Dar sykį apie salačių gaudymą
Labai dažnai žvejams sunku peržengti savo įsitikinimus. Ypač sudėtinga, kuomet tie įsitikinimai laužti ne iš piršto, bet yra daugiametė praktinė išdava. Tačiau laikas nestovi vietoje ir kinta ne tik įvairi žvejybinė įranga, masalai, tačiau, kas keisčiausia, dar ir žuvų poelgiai.
Gal tai įtakoja besikeičiantis klimatas ar kiti su aplinka susiję nuo meškeriotojų nepriklausantys veiksniai, gal žuvys įpranta prie nuolat joms siūlomų vilioklių, gal žvynuotosios ilgainiui įsigudrina kitais mums nežinomais būdais išvengti joms spendžiamų spąstų, gal... Teorijų gali būti visokių, bet niekas nepaneigs, jog dabar žuvis sumeškerioti tampa vis sudėtingiau. Kita vertus, jei jau taip viskas iš esmės keičiasi, ar nereikėtų ir patiems keisti savo požiūrį į žuvų gaudymą, nebijoti elgtis netradiciškai?
Šįmet birželio pabaigoje bičiulis žvejys pareiškė, kad ko jau ko, bet salačių Nemune sumažėjo nerealiai. Jis taip nusprendė, nes pernai ir užpernai sezono pradžioje šių žuvų pagaudavo daug, o dabar – anei vieno. Nuraminau, pasakiau, jog niekur jie nedingo, dar sužvejosi, tiesiog bandyk gaudyt ne taip, kaip pernai ar užpernai – kitais būdais, kitais masalais, kitose vietose.
Veikiausiai draugas jau pamiršo, ką kalbėjo vasaros pradžioje, kadangi prieš keletą dienų pasidžiaugė, kad ko jau ko, bet salačių Nemune tikrai netrūksta – sumeškerioja kone kasdien, būna dienų, kuomet užkimba ir keletas.
Ar senos tiesos pasensta?
Kažkada esu rašęs straipsnį „Kai salatis nutolsta nuo kranto“. Tiesą sakant, šis plėšrūnas išties dažnai medžioja gana toli nuo krantų ir mūsų spiningautojai dažniausiai juos gaudo vadovaudamiesi principu: kuo toliau numesi masalą, tuo daugiau galimybių, kad pagausi salatį. Tiesa, dar vienas stereotipas – vilioklį reikia traukti negiliai ir greitai.
Neatsisakau tų žodžių, nes sukilę medžioti salačiai išties dažniausiai atakuoja netoli vandens paviršiaus plaukiojančias aukšles. Kas liečia greitą traukimą, mano galva, tai labiau susiję būtent su naudojamų masalų rūšimis, nes paprastai toli užmetami viliokliai yra vartiklės, pjautinės blizgės, taip pat skęstantieji minnow vobleriai, kurie sveria keliais gramais daugiau nei plaukiantieji ar neutralaus plūdrumo modeliai.
Visi išvardyti viliokliai, jei sulėtinsime jų traukimą, grims į apatinius vandens sluoksnius, lies dugną ir daug galimybių, kad užsikabins už ten esančių kliuvinių. Kaip taisyklė salačių mėgstamos vietos yra tolimi rėvų kraštai, viršutiniai vagos šlaitai, kur apstu akmenų, tad ištraukti ten įstrigusį masalą praktiškai nėra jokių galimybių.
Dar reikėtų pridurti, kad ir gylis tokiose vietose nebūtinai yra didelis, nebent, kada salačiai ganosi kur nors viduryje upės beveik ties pačia vaga, kas būna irgi neretai. Todėl pakanka padelsti vos porą sekundžių po masalo užmetimo ar lėčiau pasukti ritę ir gali atsisveikinti su savo viliokliu. Tai galiu patvirtinti iš savo praktikos, nes Neries ir Nemuno akmenynuose bežvejodamas salačius esu palikęs turbūt centnerį išvardytų vilioklių. Bet taip buvo anksčiau, dabar panašių dalykų dažniausiai išvengiu. Žodžiu, jei vadovausimės klasikiniu salačių gaudymu, meti blizgę arba sunkų voblerį ir kone išsyk jį trauki greitai vyniodamas valą...
Žvejojant tokiu principu kitas plėšrūnes, veikiausiai jos net neužkibtų jau vien dėl vedamo vilioklio greičio, tačiau laimei salačiai turi labai savotišką medžiojimo manierą, kuri palanki spiningautojams. Šie plėšrūnai iš žemesnių vandens sluoksnių staigiai šauna į aukščiau plaukančių žuvelių būrį ir daug negalvodami stveria artimiausią auką, kas gali būti ir meškeriotojo vedamas masalas. Na, taip – plėšrūnas daro staigų posūkį, teškia uodega (beje, nebūtinai tvoja pačiame paviršiuje, todėl nebūtinai tai ir girdime), padaro savotišką sūkurį, apsvaigina ar dezorientuoja žuvelę ir ją praryja.
Čia galimi du salačių medžioklės variantai. Pirmasis – kuomet plėšrūnas atakuoja aukas tam tikroje upės atkarpoje kas keli ar keliolika metrų. Antrasis – kada bedantis grobuonis maitinasi tik labai apibrėžtame plote, kuris gali siekti vos porą kvadratinių metrų.
Pirmuoju atveju salatis tarsi pasileidžia pasroviui kaskart tam tikrais atstumais įsirėždamas į žuvų būrius. Tą upės atkarpą jis praplaukia paprastai kelis sykius. Antruoju – plėšrūnas pakartotinus atlieka tris, penkis ar dešimt išpuolių irgi kone vienodais laiko tarpais, tačiau į tą patį „tašką“, kol pačiumpa ką nors ėdamo.
Ir vienam, ir kitam medžioklės variantui būdingi trys dėsningumai, kurie, deja, ne į naudą salačiui. Visų pirma, jis, ką ir minėjau, savo išpuolius daro kone vienodais laiko tarpais. Taip pat grobuonis ilgą laiką medžioja tose pačiose konkrečiose vietose. Tas „ilgas laikas“, jei nenukrenta vandens lygis ar kitaip nepakinta aplinkos sąlygos, gali būti net ir mėnuo ar du. Žodžiu, jei žinai, kur yra salačių, tik tavo išradingumo ar meistriškumo klausimas, kada tas žuvis suviliosi.
Ir dar – minėti grobuonys labai dažnai tam tikruose upės plotuose maitinasi atitinkamomis paros valandomis. Tarkim, ryte medžioja arčiau upės vagos ties kairiuoju krantu, o vakare atplaukia užkąsti į rėvą prie dešiniojo kranto.
Dabar nupasakojau tuos „firminius“ salačio maitinimosi būdus, kuriuos matome akivaizdžiai, kitąsyk net girdime, jie yra tarsi koks šio plėšrūno medžioklės simbolis. Tačiau taip vyksta toli gražu ne visada. Sakyčiau, kad pastaruoju metu netgi, palyginti, retai. Jei prisiminčiau, kas buvo prieš dvidešimt metų ar dar anksčiau, veikiausiai nė netęsčiau šito straipsnio. Smarkiai nesigilinsiu į priežastis, kodėl salačiai ėmė maitintis kitaip, tai geriausiai paaiškintų ichtiologai.
Bet faktas, jog šie salačių medžioklės pokyčiai nesusiję su šių žuvų stygiumi, o veikiau su jas gaudančių žvejų pertekliumi – žvynuotosios tapo baikštesnės, atsargesnės galimai net genetiniame lygmenyje. Nors gal perlenkiau lazdą dėl genetikos, tačiau ką gali žinoti... Taip pat faktas, kad spiningautojai, kurie suprato salačių mitybos pokyčius, šiuo metu juos gaudo kaip ir ankstesniais laikais labai sėkmingai. Tiesą sakant, kas įprasta dabarčiai, be didelių reklamų, nesidalindami savo pastebėjimais ir naujai įgyta patirtimi.
Panašiai, bet ne visai taip pat
Pradėsiu nuo to, kad salačiai nebūtinai persekioja tik aukšles, strepečius ar smulkius šapaliukus, kurie plaukioja arčiau vandens paviršiaus, jie gali labai sėkmingai ėsti ir, pavyzdžiui, padugnėje esančius gružlius. Nors net ir aukšlės kitąsyk leidžiasi giliau, nemanau, kad tai yra kažkas neįprasto. Tiesa, ne į giliausias upės duobes, bet pajaukinęs poros metrų gylyje jų sužvejodavau netgi dugnine meškere šalia dugno.
Salačiai negainioja, netyko pavienių aukų, tai jiems tikrai nebūdinga. Tačiau padugnėje plaukiojančių žuvų, kurios mėgsta būriuotis ir tinka šiems grobuonims pagal savo gabaritus, irgi apstu.
Jei jau užsiminiau apie žuvų dydžius, tai ir tęsiu. Salačiai išties mieliau griebia smulkesnius nei didesnius masalus. Ir kalbu ne apie mažus salačiukus, bet pakankamai stambius grobuonis. Mano paskaičiavimais, universalūs masalai dideliems šios rūšies plėšrūnams turėtų būti apie 5–7 cm. Bet, kaip ką tik sakiau, stambus salatis, bent jau šiltuoju metų laiku, veikiau griebs dar mažesnį šapalams skirtą voblerį, nei 10 cm dydžio „lydekinę“ vartiklę ar voblerį.
Smarkiau atvėsus vandeniui, masalai salačiams porą centimetrų didės. Nors jie lygiai taip pat padidės ir gaudant bet kokias plėšrias žuvis. Tačiau čia surasiu ir išimtį, kuri man (manau, ne tik man) jau tapo tendencija.
Kalbu apie naktinę salačių žūklę vasarą arba rudens pradžioje. Teoriškai bedančiai plėšrūnai lyg ir neturėtų naktimis būti labai aktyvūs, nes jie maitindamiesi labiausiai vadovaujasi akimis, kurios, kitaip nei sterkų, nėra pritaikytos medžioklei tamsoje ar gelmėje. Tačiau praktiškai taip nėra, tuo įsitikinau jau šimtus kartų. Ir būtent naktį salačiams reikia didesnių masalų.
Tiesa, ne visada, nes kitąsyk sutemus jie stveria irgi smulkius šapalinius voblerius, kuriuos trauki vandens paviršiumi. Bet taip nutinka rečiau, o dažniau – kada siūlai 7–9 cm dydžio voblerius arba Nr. 3 pasunkintas sukriukes viduriniuose vandens sluoksniuose, o ten gali būti 1,2–1,5 m ar didesnis gylis. Vartiklių ir pjautinių blizgių salačiai tuomet nenori. Ir netgi žinau kodėl – tamsoje masalą reikia traukti lėtai, kiek galima lėčiau, bet tokiu atveju vobleris turi turėti dar ir pakankamai išraiškingą animaciją arba, kaip sukriukės, stipresnius virpesius. Toks minėtų vilioklių vedimas pasiteisina ir dieną, kada bandau salačius vilioti arčiau dugno.
Guminukai salačiams siūlomi retai. Tai ne tie viliokliai, kuriais būtų galima gaudyti šias žuvis. Taip maniau anksčiau. Dabar įsitikinau, kad nesu teisus.
Riperiais ar tvisteriais salačiai puikiausiai gundosi tiek dieną, tiek ir naktį. Ir kalbu ne tik apie vėlų rudenį džigaujant, o ir jo pradžią, vasaros laikotarpį. Tiesa, tada silikoninius masalus derėtų traukti tolygiai ir lėtai arčiau vandens paviršiaus arba viduriniuose vandens sluoksniuose. Čia džigavimas, suprantama, netinka, nors paįvairinimui galima bandyti vilioklius trūkčioti arba vesti su pauzėmis keičiant vandens horizontą. Tai kartais duoda impulsą salačiams, jie susidomi taip animuojamais silikoniniais viliokliais.
Paprastai salačiams siūlomi masalai turi metalinį blizgesį arba yra dažyti, kaip mes sakome, natūraliomis spalvomis. Kas liečia sukriukes, taip, jos šiems plėšrūnams geriausiai pagamintos iš balto metalo. Tas pats bus žuvaujant vartiklėmis, pjautinėmis blizgėmis, žodžiu, du iš trijų bedančių grobuonių, kurie užkibs žuvaujant metaliniais viliokliais, bus pagauti ant padarytų iš balto metalo masalų, nors tie viliokliai gali varijuoti nuo labai blizgių iki tamsiai pilko atspalvio.
Jei kalbėčiau apie voblerius, dėl spalvinių variantų esu tam tikroje kryžkelėje – minėtas jų „natūralumas“ man pradeda po truputį „klibėti“, nes vis dažniau salačių pagaunu ant dažytų netipiniais jiems spalviniais variantais modelių. Tamsoje, kaip ir besisukančios blizgės, geresni klasikinių salatinių spalvų vobleriai, bet dieną gali būti ir kitaip. Tiesa, voblerių formos išliko tokios pat arba panašios, tai bus minnow, galbūt ir shad, jos nekinta nuo tų laikų, kai pasirodė pirmieji tokios rūšies masalai. Išimtis, maži paviršiniai „burbuliukai“.
Tačiau labiausiai mane glumina guminukų spalvos. Kad salačiai naktį čiumpa turinčius daug brokato riperius ar tvisterius, dieną atakuoja baltašonius su juodomis ar mėlynomis nugarėlėmis riperius ar pilkšvus tvisterius, atrodo normalu. Bet kuomet jie tiek tamsoje, tiek ir dieną kimba ant vienspalvių salotinių, geltonų guminukų, tai jau ima griauti visas ankstesnes teorijas apie salačių žūklę, juolab, ši tendencija tęsiasi keli pastarieji metai iš eilės...
Romualdas Žilinskas
