Kai žuvims gera – meškeriotojui liūdna
Iš mūsų žvejų nusiskundimų, kad nekimba žuvys arba jų mažėja, aš neretai pasišaipau, nes jie dažniausiai į tai žiūri tik iš savo varpinės. Tačiau žodis „dažniausiai“ nereiškia, kad visada. Vėsus, lietingas ir vėjuotas gegužis, birželis iš tiesų turi daug įtakos prastam kibimui.
Ir dėl dviejų priežasčių, kurios tarpusavyje glaudžiai susijusios – žuvys elgiasi kitaip ne įprasta, o meškeriotojai nespėja prie žvynuotųjų elgsenos prisitaikyti ir naudoja galimai ne tokius žvejybos būdus, žuvims siūlo ne tuos masalus, jų ieško ne ten, kur ieškotų tokiu metų laiku ir taip toliau, ir panašiai.
Kita vertus, žuvauti, kuomet vanduo apsemia krantus, upėse pagreitėja srovė, o vėjas verčia iš „koto“ yra sudėtingiau. Rasti žuvų irgi nelengva, nes vien logiškai galvojant – jų kiekis liko toks pats, bet žvynuotosios pasklido po gerokai platesnius vandenis. Tačiau pastarasis faktorius yra tik teorinis, nes (apie tai dar kalbėsiu), bent jau tekančiame vandenyje, jos tokiais atvejais elgiasi priešingai – koncentruojasi mažesniame vandens plote.
Paanalizuokime, kodėl šitie metai tokie neįprasti, nes mes jau įpratome prie to, kad gegužės viduryje oro temperatūra dienomis peršoka 25 °C atžymą ir upės, ežerai, tvenkiniai ima sekti...
Nepastovumas pastovume
Kalbėdami apie klimato šiltėjimą, paprastai galvojame, kad oro temperatūra kiekvienais metais po truputį didės (arba kurį laiką išliks tokia pati didelė), o kritulių kiekis vis mažės. Iš tiesų toks požiūris ne visiškai teisingas, kadangi tam tikruose pasaulio regionuose gali vykti visiškai priešingas procesas.
Ir tuo galite įsitikinote šiais metai, kuomet pavasario pabaiga ir vasaros pradžia yra vėsesni nei balandis, o lyja neįprastai daug. Panašus kritulių kiekis šiais mėnesiais Europoje ir Lietuvoje fiksuotas 2013 m., tačiau tuomet buvo gerokai aukštesnė oro temperatūra. Per pastaruosius 20 m. nepasitaikė panašių atvejų – t. y. tiek daug lietaus ir šiam metų laikui nebūdingai žema oro temperatūra.
Kodėl vyksta tokios anomalijos? Viskas labai paprasta – šylant klimatui tirpsta ledynai, tai ypač juntama Grenlandijoje, Skandinavijos šiaurėje, dėl ko tirpstančio ledo gėlas vanduo kelia vandenyno lygį ir „atskiedžia“ sūrų vandenį. Gėlas vanduo lengvesnis, nors ir šaltesnis, vandenynas ima sluoksniuotis, kinta srovės, mažėja termohalinė cirkuliacija (savotiška pasaulinė vandenynų „konvejerio juosta“, judinanti milžiniškus vandens kiekius aplink planetą).
Nenoriu plėstis ir aptarinėti kas tuo metu vyksta visame pasaulyje, sudedamųjų šiuo atveju bus daugybė, bet kalbant populiariai ir trumpai bent jau apie mūsų žemyną, visi šie procesai smarkiai įtakoja Golfo srovę – ji, vaizdžiai kalbant, „apsunksta“. Ši srovė yra tarsi Europos klimato „stabilizatorius“, tad Ispanijoje, Graikijoje, Portugalijoje, Balkanuose užsitęsia sausros ir karščiai, o Šiaurinėje žemyno dalyje, nors ir išlieka šiltėjimo tendencija, tačiau iškrenta daugiau kritulių.
Gal per toli nuklydau kalbėdamas globaliu mastu, reikėtų labiau akcentuoti mūsų kraštą. Mes esam šiauriau, todėl galiu nuraminti, jog tokių nerealių karščio bangų, kaip ispanai ar portugalai, nepajusime, tačiau patys suprantat, kad ten, kur bušmėnas užsivilktų paltą, eskimas nualptų nuo šilumos smūgio.
Žodžiu, ateityje oras po truputį vis šiltės, vis dažniau pūs stiprūs vėjai, kurie ir dabar yra jau nemenki. Veikiausiai Lietuvos žemės sausra neišdegins, bet kritulių turėsime daugiau šaltesniuoju metų laiku, kai sniegą pakeis lietus, todėl senių besmegenių lipdymą ilgainiui teks pamiršti. Tačiau šiltesniuoju laikotarpiu lis vis rečiau. Bet kodėl dabar taip neįprastai vėsu ir drėgna?
Grįžkime į šio skyrelio pradžią. Klimato atšilimas sąlygoja dar ir orų bei kritulių nepastovumą pastoviai jam šylant (skamba nei šiaip, nei taip...), tad visas tas meteorologines perturbacijas reikėtų vadinti veikiau klimato disbalansu.
Jis gali būti momentinis – mėnesį ar du staiga atšąla, smarkiai lyja (kaip yra dabar) arba iš Sacharos ciklonai atneša nepakeliamą karštį ir didžiulę sausrą. Bet metinis temperatūros ir kritulių vidurkis beveik išsilygina, o tai reiškia, kad sekantys mėnesiai bus priešingi. Nebūtinai kis kardinaliai, tačiau iki metų pabaigos orai taps šiek tiek šiltesni ir sausesni ar vėsesni ir lietingesni.
Nors gali nutikti ir taip, jog kažkurie metai tarytum iškris iš bendro orų konteksto – bus itin vėsūs, lietingi, šilti ar sausi. Kaip atsitiks šįmet, kas laukia po mėnesio ar dviejų? Niekas tiksliai nepasakys, bet visada didesnė tikimybė išlieka pirmam atvejui, tai reiškia, kad galimai antroje vasaros pusėje į Lietuvą ateis karščiai ir sausros, o galbūt ruduo bus panašesnis į vasarą.
Gal pakaks apie būrimą iš kavos tirščių (kaip kitaip pavadinsi meteorologiją?), einam prie vandens ir bandykime pažvejoti ir šį bei tą pagauti. Tačiau pirmiausiai pažiūrėkime, kaip visa šita situacija veikia žuvis.
Kodėl yra taip, bet ne kitaip
Ežeruose pakilęs vanduo faktiškai neturi įtakos žvynuotųjų buveinėms. Na, nebent minimaliai ir tai labiau dėl stipraus vėjo nuolat keliamų bangų. Tvenkiniuose situacija irgi panaši, kadangi vandens perteklius nubėga užtvankomis, todėl tvenkiniai smarkiai ištvinti negali. Bet upėse padėtis jau kitokia.
Kadangi tėkmė sustiprėja, žuvys traukiasi arčiau krantų. Ir tai liečia faktiškai visas be išimties žvynuotąsias, nes kam reikia bėgti, jei galima nueiti neskubant ir neeikvojant jėgų. Norėjau pasakyti, jog netgi tokie sraunumų mėgėjai, kaip šapalai, meknės, ūsoriai ar strepečiai mieliau laikysis priekrantės srovėje nei bandys galynėtis apsemtoje rėvoje su smarkia tėkme viduryje upės.
Mėgstančios vidutinę, nedidelę tėkmę arba visiškai ramų vandenį upių gyventojos veikiausiai tupės apsemtuose krantuose, kur kaip taisyklė, pilna pusiau vandeninės ar netgi sausumos augalijos. Faktas, kad tai bus vandeny panirusios lėkštos pakrantės, kadangi prie statesnių krantų srovė gerokai padidėjo.
Beje, jos čia ras gausybę maisto, nes atsiras visiškai naujos maitimvietės: apsemta dirva iš kurios galima išsikapstyti sliekų, kitokių kirminų ar sausumos vabzdžių lervų. Be viso to, vandenyje atsidūrusiuose krantų žolynuose, kur dirvožemis riebus, susidarys puikios sąlygos daugintis visokiems vėžiagyviams, o tai dar labiau praturtins žvynuotųjų racioną. Žodžiu, žuvys tikrai nebus alkanos, sakyčiau, kad priešingai – sotesnės nei turėtų būti tokiu metų laiku.
Karpiams, karosams, kurie neršia vėlai, bus puikios sąlygos tęsti savo giminę – nerštavietės susidarys tiesiog idealios. Aišku, kitas klausimas – ar tai teigiamai atsilieps jų ikrų ir lervučių vystymuisi, mailiaus augimui, nes vanduo vėsokas. Tačiau vėsus ne iki tokio lygmens, kad žuvys (dabar jau kalbu apie visas) pasijustų blogai. Anaiptol – deguonies pakanka, maisto, kaip sakiau, į valias, tad žvynuotųjų giminė klesti.
Plėšrūnės be jokios abejonės plaukios ten, kur susiburia jų aukos. Todėl lydekos, sterkai, stambūs šapalai ar meknės, ešeriai, netgi šamai irgi pakeis savo įprastas šiam metų laikui medžioklės vietas.
Jei tokia padėtis puikiausiai tenkina žuvis, tai žvejams žvynuotųjų persidislokavimas yra tikras galvos skausmas, nes tampa sudėtingiau surasti potencialų laimikį ir įsiūlyti žvynuotosioms masalą. Ten, kur pernai, užpernai ir dar anksčiau gerai kibo karšiai ar lydekos, šįmet jų net neieškok, o naujas žūklavietes susirasti trunka laiko. Kita vertus, jei jau paminėjau lydekas, stambių aštriadančių dabar galima pagauti arčiau kranto, kas yra neabejotinas pliusas.
Ypač sudėtinga su karpinėmis žuvimis, kadangi pastarosios pernelyg sočios. Kaip geriausias to pavyzdys: minėti karšiai, šapalai, kurie paprastai jau nuo gegužės vidurio pageidauja augalinės kilmės masalų (žirnių, kukurūzų ir panašiai), juos mieliau čiupo balandžio pabaigoje ir gegužės pradžioje ne dabar. Šiuo metų jie nori sliekų, musės lervų ir kitų gyvūninės kilmės vilioklių – tarsi būtų pavasaris...
Spiningautojams yra nė kiek nelengviau. Žvejyba apsemtose priekrantėse yra tikras masalų naikinimas, nes ten pilna kliuvinių – nendrių, švendrų stiebų, po vandeniu atsidūrusių krūmų ir panašiai. Nereikia pamiršti ir to fakto, kad pakilusios upės drumstesnės, tad tenka vilioklius kone pakišti žuvims po nosimi. Na, gal perdėjau, nes dauguma grobuonių reaguoja į juos ir šonine linija, bet tada tai turėtų būti agresyvūs masalai.
Mano galva, esant tokioms žūklės sąlygoms geriausias variantas yra sukriukės ir lengvos vartiklės, kurios mažiau kliūva už apsemtų augalų ir jas galima pravesti nedideliame gylyje. Neblogai suveikia ir sekliai neriantys crank vobleriai. Beje, juos dabar čiumpa stambesnės žuvys nei įprasta – tarkim, šapalinius „čiubikus“ ar panašius modelius atakuoja poros kilogramų ir didesnės lydekos.
Nepaminėjau salačių. Tokiu metų laiku jie paprastai būdavo rėvose arba šalia jų, tačiau dabar šie plėšrūnai išsimėtę ir glaudžiasi veikiau nedidelėse įlankose su grįžtamąja srove, kur gylis visiškai nedidelis. Įpratusiems sviesti kuo toliau savo pjautines blizges, masyvias vartikles ar sunkius voblerius žūklė tokiose vietose bus kosminio lygio užduotis. Juo labiau, kad ir salačiai pageidauja nedidelių, bet gana agresyviai žaidžiančių vilioklių.
Šapalų, meknių gaudytojai spiningu irgi susiduria su problemomis. Vandens augalai šiuo metų laiku jau gana vešlūs. Jei prieš metus seklumose jie guldavo ant vandens paviršiaus ir galima buvo mėtyti masalus šalia žolėtų plotų arba takuose tarp jų, tai dabar visa ta žalia masė yra po vandeniu. Vienintelė išeitis – tokiose žūklavietėse naudoti nedidelius vos 20–30 cm neriančius voblerius, kurie mažiau kabinasi už augalų.
Vanduo nors ir išskaidrėjęs, tačiau ne tiek, kiek anais ir dar anais metais, plius nuolat vandens paviršių šiaušia nemenki vėjai, tad teisingai pravesti masalus dažnai tampa didele problema. Vėjo gūsiai apskritai trukdo spiningauti, nes pataikyti taikliau numesti masalą kitąsyk nėra jokių galimybių. Arba dar blogiau – valas riečiasi lanku, susivelia „barzda“ ir galutinai sugadina žvejui nervus.
Panašios bėdos ir mėgėjams vilioti ešerius mikroguminukais. Net velkiauti nėra lengva – stipri srovė, o jei dar smarkus vėjas tiesiai į kaktą...
Vienintelė „lengvata“ žvejams, kad aukštas vanduo jau nebeplukdo tiek daug šlamšto, kaip prieš mėnesį ir dar anksčiau, nes upės, ką galėjo, tą nuplovė. Nebent į vandenį prikrenta vėjo nulaužtų gluosnių ar karklų šakų. Žodžiu, kas liečia žvejybą, nieko paguodžiančio negaliu pasakyti. Bet žuvys jaučiasi visai komfortiškai, dėl to galite būti ramūs.
Romualdas Žilinskas
