Balų valdovo kaprizai. Pirma dalis

Veikiau atvirkščiai – jei ne ji, galimas daiktas, jog kaip kurie iš mūsų taip ir nebūtų susirgę nepagydoma liga – meškeriojimu. Ypač tai galėtume taikyti tiems, kurie savo vaikystę praleido ten, kur vienintelis artimiausias vandens telkinys buvo senelio iškasta kūdra ar apleistas užmiesčio karjeras.

Taigi nesuklyskite, nes karosų gaudymas – ne toks ir lengvas užsiėmimas. Žinoma, ne tų degtukų dėžutės dydžio, kurie kimba be atvangos bet kokiu oru ir suviliojami bet kokiu masalu, rimtą žvejį privesdami iki nervų pakrikimo.

Šitie dėl maisto stokos ir savo vislumo išsigimę neūžaugos tinkami tik katiną pamaloninti arba meškeriotojų pradinukų pirmosioms pamokoms. Tikrieji didieji traukiantys valus karosai – daugelio iš mūsų svajonė. Neblogi yra ir 100–200 g „delniniai“ egzemplioriai, kurie visai smagiai sulenkia liaunos meškerės galiuką ir, pagavus jų dešimtį kitą, leidžia žvejams pasijusti pakankamai laimingiems.

Tačiau karosai (ypač Lietuvos vandenų aborigeniniai auksiniai) ne taip jau greitai pasiekia didžiųjų kategoriją, o žinant dar ir jų kaprizingą būdą – gana sunkiai sugaunamas trofėjus. Beje, turiu omenyje dar ir ne taip paprastai ištraukiamas, kadangi „karosynuose“ dažnai būna daug tankios vandens augalijos, kuria netrunka šios žuvys pasinaudoti.

Tęsiant kalbą apie šią paprastą ir kartu nepaprastą žuvį, reikia pasakyti, kad pati gamta sutvarkė karoso gyvenimą taip, kad jis galėtų gyventi ir daugintis pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis, misti tiek augaliniu, tiek gyvūniniu maistu, o prispyrus bėdai ir visai kurį laiką nesimaitinti. Tokių situacijų karosams pasitaiko neretai.

Sušilo vidurvasary vanduo, pradviso nuo dumblo pertekliaus baigiantis užakti ežerėlis arba dėl sausros smarkiai nuseko kūdra, ir vienintelis šiuose vandenyse žuvų giminės atstovas ilgam prarado apetitą. Gavęs pakankamai deguonies ir šviežio vandens, karosas atkus ir kelias dienas kimš į skrandį viską be atvangos: kas žino, gal vėl jo valdos patirs ekologinę katastrofą.

Lygiai taip pat jis reaguos ir į staigų atšilimą pavasarį, nes šilto vandens vonios šiam dumblynų mėgėjui smarkiai pagerina virškinimą. Visgi reta metuose tokių dienų, kai karosai kimba meškeriojami bet kokiu masalu. Nors jo valdos nedidelės, tačiau norai tikrai karališki – išrankiai žiūri į siūlomas dovanas.

Masalų daug, o geriausias – tik vienas

Tai, kas ryte karosui atrodė be galo miela, dar tą patį vakarą gali būti paniekinamai atstumta. Pačiame vasaros viduryje kai kuriuose vandens telkiniuose jis visiškai atsisako gyvo masalo ir lyg koks amūras čiaumoja smulkius vandens augalus. Įvairių kruopų, grūdų, tešlų yra daug, tad atspėti pono norus tikrai nelengva.

Ypač sunku ten, kur jau kelios vietinių žvejų kartos karosus pripratinusios prie specifinių jaukų ir masalų. Tokiuose vandens telkiniuose galima smarkiai „nudegti“, nes iš artimiausio kaimo atėjęs seniokas su „prieštvanine“ meškere be jokio gailesčio apgaudys ir dar pasišaipys.

Dėl visų šių balų valdovo kaprizų patarinėjant konkrečius jaukus bei masalus reikia būti atsargiam. Juo labiau, kad pastaruoju metu net ir karosai tampa šiuolaikiškesni. Prieš kokius trisdešimt metų aš net nežinojau tokių vandens telkinių, kur pagrindinis masalas karosams būtų musės lervos.

Dabar „dzikai“ gali būti tas vienintelis vilioklis, kuriuo domėsis ši žvynuotoji, kai tradicinis masalas – ant kabliuko besirangantis sliekas – sukels jai šleikštulį. Arba blynai, makaronai (apie Kauno marias nekalbu) anksčiau buvo skirti tik karšiams, karpiams, bet vėliau ėmė patikti ir karosams.

Taip pat gerokai pailgėjo gaudymo trukmė augaliniais masalais. Tarkim, perlinėmis kruopomis meškeriojama nuo ankstyvo pavasario ir pasiekiama itin gerų rezultatų. Net žuvaujant iš po ledo (kažkada prabilęs apie poledinę karosų žūklę liktum nesuprastas) tokie viliokliai tinkami šioms žuvims. Labiausiai tai pastebima nužvejotuose vandens telkiniuose, kur karosų ir savo kantrybę bandė šimtai meškeriotojų. Be abejo, tam įtakos turi ir klimato kaita.

Be minėtų masalų nevertėtų pamiršti ir uodo trūklio lervų, virtų ryžių, konservuotų kukurūzų. Plečiasi žmonių maisto racionas, prasiplečia ir žuvų, ir tai, manyčiau, netgi susiję. Nors žvynuotosioms priprasti reikia ilgesnio laiko. Įtakos turi ir tarptautinis meškeriotojų bendravimas – „ginklo broliai“ pasidalija patirtimi ir, žiūrėk, prigyja mūsų vandenų žuvims koks nors „egzotinis“ masalas.

Pavyzdžiui, avižinių dribsnių tešla. Norint ją pasigaminti, teks avižinius dribsnius įdėti į smulkintuvą (blenderį) ir sumalti iki jie pavirs miltais. Tuomet užpilti nedideliu kiekiu vandens ir maišyti, minkyti tol, kol jie pavirs į plastilino konsistencijos masę. Beje, avižiniai dribsniai būna ir pagardinti, pavyzdžiui, su medumi. Tai nėra blogai, galimai turėsite itin „slaptą“ ginklą, kurio dėka nušluostysite nosis kolegoms.

Visgi patikimiau karosui siūlyti vietinius vilioklius. Todėl nereikėtų atsisakyti tokių seniai žinomų, nors dabar retai naudojamų masalų, kaip apsiuvos. Jos mažai žvejų lankomuose ežeruose (jei tokių žinote) gali tapti tikra panacėja. Labai išpopuliarėjo manų kruopų tešla, kaip ją pasigaminti esu rašęs ne sykį.

Kažkada nuolat rekomenduojamas minkytas batonas ir minkyta duona man niekada nepasiteisindavo. Gal neradau vandens telkinių, kuriuose gyvena karosai su dantimis, nes „šapaliniu“ metodu ant kabliuko užmautas batonas arba duonos minkštimas su plutele žymiai geriau patiko karosams. Gerai užsirekomendavo ir visokie masalų deriniai. Populiariausi: musės ir uodo trūklio lervos „sumuštinis“, perlinė kruopa su musės lerva ir konservuotas kukurūzas su slieku.

Kaip matote, masalų yra begalė ir atsirinkti geriausią, gana sudėtinga. Gerokai lengviau, jei vilioklių asortimentas būtų labiau ribotas. Ir tai tik patvirtina mano žodžius, jog karosas nėra taip lengvai suviliojamas, kaip daug kas įsivaizduoja.

Apsieisime be plytų

Dabar apie jaukus. Karosas turi labai išlavėjusią uoslę (jei taip galima pavadinti žuvų gebėjimą ir tolo aptikti jaukus ir masalus), kuri beknisant dugno dumblą ir bešmirinėjant vandenžolių labirintuose labai praverčia.

Ši savybė gali pagelbėti meškeriotojui, bet neretai ir „pakiša kiaulę“. Mano supratimu, tik saulėgrąžų aliejaus kvapas ir vanilė prieviluose beveik niekada neturi neigiamo poveikio. Medus irgi karosų nealergizuoja, nes jiems kruopas visada šutinu su medumi ir negatyvaus poveikio nepastebėjau, nors mokslininkai teigia, kad karosai mėgsta tai, kas rūgštu.

Nežinau, kaip ichtiologai nustatė karoso skonio prioritetus, kokius bandymus darė ar kokiais duomenimis rėmėsi, tačiau faktas, kad bala balai nelygu, nes, tarkim, Kauno mariose jiems patinka ir šalia česnako pagulėję sliekai, makaronai ar perlinės kruopos.

Beje, jei jau kalbėjau apie „egzotiką“, tai dera pasakyti, kad kai kas siūlo česnaką naudoti dar kitaip – sutrinti jo ūglius ir įmaišyti į jauką. Nebandžiau, nes kažkaip įtartinai man tokie siūlymai atrodo. Nors vėlgi – ką gali žinoti, derėtų pamėginti ir įsitikinti.

Tačiau žibale mirkytos plytos, kaip būdavo rekomenduojama senuose žvejybiniuose leidiniuose (beje, rusų žvejai ir šiais laikais tai siūlo you tube kanale), tikrai nebandysiu. Dar to betrūko – teršti vandens telkinį, apie tai negali būti nė kalbos.

Dar vienas veikiausiai jūsų negirdėtas ir nebandytas metodas pritraukti karosus į žūklavietę – subadyti iš vakaro jos dugną. Tai daroma kartimis arba įsibridus šakėmis, neva kitą rytą atėjus ten bus tiek karosų, kad nespėsi traukti. Logikos tame yra, nes sudrumstas vanduo gal ir pritrauks šias žuvis, suardytas dugnas – irgi. Bet būtent, kad sudrumstas ir suardytas, o tai nėra gerai vandens telkiniui, todėl tokių „jaukinimų“ nerekomenduočiau, nebent turite nuosavą kūdrą, kur galite daryti ką tik širdis geidžia.

Negarantuoju, kad kiti žvejai pritars, bet, vėlgi mano nuomone, karosai nedideliuose nepratakiuose telkiniuose nemėgsta „gudraus“ prievilo. Gal aš mąstau nešiuolaikiškai, tačiau tokį mąstymą diktuoja mano patirtis, nes anksčiau dažniausiai karosus meškeriodavau buvusių kolūkių, o dabar jau ūkių balose.

Primėtydavau mirkytos duonos arba batono ir visa „daina“. Pavasarį dar įmaišydavau kapotų sliekų, tai šių žuvų itin mėgstamas komponentas šaltame vandenyje. Geras pagardas jaukams yra naminių paukščių mėšlas. Beje, apie jo „trauką“ teigiamus atsiliepimus galima išgirsti ir šiais laikais.

Didesniuose ežeruose, kur karosai smarkiau išsimaišę su kitomis žvynuotosiomis, su duona ir batonu neapsieisi, čia išties tenka pribarstyti tinkamų pirktinių jaukų. Nors ir į vis viena pamaišau tai kruopų, tai kukurūzų, žodžiu, bandau derinti šiuolaikinį produktą su tuo senu „ūkišku“.

Bet taip elgiasi daugelis žvejų, nes stambiems karosams reikia ir didesnių kąsnių, čia nieko neįprasto. Juolab turint omenyje, kad vietiniai meškeriotojai, ką esu akcentavęs, galimai to vandens telkinio gyventojus įpratino prie kokio nors vieno paprastesnio specifinio jauko. Jei dalis jo yra jūsiškame prievile – tada tiks...

Tęsinys kitame rašinyje.

Romualdas Žilinskas