Išsamiai apie Aukštaitijos Šventąją
Labiausiai mėgstu žvejoti upėse. Patinka Nemunas, Neris, Dubysa, bet tikriausiai nė vienoje iš jų nejaučiu tokio malonumo, kaip Aukštaitijos Šventojoje. Gal per daug emocingai skamba, tačiau gaudyti žuvis šioje upėje man būna tikra šventė. Šventoji turi kažkokią ypatingą ir nepakartojamą aurą.
Ne todėl, jog čia gausu žvynuotųjų ir jų visada sumeškerioji, galbūt labiau dėl to, kad upės vanduo – itin skaidrus, krantai – ypatingai gražūs, be to ji visada pilna žvejiškų siurprizų. O gal todėl Šventajai jaučiu sentimentus, kad tai buvo viena pirmųjų upių, kurioje žuvaudamas aš subrendau kaip meškeriotojas.
Dažniausiai prie Šventosios vykdavau kartu su draugu Antanu. 2000-siais metais abu praplaukėme valtimi nuo Ukmergės beveik iki pat santakos su Nerimi. Keliavome tris dienas. Upė tikrai verta savo vardo – kokių nuostabių vietų atradome!
Nebūtinai tik sraunumų žuvys
Einant krantu viso Šventosios grožio nepamatysi, o iš valties gali puikiausiai stebėti abu upės krantus. Svarbiausia, kad netgi tuos, prie kurių nėra jokio privažiavimo ar net priėjimo. Kai kur upės pakrantės apaugusios tankių krūmų juostomis, kitur klampu – beveik pelkėta. Nenustebkite, nes žvejai, kurie mažai pažįsta Šventąją arba apie ją žino tik iš nuogirdų, dažniausiai įsivaizduoja, kad ši upė yra tik labai srauni, kone upėtakinio tipo.
Tiesos čia daug, bet ne visas vandens telkinys toks. Kai kur greita per rėvas besiverčianti tėkmė, atsimušusi į kranto skardį, nurimsta ir išraiškingi vandens verpetai išduoda tokiose vietose esant gilias duobes. Kitur srovė gali taip sulėtėti, kad į sausumą įsiterpusiose įlankose suveša lūgnių bei lelijų kolonijos, o tai tikras ženklas, kad tokioje vietoje dugną padengęs klampaus dumblo sluoksnis.
Be abejonės, Šventoji ištisuose ruožuose sekli ir greita, su nutįsusiomis ilgakasėmis žolėmis bei žvyruotu dugnu. Tačiau tikrai ne visur.
Tokie upės tėkmės bei reljefo pokyčiai lemia, jog Šventojoje šalia garsiųjų jos šapalų, kiršlių, strepečių galima visai sėkmingai žvejoti pačias įvairiausias žuvis. Čia daug kuojų, plakių, pasitaiko raudžių. Pažįstu meškeriotojų, kurie vyksta į Šventąją karšiauti. Aš ir pats esu ne vieną šios rūšies žuvį pagavęs, ir ne kokį nors „popierinį“ karšiuką, tačiau tikrai riebų ir didelį karšį.
Dar daugiau – minėtose dumblingose įlankose ganosi kažkada iš tvenkinių pasprukę, o dabar puikiai prisitaikę prie vietos sąlygų stambūs karosai, lynai ir karpiai...
Bene labiausiai žvejus Šventoji traukia savo šlakiais, lašišomis ir retkarčiais pasitaikančiais itin stambiais upėtakiais. Vėl pradeda atsigauti seniau dėl nežinomų priežasčių smarkiai sumenkusi ūsorių populiacija. Kažkada šių žuvų čia buvo labai daug. Aš netgi specialiai važiuodavau prie Šventosios jų naktimis gaudyti. Na, ir, suprantama, tikra šventė žvejoti žiobrius, kurių į šią upę suplaukia neįtikėtina gausybė.
Jei žiūrėsim į metų laiką
Vos išnešus upei ledus, Šventojoje jau galima gaudyti žiobrius. Paprastai mano pirmosios žūklės šioje upėje ir praeina juos žuvaujant. Nežinau kodėl, bet spėju, kad didelė žiobrių dalis neplaukia į jūrą ir pasilieka žiemoti. Todėl Šventojoje šios žuvys pradeda kibti, kaip niekur kitur anksti. Vėliau jų gretas papildo migrantai, bet tas laikas, deja, dažniausiai sutampa su draudimu meškerioti žiobrius.
Tiesa, dar anksčiau už žiobrius galima žvejoti kuojas, kurios upėje kimba netgi žiemą, jei tik rasite neužšalusių ruožų. Per patį polaidį sunkiau, nes Šventosios vanduo tuomet būna labai aukštas, sraunus ir drumstas. Neilgam, bet kol intakai su intakėliais nuleis savo drėgmės perteklių, pameškerioti upėje vargu ar pavyks.
Gegužės pradžia – šapalų metas. Tokiu metų laiku dugninėmis meškerėmis ant žirnių ar kukurūzų galima pagauti savo svajonių šapalą. Šventojoje yra tikrai įspūdingų egzempliorių ir meškeriotojai tai puikiai žino. Galima šapalus vilioti ir plūdine, bet ja žvejoju šiek tiek vėliau – kada nukrinta vandens lygis ir ima želti augalai.
Po neršto vasarą labai gerai šias žuvis gaudyti plūdine ant juodos duonos plutos. Šventosios šapalai tokį masalą ypač vertina. Reikia imti lengvą neryškią plūdę ir žuvauti be svarelių leidžiant plutą vandens paviršiumi. Galima užspausti ant valo ir gramzdus, bet tokiu atveju juos reikia pritraukti prie pat plūdės.
Panašiai meškeriojama ir masalui naudojant karkvabalius, laumžirgius ar kitokius vabzdžius, o rugpjūtį, žinoma, ir žiogus. Tai toks smagus užsiėmimas, kad net dabar pasakojant man seilė tįsta...
Rudenį labai sėkmingai Šventojoje žvejoju šapalus dugnine ant kabliuko užvėręs varlytę. Galima ir spiningu sugundyti nemenką tų vandenų šeimininką, bet natūraliais masalais žūklė dažniau būna našesnė.
Pamenu kartą nuvažiavau čia paspiningauti. Žiūriu, vietiniai žvejai atsistoję pačioje rėvos sraunumoje ir mojuoja meškerėmis. Netuščiai – traukia pavydėtino dydžio šapalus. Vieta tokia, kad, mano manymu, galima žuvauti nebent museline meškere. O jie gaudo plūdinėmis, neįsivaizduoju, kaip tokioje vandens karuselėje sugeba kibimą pastebėti. Masalas – žirniai ir kviečiai. Prilupo vyrai plačiaburnių šapalų – gražu žiūrėt.
Iksas ir lašišos
Šventoji galbūt kažkiek primena Šešupę. Ne visa, bet, kaip ir pastarojoje upėje, yra ramių ruoželių, jau minėtų sietuvų, kur karaliauja tykaus vandens mėgėjai lynai ir karosai. Turint laiko bei kantrybės tokiose vietose kviečiais ar kruopomis pajaukinus galima „išsėdėti“ ne vieną stambų „dugno artoją“. Beje, šalia jų užkibs dar ir karšių, kuojų, raudžių.
Šitokias vietas mėgsta ir lydekautojai. Rudenį suvilioti 5–6 kg aštriadantę plėšrūnę Šventojoje – jokia naujiena. Kaip ir stambų ešerį. Šioje upėje niekada nepagavau daug dryžuočių per vieną žūklę, tačiau jei jau papuldavo, tai tikrai dėmesio verti ešeriai. Net šamų Šventojoje yra...
Viena žymesnių Šventosios vietų, kurią itin pamėgę kauniečiai, tai vadinamasis „X“. Ypač dažnai čia lankosi muselininkai ir spiningautojai. Šioje vietoje yra didžiulis skardis, plati rėva, už kurios – duobė. Pačioje rėvoje nemažai kiršlių, šapalų, o už jos laikosi ūsoriai.
Nežinau kas, kada ir kodėl šią vietą praminė „X“. Gal, sakau, todėl, kad prieš ją yra sala iš abiejų pusių suspausta sraunių protakų, kurios tą upės atkarpą iš tiesų daro panašią į iksą. Gaudęs aš čia ne kartą. Dažniausiai viliodavau duonos pluta šapalus. Monstrų nepapuolė, bet kilograminių sužvejodavau.
O štai mano pažįstamas toje duobėje vienais metais sliekais sumeškeriojo daug stambių karšių. Pasitaikė gražuolių po tris kilogramus, o didžiausias svėrė net 3,6 kg!
Šiaip jau čia visas upės ruožas labai žuvingas. Svarbiausia, kad su mašina iki pat vandens galima privažiuoti. Reikėtų orientuotis pagal šalia esančias gyvenvietes: Abromiškę, Laukenėlius, Veprius, Upninkus...
Salačių patarčiau paieškoti priešais Širvintos žiotis. Ten netoliese sala, kur šie plėšrūnai antroje vasaros pusėje kai kuriomis dienomis rengia ypač triukšmingus šou. Šventojoje galima pagauti ne ką menkesnių salačių nei Nemune.
Veikiausiai reikėtų paminėti ir Šventosios lašišas bei šlakius, tada tikrai būtų pilnas „komplektas“ šioje upėje kimbančių žuvų.
Tačiau ta tema derėtų rašyti atskirą straipsnį. Kita vertus, nelabai to norisi. Visi puikiai žino, kad čia yra minėtų lašišažuvių Meka ir „presingas“ upei dėl to jų migracijos metu būna milžiniškas. Beje, toks didelis, kad neįmanoma netgi gaudyti kai kurių mano anksčiau išvardytų žuvų. Gal būtų ir gaila, bet kada pats atvažiuoju čia vilioti šlakių bei lašišų... Todėl apie tas žuvis ir nekalbėsiu.
Nors vertėtų paminėti su tuo spiningavimo ir museliavimo vajumi susijusias žuvis – vėgėles. Anksčiau jas Šventojoje nuolat gaudydavau, dabar dėl suprantamų priežasčių to daryti nevalia. O labai gaila, nes vėgėlių populiacija šioje upėje yra netgi labai didelė.
Muselininkai kažkodėl labiau pamėgę Šventosios intaką Siesartį, bet ir pačioje Šventojoje galima tokiu būdu puikiai pažvejoti. Jau nekalbu apie kiršlius. Suprantama, dažniausiai pasitaiko nedidukai, bet upė nemaža, tad galima tikėtis ir rekordinių egzempliorių.
Upėtakis čia nėra labai dažna žuvis, bet už tai galima suvilioti itin stambų šios žuvų rūšies laimikį. Ypač tikėtina, jog taip atsitiks ruože abipus Siesarties žiočių. Šioje vietoje taip pat pasitaiko ir šlakių.
Nepaisant pagyrų...
Pačiame Šventosios žemupyje labai daug sąnašų, upė čia plati ir sekli, tad kažkokio įspūdingo laimikio tikėtis neverta. Jau tada geriau žuvauti Neryje netoli žiočių. Vietos čia irgi labai gražios bei žuvingos. Ypač aukščiau Šventosios santakos, kur galima lauko keliukais privažiuoti iki pat Neries.
Nepaisant mano pagyrų šiai upei, ji turi ir savo neigiamų pusių. Vidurvasarį Šventoji kartais gerokai nusenka. Maža tai būtų bėda, jei ne vandenžolės, kurios tankia raizgalyne padengia seklesnius upės ruožus. Tada čia žuvauti praktiškai neįmanoma, nebent pasirinktum muselinę meškerę.
Po pirmųjų šalnų Šventojoje tos žolės pradeda masiškai plaukti vandens paviršiumi ir dideliais kuokštais kabinasi už valo. Lyg tyčia tuomet čia imdavo kibti vėgėlės, kurias gaudydamas naktimis tiesiog prasikeikdavau – tiek daug žolių nė vienoje upėje nesu matęs.
Taip pat kai kurios Šventosios pakrantės labai gausiai apaugusios žmogaus aukščio dilgėlėmis, apyniais, durnaropėmis, gervuogėmis ir kitais kibiais ar dygiais augalais. Pro juos prasibrauti beviltiška, o upe irgi ne visur galima bristi – yra gilių vietų.
Kita vertus gal ir gerai – tokiose vietose bent jau žuvys būna saugios, nes jų nepasiekia meškeriotojų masalai ir dalis žvynuotųjų išvengia žvejų kabliukų.
Tomas Mykolaitis
Užrašė Romualdas Žilinskas
P. S. Interviu imtas 2015 m. pavasarį, galiojant senosioms Mėgėjų žvejybos taisyklėms.
Salmo.lt primena, kad nuo rugsėjo 16 d. iki spalio 15 d. žūklė Šventojoje nuo žiočių iki Dagios žiočių ir nuo Kavarsko užtvankos iki tilto Anykščiuose A. Vienuolio g, išskyrus Kavarsko tvenkinį, yra draudžiama neturint žvejo mėgėjo kortelių ar nemokamos žvejybos teisės. Nuo spalio 16 d. iki gruodžio 31 d. nuo žiočių iki Dagios žiočių ir nuo Kavarsko užtvankos iki Anykščių užtvankos, išskyrus Kavarsko tvenkinį, žvejyba Šventojoje visiškai draudžiama.
