Iš senų užrašų. Dvi dienos iki Kiaulės metų. Pirma dalis
Jei manote, kad tokios žiemos kaip dabar, pas mus prasidėjo maždaug tik prieš dešimtmetį, klystate. Naujieji Metai be sniego ir ledo nelabai stebino ir prieš penkiolika metų ar net anksčiau. Tiesa, taip nutikdavo ne kasmet, būdavo, net labai šaltas žiemas keisdavo šiltos, bet toji tendencija vis dažnėjo, kol tikroji žiema veikiau tapo išimtis nei taisyklė.
Tarkim, 2011 m. gruodžio paskutinės dienos buvo netgi šiltesnės nei šįmet. Ir tai matau iš savo senų užrašų, kuriuose yra pasakojimas apie žvejybą Nemune ties Druskininkais. Pasakojimas rašytas iš diktofono. Paprastai tokiais atvejais stengiuosi kuo mažiau taisyti pašnekovo kalbą, jos stilių, manierą, trumpiau tariant, neiškraipau minčių.
Tiesa, veikiausiai kils klausimų dėl kai kurių dalykų, kadangi kalba suksis ir apie gaudymą tinklais. Noriu priminti, jog ežeruose ji uždrausta tik 2013 m., o 2011 m. buvo galima verslininkauti dar ir Kauno HE, Nemune. Tad grįžkime beveik penkiolika metų atgal...
Kiaulės metai Lietuvoje prasidėjo tikromis kiaulystėmis – įpusėjus žiemai, poledinės žūklės mėgėjai niekaip negali sulaukti ledo. Ką ten ledo, jei sniegas – ir tas mūsų krašte egzotika tapo. Nors šiaip jau kritulių gruodį, sausio pradžioje nestigo: vos ne kasdien kurioje nors Lietuvos dalyje lietus žemę prausė ir vandens telkinių lygį kėlė. Upės drumstėsi, tvenkiniai dažėsi kakavine spalva, pratekantys ežerai pasidarė irgi ne tokie skaidrūs, kaip būdavo šiuo metų laiku.
Bet kas vieniems žvejams yra bėda, tas kitiems – šventė: spiningautojai, plūdinės meškerės mėgėjai jaučiasi lyg vėlų rudenį ir visai sėkmingai sau toliau žuvis gaudo. Dovainonių įlanka Kauno mariose, Nevėžio žemupys, kiti smulkesni Nemuno intakai kuojų bei ešerių laimikių nešykšti, kai kuriuose tvenkiniuose, ežeruose lydžiai vis dar godžiai stvarsto guminukus. Netgi šapalai su nebūdingu jiems šiam metų laikui ėdrumu mikroriperius griebia. Ne visur, ne kasdien, bet argi gali kas kuris nors žvejys pasigirti viduržiemį spiningu dešimtį ar daugiau šių žuvų suviliojęs?
Likus savaitei iki Naujųjų su draugu Strėvoje aukščiau Kauno HAE susiruošėme paešeriauti. Rainuotųjų plėšrūnų, deja, guminukais nesugundėme, tačiau kolega „parsigriovė“ 6,440 kg. lydį. Man atiteko kur kas menkesnis laimikis – kažkur apie pusantro kilogramo aštriadantė.
Gruodžio 27 d. su bičiuliu nuvykome prie Nemuno netoli Merkinės. Tikėjomės, gal koks šapalas užkibs. Neužkibo. Bet kaip paklaikusios tvisteriukus atakavo smulkios lydekos. Net „imamas“ kiršlys draugui užsikabino...
Druskininkuose prie Nemuno
Kai sniego nėra nė gramo, o purvo – iki kelių, naujametinės nuotaikos ne kokios. Aš apskritai nemėgstu švęsti „privalomų“ švenčių, juolab toliau nuo namų. Bet kartais tenka aukotis šeimos labui: mano „atžala“ siaubingai į Druskininkų vandens atrakcionų parką užsigeidė, o „antroji pusė“ šiame mieste gyvenančią seserį aplankyti susigalvojo. Ilgai kračiausi tos idėjos, tačiau galop nusileidau, sumąsčiau, jog ir aš iš šios kelionės galiu šiokią tokią naudą išpešti – pavaikščiosiu apylinkių vandens telkinių krantais ir pažiūrėsiu, ką tokią žiemą vietiniai žvejai veikia.
Gruodžio 30 d. aš jau vaikštau po Druskininkus. Šeimyną palydžiu iki chloruoto vandens prausyklų, o pats pasileidžiu artimiausiu keliu iki natūralaus vandens telkinio. Nemunas teka čia pat, išlendu kairiau Ratnyčėlės žiočių, kur neseniai prie kranto verslininkai prieplauką garlaiviui „prilipdė“. Tai nauja atrakcija turistams – dabar jie gali nuo laivo denio miesto apylinkes apžiūrinėti. Ant tos keturkampės platformos trys žvejai stovi. Kiek atokiau dar vienas meškeriotojas sėdi. Tačiau kitapus upelio ant betonuotos krantinės visa žūklautojų eilė išsirikiavusi. Aha, vadinasi, kimba...
Stebiu artimiausiai stovinčius meškeriotojus. Kad jie yra vietiniai, nė klausti nereikia. Gaudo trūklių lervomis ir blyno gabalėliais plūdinėmis meškerėmis. Vietą žūklei pasirinkę tikrai neblogą: vanduo, pristabdytas prieplaukos, sūkuriuoja, matosi, kad ir gylio čia pakanka. Vienas žvejys prie mano akių ištraukia riebų pūgžlį.
– Tik tokie? – smalsauju.
– Tik tokie, bet už tai džiaugsmas audinei.
Nesuprantu, kokia čia dar audinė? Meškeriotojai parodo iš po prieplaukos pamatų kyšantį pūkuotą žvėrelio snukuti. Vienas žvejys pamojuoja panosėje žuvimi ir atsivilioja audinę ant platformos. Ji visai nebaili – ima vaišes iš rankų. Šis reginys patraukia šalimais besišlaistančių poilsiautojų dėmesį. Jiems tai dar viena pramoga.
Ratnyčėlę apjuosusiu tilteliu nukeliauju iki betoninės krantinės. Čia vaizdas visiškai kitoks – tai vienas, tai kitas meškeriotojas retkarčiais nuo kabliuko nusikabina po stambią kuoją. Bandau kalbinti vyrus. Dzūkai paslapčių neturi ir mielai rodo įrankius, nenusigręžia fotografuojami. Tačiau, jei reikia smulkesnės informacijos, pataria kreiptis į krantinės gale sėdintį meškeriotoją Valdą. Jis daugiausiai pagauna, dažniausiai žuvauja.
Mano naujasis pažįstamas neatsisako pasišnekėti. Dar nepradėjus pokalbio ištraukia svarią kuoją ir įdeda į kibirėlį šalia dar kelių panašaus dydžio žuvų. Kol kabina masalą (žvejoja tešla ir jau matytais blynais), spėju įdėmiau apžiūrėti įrangą.
Atvirai pasakius, išsyk man ji pasirodo pernelyg „grubi“: slankiojanti rutulio formos masyvi plūdė, valas apie 0,22 mm storio, pavadėlis vos plonesnis, prie bemaž 10 cm ilgio kito pavadėlio galo pririštas vienas pailgas svarelis. Žvejo meškerykotis teleskopinis pigus, neinercinė ritė – irgi ne iš brangiųjų. Žodžiu, tokia savotiška, nelabai įmantri pusiau dugninė.
Sistemėlės gylį Valdas nustato didesnį nei žūklavietėje, masalą meta palyginti netoli kranto. Nepaisant tokios, mano nuomone, didelės plūdės ir netikusios jos formos, kibimas matomas tikrai neprastai. Tiesa, žuvis nepajėgia nugramzdinti apvalaus kamščio gabalo, tačiau labai akivaizdžiai tempia jį prieš srovę arba skersai tėkmės – tai puikiausiai matau savo akimis.
Kodėl gaudoma būtent taip, o ne kitaip, kokių laimikių galima tikėtis pro pat Druskininkus tekančiame Nemune ir kitos įdomios meškeriotojams informacijos verčiau pasiskaitykime iš mano diktofono įrašo.
„Anksčiau buvo čia žuvies, oi, kiek buvo. Bet kai tik Ernašius su savo barkasu tinklais Nemuną pertraukia – lyg išarta – nieko nepagausi. Vasarą, kada žuvys upės paviršiumi daugiausiai plaukioja, jis skersai upės plaukiantį tinklą paleidžia ir visas „iškabina”.
Kur salačiai dingo? Aišku kur... Būdavo šitoj duobėj vanduo virdavo, šalviai purslus taškydavo. Šįmet beveik niekas jų nepagavo. Kas Nemune liks, jei verslininkams upės ruožas nuo pasienio iki Merkinės tilto atiduotas. Pradžioje Nepriklausomybės didelių karšių pasitaikydavo. Ne tiek daug, tačiau vieną kitą sumeškeriodavau. Jų jau nėra – visus „išrankiojo”. Dar ir pačią duobę „supaškudino”, kada tą prieplauką pastatė. Dabar srovė užsisuka ir smėlio čia prinešė, o buvo gylis net 12 metrų...
Kur girdėta, kad per Naujus Metus čia žuvys lyg vasarą tešlą griebtų. Jei dar neužšąla Nemunas, tai kuojos ant „motyliaus” kimba. O dabar pasidarau masalą iš miltų, vanilinio cukraus ir vandens, sukočioju į rutuliukus ir žuvauju. Ai, dar medaus įdedu, kartais cinamono. Dėl kvapo. Karšiams tai geriau česnakas...
Aš su spiningu čia negaudau. Kartais bandau gyva žuvele. Pas mus Druskininkuose geriausias spiningautojas yra Petras. Kaip pasileidžia krantais, būna kokius 25 kilometrus nueina. Bet ir jam šiais metais nesisekė – neliko aplink žuvies. Petras daugiausiai šalvių sužvejodavo, bet jų jau nėra. Anksčiau lydekų didelių papuldavo. Ir tas tinklais išgraibė.
Už tai dabar mažų sterkučių vis sugaunam. Jie net iš Lenkijos Augustavo kanalu ateina. Kanalą su Nemunu ties „Suchockyne” sujungė. Tie sterkai iš ežerų atplaukia, šįmet puskilograminių nemažai pagavo, kelis ir iki kilogramo sužvejojo. Seniau palei Druskininkus tų žuvų beveik nematėm. Dar Rimas Ramonas gerai spiningauja, tik mieste jis nežuvauja, Rimas daugiau „ežerinis”...
Labai smarkiai „gitaristai“ žuvis apgaudė. Anksčiau nesupratau, kas jie tokie. Bet gal prieš dešimt metų čia vasarą toks žvejys iš Vilniaus poilsiavo, vis ateidavo pažuvauti. Jis man ir paaiškino, ką reiškia „gitaristas” – trišakiais už šonų žuvis kabina. Kai tik jos į duobes pradeda rinktis, tuomet ir išgaudo. Kiek tokių brakonierių čia yra? Patylėsiu...
Ar žvejys verslininkas, ar brakonierius – vienas galas. Šitie tai nors nesigiria, kad ežerus ir upes įžuvina. Verslininkai išsinuomoja ežerą, bet jį ne įžuvina, o išžuvina. Yra toks man gerai žinomas ežeras Zapsys. Kadaise labai žuvingas buvo. Menu, su spiningu pamėtai dvi ar tris valandas ir gali eiti namo – kelias lydekaites jau turi. Tegul nelabai didelės, bet kilogramą-pusantro sverdavo. Kai tik Zapsį išnuomavo verslininkams, tai nieko neliko. Žiemą iš po ledo net tinklus traukia.
Arba Galstas. Mano giminaitis ten netoli gyvena, ežere savo valtį turi. Pasakojo, kad pernai per patį karšių nerštą verslininkai tas žuvis sėmė. Sako, šimtą dvidešimt kartų tinklus traukė. Neišsigins – tinklai su jų ženklais buvo, o juk saugot tokiu metų laiku turi...“
Šioje vietoje turiu trumpam nutraukti Valdo pasakojimą. Mat tuo metu aš ėmiau aiškinti žvejui verslinės žūklės taisykles, be to pasakiau, jog tai galbūt tėra nepatikrinti faktai, gal perdėta. Ne todėl, kad ginčiau verslininkus, anaiptol, visgi yra įvairių teisinių niuansų, į kuriuos paprasti meškeriotojai tiesiog nekreipia dėmesio. Deja, tokiomis kalbomis tik supykdžiau ir taip įsiaudrinusį pašnekovą. Gerokai vyresniam už mane dzūkui visos šių taisyklių subtilybės taip ir liko nesuprantamos.
„Ką tu man aiškini! Ten tie patys pareigūnai: vienas – etatinis, kitas – neetatinis inspektorius ežerą išsinuomavo. Gerai bent, kad atvažiavo gamtosaugininkai iš Alytaus, tada nuomininkus sutvarkė, o tai būtų galutinai Galstą išvalę. Tas ežeras Lazdijams priklauso. Nieko, žmogau, dabar nėra švento...“
Bus tęsinys.
Romualdas Žilinskas
