo kranto spiningauti yra sudėtinga.
Todėl stovinčiuose vandens telkiniuose pavasarį galima rasti vietų, kur nedideliame vandens plote gali pagauti daug lydekų – ten kibimas labai intensyvus, sakyčiau, masinio pobūdžio. Upėse gali sužvejoti kokioje nors vienoje įlankėlėje 2–3 lydekas, tačiau dažniausiai čia pasitaiko pavieniai egzemplioriai ir spiningavimo taktika mažiau skiriasi nuo vasarinės. Be abejonės, visur ir visada yra išimčių, bet apibendrinant vandens telkinius tokią nuomonę esu susidaręs.
Upėse gegužės pradžioje ieškant lydekų reikėtų orientuotis į įlankas bei lėtesnės srovės seklias atkarpas. Kaip labai perspektyvią upę pavasarinei lydekų žūklei įvardyčiau Šešupę, kuri nuo vasaros vidurio daug kur apželia vandens augalais, nusenka ir tada suvilioti vietines plėšrūnes galima tik kai kuriuose jos ruožuose.
Nemune, kai kur ir Neries žemupyje yra natūralių ar dirbtinės kilmės įlankų, kurios tarsi atskiri vandens telkiniai, kurie vasarą jungiasi su upe tik siauromis protakomis. Praktiškai visi jie šiltuoju metų laiku smarkiai apželia vandens augalais, kai kurie smarkiai nusenka. Dabar tai yra vienos perspektyviausių lydekų žūklaviečių ir čia, kitaip nei visoje upėje, gali būti palyginti didelė lydekų koncentracija.
Išskirtinė žūklavietė šiuo metų laiku yra Leitė. Pajūrio spiningautojai tai puikiai žino, bet ir kiti Lietuvos žvejai skuba išnaudoti susidariusią situaciją, kuomet vandens lygis dar aukštas ir čia būna patogu spiningauti. Į šią upę suplaukia neršti daug Nemuno lydekų, jos kurį laiką Leitėje pasilieka ir aktyviai maitinasi. Vėliau vanduo nusenka, kanaluose suželia augalai ir aštriadantės išsilaksto kas sau. Gal smulkių plėšrūnių ir galima pagauti, bes aš vasarą ten nevažiuoju, tad negaliu pasakyti, kaip yra iš tiesų.
Labai nebloga lydekų žūklė pavasarį būna ir Tenenyje. Į Nemuno senvages irgi suplaukia daug šios rūšies grobuonių. Neišduosiu paslapties, jei pasakysiu, kad Marguvos senvagėje jų būna itin daug, bet tai žino daugelis mūsų spiningautojų.
Pavasarinė spiningavimo specifika
Pavasarinis lydekų gaudymas yra išskirtinis dar ir tuo, jog dabar sekliose vietose įmanoma pagauti net ir labai stambių plėšrūnių. Vasarą, rudenį jos pasitraukia į gelmes, o dabar kartu su mažosiomis laikosi sau nebūdingose vietose. Tiesa, tai ilgai netrunka, tačiau jei vanduo telkinyje dėl kokių nors priežasčių šyla lėtai, gali būti, kad stambių egzempliorių čia aptiksime iki pat birželio.
Nors savo rekordines lydekas ir esu pagavęs rudenį, bet jei paimčiau bendrą aštriadančių svorį, manau, kad jo vidurkis veikiausiai būtų didžiausias pavasarį. Nekalbu apie tikslinį itin didelių aštriadančių gaudymą, nes aš tuo neužsiimu. Bent jau man pavasarį lydekų spiningavimas būdavo sėkmingiausias ir tuo aspektu, kad sužvejodavau daugiausiai plėšrūnių ir mažiausiai pasitaikydavo visiškai „tuščių“ dienų.
Parinkdamas masalus pavasarinėms lydekoms pirmiausiai atsižvelgiu į jų panirimo gylį. Žinoma, dar ir į tai, kad vilioklis patiktų plėšrūnėms, nes tokiu metų laiku joms irgi bet ko neįsiūlysi. Kadangi save laikyčiau pakankamai universaliu spiningautoju (turiu omenyje gebėjimą gaudyti mums žinomais populiariausiais viliokliais), tai bandau laimę pačiais įvairiausiais masalais.
Džerkavimas tokiu metų laiku būtų taip pat perspektyvus, bet tai nėra mano mėgstamas spiningavimo būdas. Tad pakalbėsiu apie tai, ką geriau žinau, t. y. įprastinį spiningavimą. Beje, ne tvičingavimą, o tiesiog elementarų gaudymą spiningu naudojant dirbtinės kilmės masalus.
Jei reikėtų rinktis tarp geriausiai mums žinomų masalų – vartiklių, sukriukių, guminukų ir voblerių – ką rinktis geriausiai pavasarinei žūklei, aš tikriausiai pirmenybę atiduočiau vartiklei. Kalbėdamas su draugais kartais pajuokauju, kad nesu toks senas amžiumi, kiek esu senas žvejys. Gal todėl ir renkuosi minėtą masalą – juk seni žvejai yra labiau konservatyvūs. Kažkada pradėjęs spiningauti pirmiausiai išbandžiau vartikles, ilgiausiai jomis gaudau ir, kitaip nei daugelis žvejų, neatsisakiau šių vilioklių netgi dabar.
Ir tikrai to nesigailiu, nes plėšrūnės gana greitai įpranta prie dirbtinių masalų, o juk jų kartos keitėsi ir dabartinės mūsų vandenų lydekos daug rečiau mato palyginti pigią lietuvišką metalinę vartiklę nei brangų japonišką plastikinį voblerį. Be abejonės, vobleriai yra labai geri masalai, juos tikrai vertinu ir dažnai jais žvejoju, aštriadantes – taip pat, bet turiu savą lydekų gaudymo filosofiją ir kol kas nežadu jos keisti.
Tačiau apie visa tai galėsite pasiskaityti šio straipsnio tęsinyje, kur bent trumpai užsiminsiu apie kiekvieną masalų rūšį, apie atskirus modelius, kurie tinkamiausi lydekų žvejybai šiuo metų laiku.
Bus tęsinys.
Tomas Mykolaitis
