Brėkštančio ryto žuvys. Antra dalis
Užmečiau savo meškerę ir aš. Garsiai pliaukštelėjusi, naujoji plūdė, spindėdama visomis savo varsomis, pasisupo ant ratiliukų ir nurimo. Kai tik didžiulis saulės diskas, paskutinį kartą blykstelėjęs ugniniu krašteliu, pasislėpė už smailių eglių viršūnių, viena Dėdės meškerės plūdė, ilgokai pasisukiojusi vandens paviršiuje, panėrė.
Pakirtęs ir nuvedęs į šoną, jis ištraukė gal puskilograminį lyną, paskui dar kelis. Mano masalo niekas nejudino, nors gražioji plūdė pūpsojo netoli Dėdės plunksnų. Berods penktą lyną ištraukęs, iki tol tylėjęs kaimynas patarė: „Nuimk tą savo margutį ir uždėk plunksną“.
Nors ir nenoromis, bet padariau, kas liepta. Juolab kad lynininkas pamėtėjo mano pusėn savo plunksninę plūdę. Dabar jau trys plūdės gulėjo ant vandens. Žiūriu ir savo akimis netikiu – manoji plunksna ėmė sukiotis, slidinėti tai į vieną, tai į kitą pusę ir palengva panėrė.
Netrukus ir aš ištraukiau tokį pat kaip Dėdė lyną, paskui antrą. Einant namo, patyręs žvejys viską labai paprastai paaiškino: „Tavo pirktinė gąsdino žuvis, nes čia negilu, vanduo švarus, o prie plunksnų lynai pripratę, jų daug čia plūduriuoja po ančių ir žąsų maudynių“. Be abejo, labai lengvas plūdes galima naudoti tik žūklavietėse, kurios netoli kranto ir kur nereikia palaidynės.
O štai, kad masalą nusviestumėte 20–30 m, teks imti didesnės keliamosios galios plūdes, kurių korpusai didoki ir gali sukelti raudonakiams įtarimą. Bet ir iš tokios padėties yra išeitis. Parduotuvėse nesunku išsirinkti ilgą pakankamos keliamosios galios „vaglerį“ iš skaidraus plastiko vamzdelio. Nesudėtinga ir pačiam tokią plūdę sumeistrauti. Tik jos viršūnės galiukas ryškiai nudažytas, o pati plūdė kone „ištirpsta“ vandenyje ir žuviai beveik nematoma iš šono, o iš apačios atrodo kaip mažytis taškelis. Nekris ir šešėlis, kuris saulei leidžiantis paprastai itin ištįsta.
Kadangi ši plūdė gana ilga – 20–30 cm ir tvirtinama tik apatiniu galu, užmetus masalą ir staigiai trūktelėjus į save panarintą meškerykočio galiuką, nesunkiai paskandinamas visas valas. Tada jo nelenkia šoninis vėjas ir ilgiau galima išlaikyti masalą vienoje vietoje.
Prieš jaukinant derėtų gerai išstudijuoti lynų mitybinę migraciją. Tai nesunku. Tereikia sistemingai stebėti pasirinktą vandens telkinio plotą. Savo maitinimosi vietas auksašoniai, kaip ir karšiai, išduoda oro burbuliukais, kylančiais į vandens paviršių. Kas „burbuliuoja“ po vandeniu, neretai sunku atskirti. Bet faktas, jog mažuose ežerėliuose karšių gali ir nebūti arba jie pernelyg smulkūs, o mažyliai nemoka „pūsti burbulų“.
Beje, orientuotis lynų žvejyboje bus lengviau, žinant kai kuriuos dėsningumus. Pavyzdžiui: nuo saulėtekio iki 7–8 valandos ryto lynai dažniausiai maisto ieško prie pat dugno netoli krantų, naršydami tarp lūgnių, lelijų, nendrių šakniastiebių; vėliau pasitraukia toliau nuo kranto ir maitinasi viduriniuose vandens sluoksniuose, gerokai po vidurdienio čia ieško vabzdžių lervų, dėliukių apatinėje vandens lelijų ir lūgnių lapų pusėje; dar vėliau, ką praryti, ieško dugno augmenijos pakraščiuose, o maždaug 16–17 valandą ima savo maršrutą kartoti atvirkštine tvarka ir iki išnaktų knisasi netoli kranto, kur maisto ieškojo rytmetį. Kitą rytą, jei oro sąlygos stabilios, viskas kartojasi tuo pačiu grafiku.
Taigi ir meškeriotojui reikia derintis prie lynų įpročių, kad masalą pakištų auksašoniui po nosimi, kaip sakoma, laiku ir vietoje. Negalima pamiršti ir to, kad dažnai lynai knaisioja dugną po augalijos kilimu. Tuomet net ir skaniausias jaukas jų nesuvilios, nes jis gulės viršum lynų ant augalijos ir tik trupiniai nukris į dugną.
Apmaudžiausia būna, kai matai, kaip šalia plūdės kyla burbuliukai, o toji nekruta. Užkabinkite sunkesnį gylmatį ir nuleiskite į tą vietą – svarelis įtrauks plūdę po vandeniu per 20–30 cm. Anksčiau kabliukas su masalu gulėjo ant augmenijos, o lynai rausėsi po ja.
Visgi šalimais užmetęs meškerę kolega lyną pagavo. Nieko nuostabaus – jis tiesiog pataikė užmesti masalą tarp vandenžolių. Jei sekėsi ir jums, stenkitės vėl masalą pateikti tiksliai toje pačioje vietoje. Dažnai tai būna sudėtinga, bet kartais gelbsti koks nors orientyras, tarkim, ant vandens paviršiaus gulintis lūgnės lapas ar stiebą iškišusi žolė.
Bet geriausiai nesukus galvos tokioje žūklavietėje kelios dienos prieš numatomą žūklę keliose vietose išrauti dugno augmeniją ir įrengti savotiškas šėrimo aikšteles. Galimai po tokios „invazijos“ lynai ryt ar poryt dar nekibs, bet tai labiau būdinga tiems vandens telkiniams, į kuriuos meškeriotojai retai užklysta.
Jauką patartina berti rytmečiais, kaskart tuo pačiu laiku, nes lynai yra labai punktualios žuvys. Jei tik sistemingai jaukinsite, juos galite pripratinti prie bet kokio prievilo. Tai ir gerai, ir nelabai, nes galbūt vietiniai lynai jau įjunkę į kokius nors konkrečius pašarus, kuriais juos dosniai vaišina šalia esančio kaimo ar nuolat čia atvykstantys iš toliau meškeriotojai. Savaitgalio žūklei geriausiai tiks specialūs auksašoniams skirti pirktiniai jaukai, nes juose yra daug viliojančių atraktantų ir lynai greičiau prievilus užtinka, ilgiau lieka prie jų.
O turint daugiau laiko, tas žuvis galima jaukinti šutintais kviečiais, žirniais, kukurūzais, lubinais, vikiais, makaronais, perlinėmis kruopomis. Nekenks pridėti perpus perpjautų naktinių sliekų, perluočių „mėsos“. Šie priedai gerai vilioja lynus, bet neįkandami smulkmei. Masalų įvairovė leidžia paeksperimentavus pasirinkti tuos, kurie konkrečioje žūklavietėje plaukiojantiems lynams labiausiai patinka.
Kad būtų lengviau atspėti, kas tą dieną įrašyta į šių žuvų valgiaraštį, pravartu užmesti dvi meškeres su skirtingais masalais. Populiariausi – keli sliekučiai, naktinis sliekas, musių vikšrai. Jaukinant augaliniais jaukais (kukurūzais, žirniais, kviečiais), jie ir kabinami ant kabliuko. Kad grūdas būtų patrauklesnis, galima pridėti musės vikšrą, naktinio slieko pusę, gabaliuką perluotės ar išlukštentą dreiseną.
Pastaruoju metu parduotuvėse apstu įvairiausių kukulių ne tik karpiams, bet ir kitoms žuvims, tarp jų ir lynams. Dažnas naujovių mėgėjas juos ir kabina ant kabliuko. Pasiteisino ir karpinis „plaukinis“ masalo pateikimo būdas, kai kukuliukas ne smeigiamas ant kabliuko, o vienaip ar kitaip „pririšamas“ prie jo.
Sunkiau aptikti lynus dideliuose skaidriavandeniuose ežeruose, kur tik kai kurios įlankos tinka šioms žuvims gyventi. Tokiuose vandens telkiniuose jų mitybos takai driekiasi povandeniniu šlaitu 2–3 m gylyje. Tenai auksašoniai rankioja apsiuvas, dreisenas, sraiges, vidudieniais pakyla prie lūgnių ar lelijų lapų. Gilių ežerų šlaituose besimaitinantys lynai vienoje vietoje ilgai neužsilaiko net užtikę jauko.
Sugavus vieną ar dvi žuvis, pravartu kiek vėliau sugrįžti į tą pačią vietą, nes apsukę ratą raudonakiai gali vėl čia atplaukti. Taip elgtis itin mėgsta neršti besiruošiantys didieji lynai.
Aš vis apie šviesųjį paros metą... O juk vidurvasarį naktinė lynų žvejyba neretai būna perspektyvesnė ramiomis naktimis. Tada auksašoniai, kurie iš prigimties labai atsargūs, išdrąsėja ir atplaukia ten, kur prašvitus niekada nedrįstų. Tarkim, prie pat šalia sodybos įrengto liepto, kur dieną vaikai linksminasi traukdami ežerėlio raudes, o po to čia pat žūklavietėje puola maudytis.
Ankstyvą pavasarį lynų reikia ieškoti prie šiaurinių krantų, kur saulė greičiau įšildo pakrančių vandenis. Vėliau, vasaros pradžioje, dygstant vandens augmenijai ir ritantis vabzdžiams, maisto lynai ieško 2–3 m gylyje, kur tuo metu jo randa daugiausiai.
Kai tie auksašoniai pasikelia į aukštesnius vandens sluoksnius, lūgnių ir lelijų lapais nuklotose įlankose labai įdomu juos gaudyti ilga sudurtine meškere, nes masalą ant trumpo valo galima nuleisti iš viršaus tiesiai žuvies panosėn. Net plūdės nereikia – ant lūgnės lapo paguldytas svarelis, lynui pačiupus masalą, nuslinks į vandenį.
Dažnai nutinka, kad labai arti nuleistą masalą raudonakis įtraukia nepajudėdamas iš vietos ir lyg niekur nieko lieka po lapu, net nenutempęs svarelio. Jei tyliai braidysite, po lapais ar jų šešėliuose lindinčius lynus patarčiau stebėti užsidėjus akinius poliarizuotais stiklais: matysite visą masalo rijimo procesą ir galėsite laiku pakirsti.
Neršto metu išsiblaškę, rugpjūtį lynai vėl sugrįžta į įprastines vietas, kuriose laikosi iki vėlyvo rudens...
R. A.
