Jei žiemą nori sėkmingai pažvejoti, keliauk į miesto centrą. Pirma dalis

Kalbama, kad žmogus ieško, kur geriau, o žuvis – kur giliau. Tiesą sakant, perverčiau tą patarlę iš vieno galo į kitą, tačiau dėl to jos mintis nepakito. Dar vienas niuansas, kuris tinka tiek Devono periodo palikuonei, tiek sąlyginai neseniai atsiradusiam dvikojui padarui – abu jie pernelyg šaltoje aplinkoje ieško, kur yra šilčiau. Tuo žuvies ir žmogaus panašumas pasibaigia, nes žvynuotųjų tose gilesnėse ir šiltesnėse vietose, be abejonės, tyko žvejai.

Ne sykį esu rašęs, kad įvairius vandens telkinius, netgi upes, nuo saulė apšviečia nevienodai – šiaurinė ir rytinė priekrantės bus šiltesnės už pietinę ir vakarinę, nes jas paprasčiausiai daugiau įkaitina mūsų dangaus šviesulys. Bet tai dabar faktiškai negalioja, nes rašydamas šį straipsnį pabjurusį gruodį, sunkiai pamenu paskutines saulėtas dienas. O ir saulė tokiu metų laiku šviečia labiau „dėl vaizdo“, nes jos švytėjimo laikas labai jau trumpas, šiluma menka.

Todėl žiemą galioja kita taisyklė – šilčiausia upės atkarpa ta, kurioje vanduo mažai juda ir gali netrukdomai susisluoksniuoti. Būdamas +4 °C vanduo sunkiausias, todėl leidžiasi į dugną ir sudaro natūralią „šilumos kišenę“, kurioje ir lindi žuvys. Aukščiau dugno, viduriniuose sluoksniuose, vanduo paprastai vėsesnis – apie +2…+3 °C, o paviršiuje temperatūra gali kristi iki +1 °C ar net būti vos kelios dešimtosios virš nulio. Jei upės paviršinis sluoksnis nuolat maišomas smarkių vėjų ir greitų srovių, jis neturi galimybės ilgai išlikti 0 °C temperatūroje, t. y. apsitraukti ledu.

Tam, kad vanduo užšaltų, reikia, kad kelias paras temperatūra nukristų gerokai žemiau nulio ir visiškos ramybės vandens paviršiuje. Upėse to beveik nebūna, nes net lėta srovė nuolat sumaišo viršutinį sluoksnį, o iš apačios po truputį vis kyla šiltesnis vanduo. Todėl žiemą dažniausiai stebima tokia seka: dugne yra apie +4 °C, viduryje +2…+3 °C, paviršiuje +0,5…+2 °C, bet ledo kaip nėra, taip nėra.

Dėl šios priežasties net esant „minusinėms“ naktims ir nedideliam šaltukui dieną, juolab, jeigu vėjuota, upės paviršius negali užsidėti ledo šarvo. Šilčiausias telkinio sluoksnis bet kokiais atvejais išlieka dugne ir veikia tarsi natūralus „radiatorius“, prie kurio ir glaudžiasi žvynuotosios.

Žiemos metu žuvis dugne sulaiko ne tik šiltesnis vanduo, bet ir tėkmės struktūra. Upėje reali jos dinamika yra trimatė: paviršiuje ir prie dugno vanduo juda lėčiau, o viduriniuose sluoksniuose – greičiausiai. Tai susiję su trintimi. Paviršių veikia oro pasipriešinimas ir vėjai, dugną – reljefo nelygumai ir dugno nelygumai, o vidurinė zona turi mažiausiai varžančių veiksnių, todėl tėkmė ten stipriausia.

Žiemą žuvys vengia stiprios srovės, nes ji reikalauja daug energijos, kurią jos tokiu metų laiku stengiasi taupyti. Tad teoriškai lieka dvi joms tinkamos zonos: paviršius ir dugnas. Tačiau paviršius žiemą yra nestabilus – jį nuolat vėsina minusinis oras, vėjas kelia bangas ir kartais situacija čia pasikeičia per kelias minutes.

Dėl to paviršius tampa nenuspėjamas, o temperatūra jame – žema ir svyruojanti. Žuvys paprasčiausiai neturi pasirinkimo, nes realiai yra vienintelė stabili, lėtesnės tėkmės zona – dugnas, kuriame vandens temperatūra bus praktiškai nekintanti ir tuo metu aukščiausia.

Kalbėdami apie duobes upėje, mes dažnai įsivaizduojame, kad giliausia upės vieta randasi kažkur ties upės viduriu, nes čia dažniausiai išilgai tėkmės tįsta vaga. Logiškai galvojant, idealiausia vieta žvynuotosioms žiemoti turėtų būti plati upės tiesioji, kadangi ten vaga rėžia dugną ties pačiu upės viduriu, ji nesiglaudžia prie kažkurio kranto, o tėkmė yra pastovi ir palyginti lėta. Tačiau realybėje viskas daug sudėtingiau.

Tekančiuose vandens telkiniuose dugno reljefas retai būna lygus, net jeigu iš pirmo žvilgsnio toje upės atkarpoje vanduo teka pakankamai ramiai, vienodai. Neretai pagrindinė vaga suskaido į kelis išilginius griovius, kurių gylis ir plotis gerokai skiriasi dėl mums nematomų žemesniuose vandens sluoksniuose esančių srovių jėgos ir greičio. Tarp šių griovių gali būti seklūs keterų tipo pakilimai, kurie srovę dar labiau išskaido.

Be vagos, upėje būna kitokio tipo duobės – jos susidaro ten, kur srovė metų metus ardo dugną ir išplauna minkštesnes nuogulas. Tokios duobės gali būti pavienės arba sujungtos į siauresnes ar platesnes skersai kranto esančias grunto įdubas, kur žiemą ypač mėgsta lankytis žuvys. Upės reljefas nuolat kinta, bet žvynuotosios visada renkasi tas zonas, kur dugno nelygumai prislopina dugninę srovę ir leidžia joms taupyti energiją, kas itin aktualu šaltuoju metų periodu.

Ir štai kas neįprasta – nebloga vieta žiemoti žvynuotosioms gali būti upės posūkiai, kur vanduo dažnai kunkuliuoja, sukasi, paviršiuje matomi sūkuriai, verpetai, o tėkmės kryptis keičiasi kas keli metrai. Tačiau tai – tik vandens paviršius.

Apačioje situacija visai kita. Upių posūkiuose gruntas beveik visada išplautas giliau ir netolygiau nei tiesiosiose atkarpose. Dėl šoninio tėkmės slėgio posūkio išorėje susidaro gilus šlaitas, o posūkio geometrija lemia tai, kad čia per daugelį metų susikaupia daug stambių akmenų, kelmų, rąstų ir kitų kliuvinių.

Šios masyvios struktūros iš esmės išskaido srovę apačioje ir sukuria priedugnio zonas, kuriose vanduo juda daug lėčiau nei atrodo žiūrint į upės paviršių. Tad žiūrint nuo kranto čia gali būti labai neramus, net šniokščiantis vanduo, bet dugne, tarp akmenų ir rąstų, yra ramesnio vandens ploteliai, kur srovė silpnesnė negu upės tiesiojoje.

Susidaro savotiškai paradoksali situacija: posūkis vizualiai atrodo „agresyvesnis“ nei upės tiesioji, bet žuvims svarbi žemutinė, plika akimi nematoma tėkmė. Dėl šios priežasties vingiuose dažnai yra netgi palankesnės sąlygos – didesnis gylis, daugiau slėptuvių, mažesnė dugninė srovė ir šiltesnis vanduo dėl geresnio sluoksniavimosi. Tiesioje atkarpoje vaga paprastai yra lygesnė, lovio tipo, ir ten vanduo juda tolygiau nuo pat paviršiaus iki dugno, todėl žemutiniuose sluoksniuose srovė gali būti stipresnė nei tokiame pačiame gylyje posūkyje.

Ne kiekvienas upės posūkis žiemą tinkamas žuvims, nors visi jie atrodo panašūs. Kaip minėjau, pirmiausiai reikia vertinti ne paviršių, o dugno struktūrą, nors tai padaryti sudėtinga – kol nepažvejosi bent sykį, nesuprasi. Na, nebent smarkiai nusekus upei bandysi vertinti vizualiai, tačiau ir tokiu atveju žmogaus akys gali klysti.

Geriausi posūkiai yra tie, kuriuose išorinėje pusėje gylis didesnis ir kur dugne aiškiai jaučiamas nelygus reljefas – stambūs akmenys, žvirgždo keteros, kelmai ar senų medžių liekanos. Posūkiuose, kuriuose dugnas lygus, žemutiniai vandens sluoksniai išlieka per daug atviri srovei ir vanduo nesusluoksniuoja taip efektyviai.

Antras ženklas – nuolatinė srovės krypties kaita. Jeigu paviršiuje vanduo sukinėjasi, sudaro grįžtamą srovę prie kranto, arba matosi, kad posūkyje vandens srautas „lūžta“ į kelias kryptis, tai reiškia, kad dugne yra kažkas tokio stambaus (įvairūs jau minėti kliuviniai), kas pagrindinį vandens srautą išskaido. Tokiuose posūkiuose dažniausiai apatiniuose vandens sluoksniuose pakankamai ramu net tada, kai paviršius atrodo pernelyg sraunus ir besiblaškantis.

Trečias svarbus kriterijus yra posūkio kampas. Aštrūs, staigūs posūkiai paprastai būna geresni už plačias, vizualiai (ir realiai) lėtesnės tėkmės upių kilpas. Staigiame posūkyje srovė stipriau atsitrenkia į išorinį krantą, gilina vagą ir paįvairina dugną palikdama jame viską, ką atneša upė. Plačiose ramesnėse kilpose dugnas neretai išsilygina, nes lieka daugiau smulkių sąnašų, smėlis ir dumblas užpildo grunto įdubas, ir tokios vietos gana greitai tampa mažiau tinkamos žuvų žiemojimui.

Ketvirta nuoroda – posūkio padėtis upės kontekste. Jei už posūkio tęsiasi ramesnė tiesioji, prasideda duobė (kaip sako žvejai „įėjimas į duobę“) ar yra susiformavęs platus lėtesnio vandens ruožas, žuvys žiemą laikysis būtent posūkio viduryje arba truputį žemiau jo – ten, kur apačioje srovė silpniausia, stabiliausia.

Penkta įžvalga būtų krantų tipas. Jei išorinėje posūkio pusėje yra status ir sunkiai prieinamas žvejui žvyruotas skardis, tai geras ženklas, nes tokiose vietose kranto šlaitai paprastai tvirtesni, nuo jų mažiau byra smėlis (jis nubiro prieš daug metų formuojantis krantui, bet ilgainiui smėlį vanduo išplovė), todėl dugnas čia akmenuotas, yra stambių riedulių.

Molingi ar smėlėti krantai už posūkio dažniausiai reiškia, kad dugne apstu smulkių sąnašų, grunto struktūra kintanti, reljefas nepastovus, todėl ieškančios „užtikrintos“ žiemavietės žuvys čia vargu dabar ar apsilankys, jos atplauks į tokias vietas nebent šiltesniu metų laiku.

Ir dar vienas niuansas: jei posūkyje yra grįžtamoji srovė, kuri žiemą išlieka net ir esant žemam vandens lygiui, tai beveik garantuotas ženklas, kad dugne šalia jos yra gili ir rami zona. Tokių vietų žuvys tikrai neaplenkia ir čia išbūna iki pavasario.

Pagal panašų scenarijų galima analizuoti ir paprasčiausias upių duobes, nes jo irgi nėra vienodos. Tačiau tokias žiemavietes jau seniai žino aplinkiniai žvejai ir geriausias ženklas, kad čia yra žuvų – ištrypti krantai arba stovintys krantuose meškeriotojai. Nors upė kasmet smarkiai kinta, tačiau kai kurios didesnės ir gilesnės dugno įdubos dažnai lieka neužneštos smėliu ar dumblu dešimtmečius.

Kaip taisyklė nemažai žvynuotųjų žiemai pasilieka netoli upių intakų. Kuo intakas didesnis, tuo daugiau ir įvairesnių žuvų rūšių čia galima rasti. Net iš giluminės versmės ištryškęs šaltinis ar upelis atsineša +4…+6 °C temperatūros vandenį, ties intaku susidaro lokaliai šiltesnė juosta, į kurią žuvys gali atplaukti ne dėl maitinimosi (juk pasitaiko, kad ir žiemą praalksta), bet dėl fiziologinio komforto. Nors ši zona ir siaura, tačiau vandens temperatūros skirtumas net labai juntamas. O ir dugno konfigūracija tinkama – ties upeliu paprastai yra sėklius, už jo – staigus nuolydis...

Bus daugiau.

Romualdas Žilinskas