Iki užšąlant Kauno marioms

Jei gerai atsimenu, 2006 m. marios pasidengė tvirtu ledu, paskui bene trys ar keturios žiemos iš eilės nuo 2010 m. irgi buvo labai šaltos, net ir sniego gerokai privertė. Tačiau 2008 m. Kauno mariose žuvavo nebent savižudžiai, 2020 metais galėjai ten tik valtimi plaukioti, 2015 m. – trumpai ir vien įlankose ant ledo užlipdavai... Žodžiu, nutikdavo visaip ir nereikia Dievo varyti į medį. O nusiminti, jog žiema vėluoja, neverta – puikiausiai žvejoti galima ir tokiomis sąlygomis. Ypač dideliuose vandens telkiniuose, dėl ko paminėjau būtent Kauno marias.

Gruodžio ar net sausio mėnesį mariose reikėtų orientuotis į ešerių bei sterkų žūklę. Aišku, tai įprastiniai visais metų laikais čia gaudomi plėšrūnai, bet kai kas neretai bando gundyti ir lydekas. Aš, beje, taip pat.

Tačiau dabar dantytosios tampa labiau atsitiktiniu laimikiu. Rugsėjo mėnesį, kai vanduo jau pradeda vėsti, aštriadančių neretai galima suvilioti ties marių vagos kraštais arba velkiaujant įlankose. Nors šias plėšrūnes aš tikslingai žvejoju Kauno marių aukštutinėje dalyje, ten jau praktiškai yra išplatėjusi upė. Tačiau begundydamas ešerius ar sterkus neretai pagaudavau lydekų ir pačiose mariose, kartais netgi netoli užtvankos.

Ešeriai jau praktiškai antras mėnuo gyvena žiemos ritmu. Nesvarbu, kad marių dar nedengia ledas, bet dryžuotieji, maksimaliai atšalus vandeniui, susikoncentruoja didesniuose gyliuose. Dar spalio pabaigoje ešerius traukdavau iš 6–7 m gylio (tai nėra taisyklė, kartais pasitaikydavo ir giliau), o dabar jie masalus griebia 9–13 m ar net didesnėje gelmėje.

Ešeriams šaltas vanduo neužgožia instinkto maitintis, jie gruodį išlieka pakankamai judrūs, todėl kartais tenka pavargti, kol surandi jų maitinimosi vietas. Neretai net ir dienos laikotarpyje ryte pradėję kibti 9–10 m gylyje, vakarop jie gali nusileisti į 13–14 m gelmę ar atvirkščiai. Bet paprastai konkrečią dieną dryžuotieji būna ir konkrečiame gylyje.

Nors ir labai mėgstu velkiauti bei spiningauti vobleriais, deja, žiema diktuoja savas taisykles, tad tenka keisti masalus bei žūklės taktiką. Šiuo metų laiku pagrindinis žvejo uždavinys yra aptikti žuvų koncentraciją, o tuomet jau tenka pasistengti jas išerzinti. Velkiavimas, kada masalą pratrauki virš ešerių būrio, nepasiteisins.

Todėl tenka ilgai ir kantriai rinkti tinkamus guminukus bei mėtyti dryžuočiams palei nosį. Reikia vengti staigių judesių, todėl įprastinis džigavimas, kada ritės rankenėlė pasukama staigiai kelis kartus, dažniausiai būna bevertis. Dabar masalą nuo dugno paprastai atkeliu vos vienu pasukimu, rečiau – dviem, darau ilgas pauzes.

Galima neprastai pameškerioti ešerių iš valties ir velniais, daug kas tokiu metų laiku taip bando. Virš svarelio paprastai kabina pavadėlį su nedideliu tvisteriuku, kurį dažniausiai ir griebia dyžuotieji. Arba pritaiso laisvai valu slankiojantį papildomą kabliuką, kuris pauzės metu vertikaliai leidžiasi žemyn.

Aptikę kuprių būrelį žvejai užsiinkaruoja valtį ir ilgai bei nuobodžiai kilnoja masalą. Bet būna, jog naudoja kitokią taktiką – inkarą palieka dugne, tačiau pagaudę viename plote, po kiek laiko atleidžia inkarinę virvę ir valtis pasislenka keliais metrais tolyn. Tada bando laimę šalia esančiame dugno plotelyje. Jei nekimba – neiškeldami inkaro dar paplaukia arba, pavynioję virvę, grįžtą į buvusią vietą. Kada pučia silpnas vėjas, kai kurie meškeriotojai ešerius velniais žvejoja lėtai dreifuodami.

Kuomet ešerių kibimas visiškai prastas, gaudant velniu dera daryti ilgesnes pauzes. Taip, beje, žvejojami ir sterkai. Tik jiems naudojami itin sunkūs velniai ir pauzės trunka iki pusės minutės. Galima bandyti jig rig būdą, kurį dabartiniai spiningautojai netgi labiau mėgsta, jis mariose kartais taip pat pasiteisina.

Pasitaiko dienų, kuomet sterkai čiumpa kabliukus apipiltus „kraujo plazma“, kitąsyk jie nori guminukų. Pakliūva net labai nemenkų egzempliorių. Nors šiaip jau tradiciniais velniais labiau domisi ešeriai. Kai kuriomis dienomis nei ešeriai, nei sterkai net nežiūri į velnius ar jig rig ir kimba tik džigaujant, bet kitą sykį – atvirkščiai. Plėšrūnų įnoriai gali kisti net ir trumpos žiemos dienos laikotarpyje.

Nors aš tokiais atvejais labiau mėgstu paprasčiausią paternoster. Su galvakabliais daugiau vargo, žūklė būna ne tik mažiau vaisinga, bet ir problemiškesnė, nes tenka ilgai laukti kol masalas pasieks dugną – guminukai vos poros colių, todėl ir galvakabliai ar ofsetinės galvutės palyginti lengvos (ant sunkių galvų kabliukų pakabintus masalus plėšrūnai nežiūri), o juk gylis čia yra didelis...

Valo gale rišu karabiną, kad galėčiau operatyviai pakeisti svarelį. To neretai reikia, nes tenka ieškoti ešerių įvairiuose gyliuose: per sunkus gramzdas neleidžia guminukui ilgai sklęsti vandenyje, judesiai tampa „kampuoti“, grubūs, o lengvu svareliu nejaučiu kontakto su dugnu. Turiu pačių įvairiausių svarelių ir taikau juos pagal sąlygas.

Beje, dažniau spiningauju tvisteriais nei riperiais (dauguma žvejų elgiasi priešingai), nors kitąsyk silikoninė „žuvelė“ išties būna pranašesnė. Pavadėlis ne trumpesnis nei 50 cm, jis yra maždaug sprindžio aukštyje virš svarelio.

Kada ešeriai kimba visai neprastai, naudoju kitokią sistemėlę. Dabar jau rišu du pavadėlius su guminukais. Vieną pritaisau prie ofsetinės galvutės ar net paprasto svarelio su sprindžio ilgio pavadėliu, svarbu, kad prie svarelio esantis pavadėlis atsilenkęs nesiektų viršuje esančio pavadėlio, nes sistemėlė susipainios.

Kol vanduo yra šiltesnis, tai ir ešerių kibimas agresyvesnis. O tokiu metų laiku neretai net ir su jauriu meškerykočiu ranka nejauti kibimo, o tik pamatai palinkusią spiningo viršūnėlę. Ji ne visada netgi ir sutrūkčioja, paprasčiausiai sulinksta ir tiek...

Jei žvejočiau pintu valu (veikiausiai labai nustebsite, kad spiningauju ne pintuku), gal būtų ir visai kita situacija, bet dabar gaudau monofilamentiniu. Pinta gija neamortizuoja ir kibdamas stambesnis ešerys gali nutraukti pavadėlį, dalis jų „nusikrato“ nuo kabliuko betraukiant. O juk čia neretai pakliūva „puskilinių“ ir didesnių kuprių. Pavadėlis iš paprasto valo – apie 0,16–0,18 mm storio.

Kai kas siūlo naudoti labai lengvus galvakablius, sakydami, jog taip guminukas geriau dirba, t. y. išsilaiko tam tikroje padėtyje. Puikiausiai tinka ir paprastas ar ofsetinis kabliukas, nesvarbu, kad tvisteris ar riperis vartosi, sukinėjasi – ešerys vis tiek jį griebia. Pasitaiko, kad silikoninė žuvelė suplyšta taip, jog jau nebesilaiko ant kabliuko. Jei ji labai kibi, daug negalvojęs veriu aukštyn pilvu ir dryžuočiai ją toliau sėkmingai atakuoja.

Žvejodamas visada eksperimentuoju su masalų spalvomis, bet šaltame vandenyje „turi paklausą“ dažniausiai tik kelios spalvos. Vėlyvą rudenį ir žiemą geriausiai ešerius vilioja violetiniai, „tepaliniai“, skaidrūs su mėlynu bei raudonu blizgučiu guminukai. Kada išlenda saulė dar neblogi būna ir rudi silikoniniai masalai. Apskritai Kauno mariose nuskaidrėjus vandeniui ar netgi didesnę dalį sezono daugumą ešerių pastaruoju metu suvilioju tokios spalvos guminukais.

Tik kada labai drumstas vanduo arba jis „žydi“, tuomet jau reikia naudoti ryškių spalvų guminukus. Tiesa, keletą sezonų iš eilės šiltame vandenyje labai populiarus ešerių tarpe buvo oranžinis guminukas su raudonais blizgučiais, jį dažnai dažydavau pats, nes reikėdavo atitinkamo atspalvio „morkos“. Bandžiau tokiu gaudyti rudenį – rezultatas nulinis...

Kaip minėjau, ešeriai vieną dieną geriau nori tvisterių, o kitą, žiūrėk, griebia tik mažus riperiukus. Neblogi rezultatai būdavo gaudant įvairiomis silikoninėmis lervų imitacijomis. Tačiau ne kiekvienos firmos jos vienodai kibios, nesvarbu, kad spalvos tokios pačios, formos irgi panašios – veikiausiai esmė yra silikone. Stambiausi ešeriai ypač pageidaudavo vėžiukų, beje, rinkdavosi ne egzotines, tačiau natūralias spalvas.

O dėl ledo labai nepergyvenu, nes Kauno marios gali užšalti greitai. Tačiau tik tada, kai staigiai spusteli –10-15 °C temperatūros šaltukas. Bet ir jis būna bejėgis, jei pučia stiprūs vėjai. Svarbu, kad užsidengtų visas telkinio paviršius kelių centimetrų skaidria pluta, o tada jau ir jokie vėjai nebaisūs – šąlant mariose ledas tik tvirtės.

V. G.