„Balta“ žuvis juodą naktį. Pirma dalis
Iš prigimties esu „pelėda“ – vėlų vakarą visada turiu daugiau energijos nei ankstų rytą, todėl ir žvejoti labiau mėgstu antroje dienos pusėje arba sutemus. O prieš rytinę žūklę paprasčiausiai neužmiegu – per naktį ruošiuosi masalus, tvarkausi meškeres, na, o jeigu atsigulu, tai vis tiek nė bluosto nesumerkiu – vartausi lovoje, mąstau, tad meškerioti dažniausiai išvykstu neišsimiegojęs. Šiuo metų laiku tai jokia problema – naktis trumpiausia metuose ir trunka vos kelias valandas.
Tačiau rudeniop, juo labiau – artėjant žiemai, tamsusis paros metas ištįsta ir prašvitus tas laukimo laikas atsiliepia labiau. Visgi tai nėra didelė bėda – žūklėje tarytum įgaunu antrą kvėpavimą, o neišmiegotų valandų nuovargį pajuntu tik grįžęs namo.
Dėl minėtų fizinių, gal psichologinių anomalijų nemažai laiko (bent jau palyginti su dauguma žvejų) praleidžiu žūklaudamas naktimis ir didesnę dalį mūsų gėlavandenių žuvų esu bandęs gaudyti sutemus. Ar visada sužvejodavau tai, ką norėjau, – jau kitas klausimas, bet visada stengiausi, visada turėjau viltį. O juk viltis ir yra pagrindinė žvejo varomoji jėga, ypač naktį, kai į aklą juodumą panirusiame krante sėdi vienut vienas.
Gerai, jei šviečia mėnulis, žvaigždės, tačiau kai apsiniaukę, tamsa tokia tiršta, jog vanduo ir sausuma praranda ribą, tenka orientuotis apgraibomis ir, jei žuvys nekimba, jautiesi itin vienišas – naktis slegia. Žinoma, specialus žibintuvėlis tokiu metu būtinas, bet kažkada šių patogių daikčiukų neturėjom, pakakdavo laužo ar žibalinės lempos šviesos.
Beje, nėra technikos, kuri niekada nesugestų, tad ne sykį vidurnaktį koją pakišdavo išsikvėpusios ar sudrėkusios žibintuvėlio baterijos, perdegusi lemputė ar dar kokia nors nenumatyta kliūtis, dėl kurios tekdavo pasikliauti vien degtukų ar žiebtuvėlio liepsnele. Net ir pastarųjų metų išradimai – pakraunami žibintuvėliai – gęsta, nes juos pamiršti pakrauti arba paprasčiausiai „neištempia“ visos nakties.
Tamsa turi akis ir ausis
Jei kam nors iš jūsų nėra tekę žuvauti naktį, turbūt galvojate, jog tamsoje be galo tylu. Visiškai ne – net ir pati ramiausia naktis pilna garsų. Tik jie kitokie nei dieną – šviesiu paros metu tu dažniausiai girdi tik tai, kas vyksta šalia, o tamsoje net ir menkiausią garsą gali pajusti iš labai toli – būtent pajusti, nes naktį bet kokio gyvūno žingsnį (nebūtinai vilko ar briedžio, gali būti pelės ar varlės), paukščio sparnų šlamėjimą ar žuvies pliaukštelėjimą vandenyje, atrodo, sugeri visomis savo kūno ląstelėmis. Išgirsti, net kai stambesnis vabzdys ropščiasi žolės stiebeliu ar naktinis drugys spurda papuolęs į voro tinklą.
Tamsoje gyvenimas verda: aplink krebždesiai, traškesiai, šlamesiai ir, aišku, malonūs širdžiai įvairiausi garsai iš vandens. Jei ilgiau sėdi nejudėdamas, aplinkiniai padarai liaujasi kreipę į tave dėmesį: vandens žiurkė drąsiai įsitaiso tarp tavo kojų, pelė bando ragauti žuvims paruoštus jaukus ir masalus ar ropštis į kuprinę, už kelių metrų ant akmens įsitaisiusi ūdra kuo ramiausiai doroja savo laimikį.
Įdomiausia, kad žmogus tuo paros laiku bent jau pasąmonėje jaučia keistą baimę, atskirtį nuo pasaulio. Tačiau yra visiškai priešingai – tai, kas dieną būna nutolę, dienomis priartėja ir bijoti tikrai nėra ko.
Nors, atvirai pasakius, būna ir labai nejaukių akimirkų. Staiga kitame upės krante išgirsti šakų traškėjimą, lapų šlamėjimą, kuris darosi vis garsesnis, ir jauti, jog kažkur priešais tave stambus žvėris ar žvėrys eina prie vandens. Tai gali būti stirnų būrelis, briedžių šeimynėlė ar šernų banda. Jei jie tavęs nemato, neužuodžia, be didesnių ceremonijų pūkšteli vandenin ir tiesiai atplaukia...
Aišku, čia ne džiunglės ir plaukia ne krokodilai, o kanopiniai; vis dėlto nesinori su kokiu nors šernu kakto¬muša susidurti. Įjungi žibintuvėlį, nukreipi šviesą į kitą krantą – žvėrių kontūrų nematyti, bet virš vandens – žibančių akių poros. Visa laimė, kad išgąstis abipusis: tie, kas plaukia, arba apsisuka ir dingsta iš kur atėję, arba daro didelį lankstą ir išlipa į krantą tik ten, kur tavęs negali nei matyti, nei užuosti.
Žvėrys turi savo nuolatinius takus. Vieną vasarą Neryje, toje pačioje vietoje, itin dažnai per naktinę žūklę sulaukdavau svečių. Tai būdavo šernai ir, beje, labai punktualūs – beveik galėdavau atspėti, kurią valandą jie mėgins keltis per upę.
Tačiau aš ne medžiotojas, o žvejys, apie keturkojus pasakoju tiesiog norėdamas perteikti naktinės žūklės įspūdžius, nes meškeriojimą suprantu ne vien tik kaip žuvų gaudymą, bet ir kaip pažinimą viso to, kas supa mane žvejyboje. Gaila, tačiau nemažai meškeriotojų į žūklę žiūri labai vartotojiškai, gamtą, kurios tik nedidelę dalį tesudaro žuvis ir vanduo, laiko vien fonu, dažnai nereikšmingu.
Didesnis dėmesys skiriamas žūklės įrankiams, firmų pavadinimams, tik ne elementarioms ichtiologinėms žinioms, o ką jau kalbėti apie tai, kad didesnė dalis šiuolaikinio jaunimo (taip pat ir žvejojančio) neskiria liepos nuo drebulės ar zylės nuo sniegenos. Bet gal aš be reikalo taip pesimistiškai? Rašau taip pat naktį, o juk tada, kaip sakiau, viską jauti kitaip nei dieną.
Naktinės žvejybos romantiką daug kas sieja su varpelių, kurie pritvirtinti prie dugninių, tilindžiavimu. Kažkada ir aš taip žvejodavau, bet, pasakysiu atvirai, galop įsitikinau, kad tokie garsiniai „signalai“ būtini nebent gaudant vėlų rudenį vėgėles, kuomet pastatoma dugninių tiek, kiek leidžia žūklės taisyklės. Arba jei imi snausti ant kranto. Bet jei jau snūdas nugali, tada pėdink namo. Mane asmeniškai tie varpeliai tik erzina, identifikuoti kibimą pilnai pakanka švieselių.
Tiesa, yra ir dar viena išimtis – kuomet žvejoji šapalus ir masalą meti netoli kranto. Tokiu atveju geriau, kada tarp dugninių paliekami didesni tarpai, jie gali būti dešimt metrų ir daugiau, nes plačiaburniai gana jautriai reaguoja į krante sėdinčio žmogaus buvimą (gal girdi nusivylusio meškeriotojo atodūsius?) ir kaip taisyklė penki iš keturių užkimba ant tos meškerės, kuri yra toliau nuo žvejo.
Turbūt vis dar yra tokių, kurie galvoja, kad naktinė žūklė vasarą – tai monstrų šamų, slapukų ungurių ar stipruolių ūsorių gaudymas. Arba karpių viliojimas. Ne visiškai taip: iš tiesų susikauti su stambia žuvimi sutemus gal ir daugiau galimybių nei dieną, juolab kad išvardintos žvynuotojų rūšys aktyviai maitinasi tamsoje, tačiau ir vadinamosios „baltos“ žuvys: kuojos, karosai, karšiai, plakiai, meknės, šapalai, priklausomai nuo sąlygų, gali puikiai kibti nuo saulės laidos iki pat patekėjimo.
Beje, jei jau prakalbau apie laimikio dydį, tai reikėtų pabrėžti, jog dauguma pastarųjų žuvų irgi gali užaugti nemenkos, o tamsiu paros metu dažniau nei dieną užkimba būtent tos didžiosios.
Kita vertus, naktį viskas regisi kitaip: dideli daiktai atrodo dar didesni, smulkūs – smulkesni, o žinant žvejo „natūrą“, laimikiai irgi gerokai sustambėja. Ypač tie, kurių nepavyko ištraukti į krantą.
Įdomiausia, kad norinčių sužvejoti ungurį ar šamą visada atsiras daugiau, nors šias žuvis gaudyti gerokai sudėtingiau negu, tarkim, kuojas ar plakius. Na, ir kas, kad tris naktis ir vis tuščiai prasėdėjau, bet užtat „šamauti buvau!“ Tas amžinas meškeriotojo optimizmas...
Bet ar laimikis visų tavo pastangų vertas? Juk daug maloniau naktį švelnų žmonos šoną nei žvynuotą kuojos nugarą ar gleivėtą ungurio pilvą glostinėti. Neįkalbinėsiu – kiekvienam pagal poreikius ir norus: vienas mėgsta karštą vidurdienį plikę padeginti, kitas – drėgną ir šaltą naktį kaulus padrebinti.
Būna naktų lyg tyčia
Apie žvynuotojų aktyvumo ciklus prirašyta begalės rimtų mokslinių straipsnių bei teorijų. Šį sykį nesigilinsiu – nekartosiu svetimų ir nekursiu savų išvedžiojimų, pasakysiu tik tiek, kad pasaulyje yra dvi sutvėrimų rūšys, kurių elgesio prognozuoti neįmanoma: atėjo „ne tos“ dienos ir nors tu užpakaliu žemę rėžk – neįtiksi. Kaip supratote, viena rūšis – žuvys, kitos etiniais ir taktiniais sumetimais neminėsiu, nes, kaip ir mes, skaityti moka.
Dabar praktinis pavyzdys iš mano kol kas dar vis nesibaigiančios praktikos. Menu, užpernai panašiu metų laiku įsitaisėme su bičiuliu vienoje sodyboje prie upės. Visa savaitė oro temperatūra laikėsi pastovi, debesuotumas – nuolatinis, slėgis nesvyravo, vėjo kryptis kito ne daugiau kaip 10° C, žodžiu, viskas buvo taip idealiai pastovu, kaip šalies ekonomikos ir mūsų atlyginimų augimas premjero turimais duomenimis.
Nors ir vidurvasaris, bet teoriškai (į teoriją kitąsyk kreipiu irgi nemenką dėmesį) žuvys turėjo pačios į krantą lipti. Na, bent jau anksti rytą ar antroje dienos pusėje. Turėjo, bet anaiptol nelipo – taip išsislapstė, kad nei plūdinė, nei dugninė, nei spiningu jų surasti nebuvo galima.
Aš jau po dviejų žūklių ir tą beviltišką darbą ranka numojau ir užsidaręs vėsioj kamaroj dvi dienas iš lovos nelipau – miegojau arba romanus skaičiau. Draugas galiausiai griebėsi paskutinio šiaudo – aukšlių gaudyt išėjo – vis arčiau tos temos, dėl kurios atsiskyrėme nuo labiau civilizuoto pasaulio.
Per pusdienį 15 „galvų“ ištraukė. Suskaičiavus nutrauktus spininginius masalus, išmestus į vandenį jaukus, kelionės ir kitas išlaidas, viena aukšlė turėjo kainuoti kaip 3 kg rūkytos norvegiškos lašišos. O juk meteorologinės sąlygos pasitaikė puikiausios, tik dienos „ne tos“...
Bus daugiau
Romualdas Žilinskas
