Jei žiemą nori sėkmingai pažvejoti, keliauk į miesto centrą. Antra dalis

Tiltus savo rašiniuose linksniuoju dažnai, nes po jais yra puikios vietos žvejybai. Tačiau šiame kontekste tiltų dar nesu minėjęs. Veikiausiai ir dauguma žvejų apie tai nesusimąsto. Juk iš pirmo žvilgsnio net nepasakysi, kad čia žuvys žiemotų, nes tiltai paprastai statomi siauresnėse upių vietose, kur tėkmė suspausta ir gana greita.

Tai tarsi prieštarautų logikai, kadangi šaltame vandenyje žuvys vengia smarkios srovės. Tačiau jau sakiau, kad akys mato viena, o realybėje yra kas kita – patiltėse gilu, o ir dugne pilna kliuvinių, kurie sulaiko vandens srautą.

Ir ko tik prie tiltų nerasi – pradedant dar statybų metu įvirtusių į upę betoninių blokų su atsikišusia armatūra (na, nusprūdo keletas, tai ką dabar, upę semsi?) iki tėkmės atplukdytų sofų lovų ar medžio kamienų. Va čia tai paukščių sergėtojai tikrai švino prisirinktų – galvakablių, sunkių dugninės svarelių – pilnas rieškučias!

Deja, vandens paukščiai tokias vietas iš tolo aplenkia, nes tiltai dieną naktį bilda, o sparnuočių jautri klausa tokio triukšmo nepakelia. Tačiau žuvims į tai nusispjaut (bandau įsivaizduoti, kaip šamas išrietęs ūsus spjaudosi...), kadangi žvynuotosios prie minėtų aplinkos sąlygų įpranta.

Nežinau, ar nustebinsiu, tačiau patiltės būna šiltesnės nei aplinkiniai upės ruožai. Tiltų konstrukcijos saugo vandens paviršių nuo tiesioginio šilumos praradimo bei vėjo sukeltos turbulencijos, todėl vandens paviršius išlieka stabilesnis ir mažiau atiduoda šilumos į aplinką.

Už išsiskėtusių polių kojų susidaro ramaus vandens ploteliai, pakinta vagos forma ir už jos nelygių, atsikišusių šlaitų vanduo padugnėje beveik sustoja, todėl žemesniuose upės sluoksniuose gali išsilaikyti artima +4 °C temperatūra. Trumpiau tariant, tokiose vietose natūralesnis vandens sluoksnių maišymasis ir menkesnis paviršiaus sąlytis su šaltu oru, todėl vanduo geriau susisluoksniuoja.

O ir apskritai mieste esančiuose ruožuose upės žiemą paprastai būna šiltesnės dėl kelių vienu metu veikiančių veiksnių. Pirmiausia čia susidaro vadinamasis šilumos salos efektas: pastatai, asfaltas, šildymo tinklai ir kita infrastruktūra pakelia aplinkos temperatūrą maždaug vienu ar keliais laipsniais, todėl ir upės vanduo gauna truputį daugiau šilumos nei atvirose vietovėse.

Lietaus kanalizacija į upę išleidžia vandens, kuris retai būna visiškai atšalęs iki nulio – net žiemą jis nuteka bent vienu kitu laipsniu šiltesnis, nes nuplauna asfaltą ir betoną, kurie niekada neatvėsta taip, kaip natūrali gruntinė danga. Net gerai išvalytos nuotekos į upę grįžta šiltesnės negu pats upės vanduo, o betoninės krantinės ir kiti statiniai lėčiau atiduoda dienos metu sukauptą šilumą. Šie šilumos šaltiniai nėra pavieniai, jie veikia nuolat ir sudaro bendrą šilumos foną, kuris trukdo upės paviršiuje formuotis ledui.

Kita svarbi dalis – upės geometrija. Miestuose upės vaga dažnai susiaurinta, įsprausta tarp krantinių, todėl tėkmė tampa tolygesnė ir greitesnė. Tokia tėkmė paprastai stiprina vandens maišymąsi nuo paviršiaus iki dugno, o vandens maišymasis teoriškai turėtų vėsinti vandenį, nes paviršinis sluoksnis dažniau kontaktuoja su šaltu oru.

Tačiau čia susiduria du priešingi efektai: tėkmė vėsina, o miesto mikroklimatas šildo. Realioje situacijoje miesto šiluma laimi, todėl susiaurintos, tolygiai tekančios atkarpos miestuose dažniausiai būna šiltesnės nei analogiški gamtiniai upės ruožai už miesto. Tam pakanka vos laipsnio ar dviejų, tačiau žiemą tai esminis skirtumas – dėl to šios atkarpos užšąla žymiai rečiau..

Esu skaitęs, kad norit, jog kambariuose būtų šilta, reikia atitraukti užuolaidas, uždegti šviesą, žodžiu, nesėdėti prieblandoje. Tačiau tai veikiau žmogų veikiantis psichologinis faktorius, nes šviesa asocijuojasi su šiluma. Išties dirbtinė šviesa, sklindanti nuo gatvių, tiltų ir krantinių žibintų, į vandenį perduoda labai mažai šilumos.

Šviesos intensyvumas čia per menkas, o tokių žiburių spindulių spektras dažniausiai nėra pakankamas realiai sušildyti vandenį. Net jei ant upės paviršiaus atsispindi šimtai žiburių, jų galia yra pernelyg maža. Ir visgi upės dalyje, kuri bėga pro smarkiai žibintais nutviekstą miesto dalį, yra šilčiau. Ar aš prieštarauju pats sau?

Išties ne, kadangi tokia šviesa veikia aplinką ne tiesiogiai, o per kitus su ja susijusius procesus. Visų pirma, žiburiai dažniausiai pakabinami ant kokių nors konstrukcijų, tarkim, tiltų, stulpų, pastatų. Paskaičiuota, kad šios konstrukcijos mieste temperatūra pakelia 1–3 laipsniais. Tai reiškia, kad tiltų, krantinių, asfaltuotų zonų ir pastatų paviršiai atiduoda šilumą į orą ir vandenį nepriklausomai nuo to, ar jie apšviesti. Lempos šito proceso nekeičia, jos tik išryškina miesto šilumos zoną.

Antra, apšvietimas nėra vien tik šviesa – tai elektros infrastruktūros šiluma. Miesto apšvietimo tinklai, kabeliai, transformatoriai, požeminiai šuliniai ir ventiliacijos angos naktimis labiau kaitina aplinką, visa tai yra jau minėto „šiluminės salos“ efekto dalis. Miestas naktį neatvėsta taip smarkiai, kaip miškas ar atvira upės pakrantė. Tokiu būdu ne žiburiai, reklaminiai stendai, parduotuvių vitrinos ar namų langai šildo vandenį, o visa, kas su jais susiję įtakoja miesto mikroklimatą.

Trečia, dirbtinė šviesa veikia žuvų elgseną ne temperatūrinėje, o regiminėje plotmėje. Apšviestuose upės ruožuose formuojasi aplinka, kurioje dauguma žuvų gali geriau orientuotis ir aktyviau judėti. Nors skraidančių vabzdžių žiemą beveik nėra, tačiau to nepasakysi apie smulkius vėžiagyvius, be to mailius laikosi apšviestose zonose dėl geresnio matomumo ir saugumo jausmo, nes upėje šviesa tarsi imituoja prietemą arba šviesią debesuotą dieną.

Ten, kur kaupiasi mažesnės ir visai mažos žuvys, natūraliai atsiranda ir plėšrūnų, todėl tokios vietos naktimis būna „gyvesnės“. Sterkai, salačiai ir šapalai dažniau čia užsuka maitintis, o naktimis paprastai vangiai judančios lydekos slepiasi krantinių, tiltų šešėliuose ir sėkmingai medžioja grobį.

Žodžiu, miesto zona upėse tampa savotiška žiemine maitinimosi stotele, kurioje žuvys ne tik medžioja, bet ir naudojasi ten susidariusia palankia aplinka – šiltesniu vandeniu ir šviesos sukurtais privalumais. Užmiestyje tokių sąlygų žiemą beveik nebūna, todėl žvejojant naktimis apšviestuose miesto ruožuose yra didesnė tikimybė pagauti ne tik daugiau, bet ir įvairesnių žuvų – tokių, kurių šaltomis naktimis apskritai kitur nesužvejosi.

Didžiosiose upėse, ypač Nemune ar, tarkim, Neryje ties Vilniumi, žiemos režimą papildomai veikia laivyba ir uostų infrastruktūra. Ten, kur yra prieplaukos, maži uostai ar baržų judėjimas, upės dugnas paprastai išgilintas dirbtinai ir susidaro stabilesni apatiniai vandens sluoksniai. Šiose atkarpose vanduo lėčiau ataušta nei natūraliuose upių ruožuose, nes gylis pats savaime užtikrina šiltesnės dugno zonos išlikimą.

Be to, stovintys laivai nuolat maišo paviršinį vandenį – nebūtinai propeleriais, o ir pačiu buvimu. Metalinis korpusas, net jeigu atrodo šaltas, šilumą atiduoda lėčiau ir neleidžia susidaryti paviršiniam ledo sluoksniui. Dėl to po laivais ir aplink juos ilgai išlieka neužšalęs vanduo, o jei ir pradeda trauktis plona ledo plėvele, ji greitai suyra nuo dirbtinai sujudinto vandens.

Baržų eismas turi dar vieną poveikį: jų keliamas bangavimas ir srovės sutrikdymai neleidžia upės paviršiui stabiliai suformuoti ledo. Tai nėra stiprus nuolatinis vandens judėjimas, bet jo užtenka, kad net prie neigiamos temperatūros upė tokiose vietose laikytųsi atvira. Uostų akvatorijos, kur upė išplatėja ar yra išgilinta, tampa natūraliais žiemojimo baseinais, kuriuose žuvų tankus didesnis. Žiemą šiose vietose vanduo ne tik šiltesnis, bet ir jo temperatūra stabilesnė, o deguonies daugiau nei užmiestyje esančiose upės duobėse.

Todėl didžiųjų upių prieplaukų ir uostų ruožai žiemą užšąla paskutiniai, o neretai visai neužšąla, nebent spaudžia intensyvus, ilgalaikis šaltis. Dėl šios priežasties įvairios taikiosios ir plėšriosios žuvų rūšys renkasi tokias vietas kaip saugesnes ir energetiškai palankias žiemojimui. Suprantama, tai nereiškia, kad žemsiurbėmis reikia nuolat rausti žemesniąją Nemuno dalį ir jo aukštupį, kėsintis tai daryti Neries upėje, nes žuvys amžių amžiais kuo puikiausiai peržiemodavo natūraliomis sąlygomis.

Vandens lygio svyravimai, kuriuos sukelia Kauno hidroelektrinė, tiesiogiai veikia Nemuno temperatūrą žiemą, ir tas poveikis jaučiamas daug toliau nei gali pasirodyti. Kai Kauno HE padidina debitą, iš Kauno marių į Nemuną išleidžiamas gilesnių sluoksnių vanduo, kuris net šalčiausią žiemą būna artimas +4 °C.

Žodžiu, į Nemuną nuolat paduodamas šiltesnis vandens srautas, upė nesuspėja atvėsti, kol teka per Kauną, o „marinio“ vandens šilumos liekanos juntamos dar kelias dešimtis kilometrų žemiau. Net ir labai vėsiomis žiemomis tai užkerta kelią stabiliam ledo susiformavimui. Jei nebūtų HE, Kauno mieste Nemunas apledytų dažniau. Dėl šito efekto upė faktiškai tampa pusiau tekančiu „akvariumu“, kuriame vandens temperatūra nekrinta taip, kaip privalėtų.

Bet svarbiausia ne tik pati temperatūra, o jos stabilumas. Kauno HE darbas sukuria vandens lygio svyravimus, kurie per valandą gali pakelti ar nuleisti upę keliasdešimt ir daugiau centimetrų. Tokie šuoliai nuolat maišo vandens sluoksnius ir neleidžia paviršiui atšalti iki stabilaus ledo formavimosi.

Visa ši šiltesnio vandens masė turi dar vieną teigiamą žvejams efektą: žuvys migruoja link Kaune esančių atvirų upės ruožų, nes net kelių laipsnių skirtumas žiemą joms reiškia didesnį deguonies kiekį, mažesnį energijos poreikį ir daugiau maisto.

Vandens pakilimas juntamas neretai iki pat Jurbarko, o Neries ir Nevėžio žemupiai taip pat reaguoja – jų lygis trumpai šokteli, nes Nemunas šiose upėse vandenį „pastumia“ aukštyn. Kartu su vandens srautu į intakus pakliūva ir šiluma, kuri pakelia Neries bei Nevėžio, galimai net Dubysos žemupių foninę temperatūrą.

Faktiškai tai yra vienas iš svarbiausių žiemos veiksnių, kuris palankus miesto meškeriotojams: ten, kur vanduo neužšąla, žuvys laikosi tankiau ir ilgiau išlieka aktyvios. Natūraliomis sąlygomis to nebūtų.

Romualdas Žilinskas