Brėkštančio ryto žuvys. Pirma dalis
Ruduo, galima sakyti, jau tvirtai peržengė metų slenkstį – šalnos balino laukus, pradėjo gelsti medžių lapai. Šis laikotarpis meškeriotojams itin dosnus laimikiais, veikiausiai netgi pats dosniausias, tačiau kaip nekeista, net ir tokiomis sąlygomis jie su nostalgija prisimena vasarą. Taip yra, taip buvo, taip ir bus – tokia žmogaus prigimtis – geisti daug saulės ir šilumos. Iki kitos vasaros, regis, ištisa amžinybė, tačiau yra atmintis, kurios dėka mes galime grįžti, kur tik panorėję...
Liepa – pats vasaros vidurys. Tačiau šiemet, vėluojant vasarai, ji labiau panaši į birželį, kai žaluma dar vaiski, kaitrų nenuvarginta, lankos nuklotos margaspalvių žiedų kilimais. Bet nuostabiausias gamtos grožis atsiskleidžia ankstyvą rytmetį ežero pakrantėje. Veidrodiniu vandens paviršiumi tai šen, tai ten nuvilnija bangelių ratiliukai ir iš vandens tarsi mistiniai gyvūnai išnirę žali vandens lelijų gumbai, pirmųjų saulės spindulių palytėti, ima skleisti balto marmuro žiedus. Gali, tokio vaizdo sužavėtas, ir meškerę pamiršti...
O josios plūdė tuo metu, žiūrėk, suvirpės, pritūps ir palengva pasiners. Sulaikęs kvėpavimą, suspaudi meškerykotį. Staiga plūdė, tarsi plačiašonio karšio keliama, išnirusi iki pusės korpuso, vėl tūpteli – tik antenos galiukas bekyšo iš vandens. Paskui vėl toks pats jos piruetas, tik su pasisukiojimais vietoje. Nuo įtampos ir šalto prakaito lašeliai suspindo ant kaktos, o plūdė vis šoka tokiu pačiu ritmu...
Manau, nereikia aiškinti, kad tai buvo klasikinis lyno kibimo vaizdo klipas. Ką jau ką, o meškeriotojo nervų tvirtumą lynai geriau už prityrusį psichologą išbando. Žinoma, būna ir nukrypimų nuo aprašytos kibimo schemos, bet normaliomis sąlygomis grynakraujai lynai stengiasi šitaip užburti meškeriotoją.
Apskritai šių auksašonių žūklėje daug romantikos: prie ežero, kur nors miškuose pasiklydusio, reikia ateiti dar gerokai prieš aušrą, vos ne apgraibomis, be jokio krebžtelėjimo užmesti meškerę ir paaukoti save aistringiems uodų, tiksliau, uodienių pabučiavimams. Ir laukti, laukti, laukti...
Lynų ieškoti reikia tuose vandens telkiniuose, kur dugnas nuklotas dumblo sluoksniu, yra daug vandens augmenijos, o tėkmė labai silpna arba jos išvis nėra. Gerai jie jaučiasi ir užželiančiuose ežeruose, ežerėliuose, protakose, upių senvagėse, tvenkiniuose ir net kūdrose, nes jiems ne itin svarbu, ar litre vandens yra 0,8 mg, ar 0,3 mg deguonies.
Vengia tik visiškai užpelkėjusių, be augmenijos vandenų ir tai ne dėl deguonies stygiaus, o kad tenai nėra augalų, ant kurių jie neršia. Jei ežero ar tvenkinio pakrantėse žydi vandens lelijos ir lūgnės, drąsiai galima teigti, kad tarp jų šaknų gumbų sukinėjasi ir raudonakiai lynai.
Artimiausi jų kaimynai – karosai. Šių buvimas byloja, kad tame vandens telkinyje aptiksite ir lynų. Tačiau pastarųjų pomėgis knaisiotis dugno dumble dar nereiškia, kad jie nesugeba gyventi giliuose, kieto dugno skaidriavandeniuose ežeruose ir net senuose žvyro karjeruose. Meškeriotojų džiaugsmui, lynų mūsų vandenyse vis daugėja, nes vyksta daugelio ežerų eutrofikacija ir susidaro šioms žuvims palankios gyvenimo sąlygos.
Gal ir paradoksalu – lynų pas mus daugėja, tačiau apie stambius, gausius šios rūšies žuvų laimikius girdėti vis rečiau. Taip veikiausiai todėl, kad auksašonių gaudytojai, kitaip nei, tarkim, karšininkai, yra vienišiai, jų pamėgtas žūklės objektas dažnai meškeriojamas nedideliuose vandens telkiniuose. O jei ežeras ar tvenkinys mažas, tai ir gerų žūklaviečių čia nėra daug, būriu žuvaudamas tik atsargųjį lyną išbaidys. Tad ir dalijasi savo pasiekimais šie meškeriotojai labai jau nenoromis.
Lynų žūklei labiausiai tinka plūdinės meškerės – paprastos ir palaidynės. Pastaruoju metu vis daugėja dugnininkų, mat galima įsigyti labai jautrių šio tipo meškerių su elektroniniais kibimo signalizatoriais. Deja, toks techninis persiorientavimas atima iš meškeriotojo dalį žūklės žavesio, o elektroninių signalizatorių pypsėjimas ir mirksėjimas primena kompiuterinius žaidimus. Bet tai jau pasirinkimo pagal pomėgį reikalas.
Lynai retai kada gaudomi didesniame nei 3 m gylyje, bet skirtingu atstumu nuo kranto įvairiu paros metu. Naktį ir ankstyvą rytmetį jie sukinėjasi visai prie kranto, o saulei kopiant vis aukščiau palengva traukiasi toliau nuo krantų, į didesnį gylį. Kad jie jau tenai, rodo mažų oro burbuliukų virtinės. Ilgėjant pavakario šešėliams, auksašoniai vėl neskubėdami artinasi prie krantų.
Gerai išstudijavus tokias lynų keliones, beveik visad įmanoma užtikti jų maitinimosi vietas ir tenai pamėtėti masalą. Pastebėti dėsningumai padeda pasirinkti ir įrankius lynų žūklei. Kol šios žuvys netoli krantų, nėra reikalo mojuoti palaidyne – masalą lyno panosėn galima tyliai pateikti paprasta ar sudurtine plūdine.
Pastaroji netgi patogesnė, nes įmanoma iš toliau nuleisti masalą be jokio mosto, be to, pakeitus viršūnę, iš kaušelio galima tyliai į vandenį išpilti nedidelę porciją augalinio jauko, suklijuotų musės vikšrų, kapotų sliekų. Be jokio pliūkštelėjimo besileidžiantis jaukas greitai suvadina lynus prie masalo.
Kad ir kokia meškere gaudytumėte, pakirstą žuvį reikia skubiai išvesti iš jaukimvietės, nes besimuistydama ji gali išbaidyti gentaines. Kaip žinome, lynai į didelius tuntus nesiburia. Šurmulio įbaugintas mažas jų būrelis gali ilgam pasitraukti iš žūklavietės.
Valas plūdinėms parenkamas pagal žūklavietės pobūdį ir galimo lyno dydį. Jei tenka žvejoti tarp augmenijos, geriau naudoti ploną pintą – juo galima drąsiau stabdyti į žoles besispaudžiančią žuvį, išvesti ją iš jaukimvietės, juolab kad pintas valas gerai pjauna augalus.
Tačiau kadangi jis „kietas“, dažnai iš lyno lūpų išplėšiamas arba atlenkiamas kabliukas. Tiesa, reikia pasirinkti ir atitinkamą pintuko spalvą, nes pernelyg ryškus, išsiskiriantis iš aplinkos, išblukęs ir pabalęs nuo ilgo gaudymo netiks – lynai juk yra labai įtarios žuvys. Geriausiai žalsvas, rusvas, tamsiai pilkas...
Plūdė parenkama tokia, kad galima būtų be didelio triukšmo lengvai užmesti masalą. Pagrindiniai svareliai, gaudant stovinčiame vandenyje, turi būti užfiksuoti gerokai virš pavadėlio ir tik nedidelis šratelis kartu su kabliuku ir pavadėliu turi gulėti ant dugno.
Bene geriausiai lynų žūklei tinka ilgos ir plonos waggler tipo plūdės, vienu galu tvirtinamos prie valo. Jos rečiau užkliūva lynui besimuistant žolynuose. Galima naudoti ir įprastas plūdes, bet tada reikia kembriku prispausti valą prie antenos viršūnės, o dar geriau, kad kembrikas viršūnėlę apgaubtų.
Nors taip pritvirtinus plūdę sunkiau apsaugoti valą nuo šoninių vėjo gūsių, bet užtat ji neįstringa žolėse. Toks tvirtinimas labiausiai tinka paprastoms plūdinėms bei sudurtinėms meškerėms, kai tarp plūdės ir meškerykočio galo būna nukarę nedaug valo arba kai jis įtemptas.
Ypač kruopščiai reikia parinkti plūdes žvejybai skaidriame vandenyje, kur negilu – lynai labai įtariai žiūri į naują objektą, atsiradusį virš savo mitybos takų. Išvydę Havanos cigaro dydžio margaspalvį plūdurą, tą vietą jie lenks iš tolo. Dar savo meškeriotojo „karjeros“ priešaušryje gavau neblogą seno lynininko pamoką.
Lynų eidavome gaudyti į nedidelį ežeriuką, kuriame visą vasarą turkšdavosi antys, žąsys. Tąkart žygiavau itin kovingai nusiteikęs, nes krikštatėvis buvo padovanojęs trispalvę pirktinę plūdę ir ji puikavosi ant mano lazdyno meškerės valo. Saulė jau ritosi vakarop ir Dėdė (taip mes vadinome senąjį žvejį) jau buvo užmetęs savo dvi meškeres su ilgomis žąsies sparno plunksnų plūdėmis; šios visu ilgiu tysojo ant veidrodinio vandens paviršiaus.
Bus daugiau.
R. A.
