Dar ne laikas mest į kampą meškerę

Tačiau jei jie šalčiui nepritaikyti ir net su dviem vilnonėmis kojinėmis kojos greitai atšąla. Jau geriau tuomet žieminius meškeriojimo batus autis – nors prie padų purvas lips, sunku vaikščioti, bet šilta bus. O kai šaltis kaulų nelaužo, tai ir nekiba ne tokia liūdna atrodo.

Aš, tarkim, labai našiai šiuo metu išnaudoju senas prakiurusias bridkelnes. Tokias, kurios vandenį leidžia įsibridus ir užklijuoti arba neįmanoma, arba neverta. Apsivelku po apačia kelias poras apatinių ir jaučiuosi kuo puikiausiai – lietus, dargana ar šlapias sniegas pro jas neprasisunkia, o braidyti tokiu metų laiku, bent jau toli nuo kranto, nėra prasmės.

Plūdininkai liūdnai linguoja galvomis: koks skirtumas kaip apsivilksi ar apsiausi, jei pagrindinis jų laimikis – karpinės žuvys – nekimba. Netiesa. Maitinasi lapkritį ir kuojos, ir plakiai, ir karšiai, šapalai kartais ką nors užkasti sumąsto. Žinia, ne taip aktyviai, kaip prieš mėnesį ar du, visgi alkį kuo nors numalšinti bando.

Tačiau žvejyboje diena dienai nelygi. Ypač tai ryšku paskutinėmis rudens savaitėmis. Gerai buvo pernai (ar užpernai? Atleiskit, nejaunėju, atmintis silpnėja), kuomet lapkritį net ir šapalai nuo vandens paviršiaus vidudienį vabzdžių pasigauti sugebėdavo. Žuvys į kalendorių nežiūri ir, jei vanduo pakankamai šiltas, jaučiasi lyg rugsėjo mėnesį. Šiluma šiuo metų laiku yra bene pagrindinis gerą kibimą lemiantis veiksnys.

Kai darganota, šalta, pučia smarkūs šiaurės ar rytų vėjai, galimybė pagauti ką nors „labiau apčiuopiamo” sumažėja kelis kartus. Arba net ir visai lygi nuliui – sėdi, spoksai į švininį dangų, nes į plūdę žiūrėti beprasmiška, ir mąstai: kokio velnio aš čia trenkiausi, gulėčiau namuose ant sofutės ir ką nors įdomaus per TV žiūrėčiau.

Kuomet vandens temperatūra žema, žvynuotosios gali gana ilgai nesimaitinti, nes jų medžiagų apykaita smarkiai sulėtėjusi – žuvys jau gyvena žieminio režimo ritmu. Be to, jų energetiniai ištekliai dar neišeikvoti, juk galbūt prieš akis ilga ir šalta žiema. Kalbu apie minėtas karpines žuvis, t. y. tas, kurios būna sąlygiškai aktyvios ištisus metus.

Paprastai apie šį metų laiką kalbama, kad geriausias metas meškerioti yra antra dienos pusė. Tikrai ne visada, nes labai daug kas priklauso nuo oro. Jei naktimis šąla, jos vėsesnės už dieną juntamai, o prašvitus išlenda saulė, smarkiai išgiedrėja, geriausias kibimas gali būti tarsi vasarą – ryte, nors, kaip sakiau, rankos grumba, taip pat ir po pietų – iki saulė pasislėps už nuplikusių medžių viršūnių.

Galimas ir kitas variantas – naktį ir vidudienį oro temperatūra skiriasi vos vienu dviem laipsniais, bet nevėjuota, galimai purkšnoja lietutis (faktas – slėgis žemas). Tokiu atveju meškerioji praktiškai nuo aušros iki sutemos vienodai rezultatyviai arba vienodai tuščiai laiką prie vandens leidi – čia jau priklauso, kiek parų panašus oras tęsiasi.

Jei kokią savaitę, tai jau yra geras ženklas. Tiesa, minėta „aušra ir sutema“ tėra labiau meninis išsireiškimas, nes rytas, diena ir vakaras būna vienodai pilki, niūrūs, o šviesesnis (nepasakyčiau „šviesusis“) paros laikas tėra geros aštuonios valandos. Čia panašiai, kaip ateitum vidurvasarį anksti ryte ir meškeriotum iki popietės.

Jei tinkamą žvejybai orą nuspėti yra šiek tiek paprasčiau, tai rasti gerą žūklavietę lapkričio mėnesį labai sunku. Tai tikriausiai ir yra pagrindinė problema, kodėl net ir šiltą rudens dieną galima likti be laimikio. Artimiausiuose vandens telkiniuose žuvų žiemojimo duobes meškeriotojai daugmaž žino. Bet visai nereiškia, kad žvynuotosios nuolat maitinasi tik poilsio vietose.

Sakysim, jei karšiai atšalus vandeniui tampa tingūs ir papildyti tuščią skrandį labai toli neplaukia, kuojos gali sukarti nemenką atstumą. Tačiau rausvaakės daug jautriau reaguoja į teigiamus oro pakitimus ir lapkritį, kaip, beje, ir žiemą, kimba kur kas aktyviau nei plačiašoniai. Plakiai laikosi aukso vidurio ir maitinimosi plotų, ir aktyvumo atžvilgiu. Nepaisant šių skirtumų, visų trijų rūšių žvynuotosios labai dažnai puikiausiai išsitenka tose pačiose žiemojimo vietose.

Ir ne tik jos – vienoje duobėje galima rasti pačių įvairiausių žuvų. Kartais jų ten būna net tiršta – į vieną duobę suplaukia visos vandens gyventojos (įskaitant net lynus, karosus), kurios šiltuoju metų laiku būna išsibarsčiusios kelių ar keliolikos kilometrų plote. Kai kurios atkeliauja ir iš mažesniųjų intakų (turiu galvoje upę).

Nors gali būti ir atvirkščiai, nes šiuo atveju prioritetai teikiami ne telkinio dydžiui, bet jo gyliui, lėtesnei srovei, deguonies kiekiui, dugno struktūrai ir panašiai, žodžiu, pasirenkama visapusiškai tinkamiausia vieta. Pavyzdžiu gali būti Nevėžis, į kurį vėstant vandeniui atmigruoja nemažai žuvų iš Nemuno, nors dažniausiai žvynuotosios, vėstant vandeniui, iš intakų patraukia į „motinines“ upes. Todėl nieko nuostabaus, kad kibimas kai kuriuose šios upės žemupio ruožuose ypač neblogas vėlyvą rudenį ir tęsiasi iki pavasario vidurio ar ilgiau.

Maždaug spalio pradžioje čia ima rinktis stambios kuojos, karšiai, šapalai, pasirodo žiobriai. Ypač laukiami Nemuno ešeriai, kurie nuo vietinių skiriasi dydžiu ir atspalviu. Žuvys Nevėžyje taip ilgai užtrunka dar ir dėl kitos priežasties. Joms pavasario pradžioje nėra prasmės grįžti atgal į Nemuną, nes prasideda nerštas: kuojos, žiobriai kyla į aukštupį, plakiai, karšiai, ešeriai, šapalai taip pat netoliese randa tinkamas nerštavietes.

Tačiau apie Nevėžį nenorėčiau plėstis, juolab apie jį rašiau ir dar rašysiu, – tai ypatingas tekantis vandens telkinys su savo žūklavimo specifika. Dabar kalbu apie kitas upes – kuriose, deja, žuvų taip „tirštai“ tokiu metų laiku nebūna. Kita vertus, jeigu būna, pasikartosiu, tuomet meškeriotojams jau nuo seno žinomose žūklavietėse (kuomet upė srauni, tinkamomis vietomis gali tapti senvagės, kanalai), o tai reiškia, kad ten susirinks toks žvejų „turgus“, kad nepratusiam žuvauti panašiomis sąlygomis, greitai „atšoks fantazija“...

Identiška situacija ir ežeruose: kažkurioje duobėje gali susirinkti vos ne visos aplinkinės žuvys, o didžiuliai plotai lieka beveik tušti. Jei prasti orai tęsiasi mėnesį ar du ir pirmasis ledas neskuba užtraukti vandens paviršiaus, telkinys atrodo lyg iššluotas. Vėliau, kai ežeras užšąla, žvynuotosios suaktyvėja, bet lig tol viskas atrodo labai nykiai...

Blogiausia, jog dideliuose ežeruose žiemavietės gali būti nutolusios toli nuo kranto ir be valties bei echoloto žuvų rasti praktiškai beveik neįmanoma. Na, nebent esi gimęs ir augęs prie to vandens telkinio. Upėse jei ne nuo vieno, tai nuo kito kranto žvynuotąsias galima pasiekti.

Tačiau srauniame vandenyje yra vienas blogis, kuris meškeriojimą neretai padaro „mazochistiniu“ bandymu pagauti žuvį. Veikiausiai suprantat apie ką aš čia? Tai, taip, apie plaukiančias pasroviui žoles. Jei tik smarkiau palyja, o dar ir vėjas į tavo kranto pusę pučia – išsispjaudęs ir išsikeikęs po pusvalandžio vynioji meškeres...

Kadangi šis straipsnelis apie plūdinę meškerę, bent trumpai aptarsime vėlyvam rudeniui tinkamiausią įrangą. Mėgstu kuo subtilesnius įrankius ir nenoriu veltis į ilgesnes diskusijas – kiekvienas meškeriotojas pasirenka jam patinkantį ir, jo nuomone, rezultatyviausią gaudymo stilių. Tačiau šį sykį net ir mano oponentams teks pripažinti plonų valų bei minimalios keliamosios galios plūdžių pranašumą.

Lapkritį žvejodami nors kiek „grubesne“ įranga laimikio kiekį sumažiname iki minimumo. Pasakysiu dar kategoriškiau: pastorinus valą šimtąja dalimi ar vos pasunkinus plūdę galima ir apskritai nieko nepagauti. Suprantama, tai atsitiks tikrai ne visada, tačiau tokių atvejų mano praktikoje pasitaikė ne kartą. Beje, apie Nevėžį nekalbu.

Vėlgi nusiploninti iki 0,06 mm net ir aš nedrįsčiau, nebent tendencingai meškeriočiau vien aukšles ar gružlius. Bet 0,10 mm pavadėlis su 0,12 mm pagrindiniu monofilamentiniu valu dabar yra optimalūs storio atžvilgiu. Plūdžių plūdrumo spektras gerokai platesnis – maždaug nuo 0,3 iki 2,5 g.

Tai priklauso ne tiek nuo srovės, jei žvejosime upėje, kiek nuo gylio ir žūklavietės atstumo nuo meškeriotojo. Ak, taip tiesa, dar ir nuo praplaukiančių žolių kiekio – kuo lengvesnė sistemėlė, tuo mažiau galimybių, kad masalas išsilaikys dugne (duokdie, kad jis apskritai nuskęstų).

Kita vertus, elementaru, jog lengvutės plūdės toli neužmesime, net menkoje srovėje neišlaikysime masalo prie dugno, jei gylis kiek didesnis. Na, o gaudymas stiprioje tėkmėje dabar vargu ar bus perspektyvus. Nesakau, jog upės vagoje nėra žuvų (o čia srovė, ypač rudenį pakilus vandens lygiui, gana įspūdinga), įmanoma pagauti netgi meknių, šapalų, ūsorių. Bet tai daugiau dugnininkų užsiėmimas – su plūdine lapkritį ten nelabai ką gero nuveiksi ir laimikiai bus veikiau atsitiktiniai.

Visų šių žvynuotųjų (išimtis – nebent ūsorius, tačiau jis antroje lapkričio pusėje dažniausiai masalams paskelbia veto), taip pat kuojų, plakių, karšių geriau ieškoti kur nors ties upių vingiais, priešingame nuo iškyšulio krante. Čia vaga nutolusi, pagrindinis vandens srautas skersuoja, susidaro grįžtamosios srovės, gali būti ir visai ramių plotų.

Didžiausia tikimybė aptikti žuvų – ne itin toli nuo kranto, prie ramesnio vandens ir pagrindinės tėkmės ribos, stengiantis masalą išlaikyti ten, kur srovė mažesnė. Būtina sąlyga – vidutinis ar kiek didesnis už bendrą to upės ruožo gylis. Jei taip, vadinasi, ten yra į giliausią upės vietą besileidžiantis šlaitas, veikiausiai kelių metrų pločio terasa.

Kita, kad ir kaip keista, gana perspektyvi šiuo metu vieta gali būti visiškai tiesus upės ruožas, kur teka lėta ar vidutinė srovė. Čia dugnas iš smulkaus žvyro ir priemolio, gylis mažesnis nei vidutinis. Tokius plotus mėgsta kuojos. Bėda, jog upės ruožas ilgas, o rausvaakės pasirenka iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiriantį kelių metrų ilgio dugno lopinėlį ir jas rasti gana sunku. Tačiau aptikus tokią vietą galima tikėtis, kad žuvys čia vėl atplauks ir kitą dieną.

Apskritai lapkritį žvynuotosios gana konservatyvios ir po vandens telkinį nelaksto ieškodamos naujų maitinimviečių. Tad ir meškeriojama netoli kranto. Visgi reikia pasakyti, kad tai nėra atsitiktiniai pasirinkti žuvų maitinimosi plotai – kur nors netoliese (galbūt priešingame krante) yra gilesnė duobė ir ten jos ruošiasi praleisti žiemos šalčius. Šiltuoju metų laiku žuvys išsisklaidžiusios po vandens telkinį, kiekvienas upės dugno nelygumas, didesnis riedulys, žolių kupstelis ar nuskendęs krūmas jau gali būti potenciali jų buveinė.

Vėlų rudenį galioja savotiški globalizacijos principai, kada net ir vengiančios gentainių draugijos žvynuotosios ima burtis. Ruožai, netinkami maitintis būriui, tampa neperspektyvūs. Taip pat nemėgstamos sraunumos, seklumos.

Prieš rėvas ar už jų, kur dar rugsėjį knibždėjo gyvastis, vėlyvą rudenį ji beveik apmiršta. Čia per daug seklu sraunu. Išimtis gali būti gilūs priešrėviai toliau nuo pagrindinės akmenų šūsnies. Tokiuose plotuose dar prisilaiko stambūs šapalai, meknės, bet dažniausiai per patį vidudienį esant šiltesniam orui.

Kalbėti apie masalus šiuo metų laiku, reiškia suteikti peno komentatoriams. Jei remtumėmės šablonu – dabar geriausiai yra smulkūs gyvūninės kilmės viliokliai, tarkim, uodo trūklio lervos, „pinkos“, Nr. 2 „dendrobenos“ ir tokio pat dydžio pačių pririnkti sliekai. Šitokia pasiūla ten, kur žuvų rasti, kaip sakiau, labai sudėtinga.

Tačiau net ir tuose telkiniuose ne ką prasčiau kitąsyk šapalai ir karšiai ima čiaumoti naktinius sliekus, o kuojos pageidauja „pindrakų“, kurių dydis yra sulig mažuoju vaiko piršteliu, arba kombinuoto vilioklio iš kelių „dzikų“ ir gana stambaus slieko. Vėlgi apie Nevėžį ar kokį žvejų dažnai lankomą ežeriuką nekalbu, nes tuose vandens telkiniuose kukurūzai ir žirniai net viduržiemį žuvis sugundys...

Nors lapkritis tikrai nėra labai palankus plūdininkams, pasitaiko ir visai sėkmingų dienų. Nebandysi – nepagausi.

Romualdas Žilinskas