„Balta“ žuvis juodą naktį. Antra dalis
Užvertęs paskutinį „Rugiuose prie bedugnės“ puslapį, nusprendžiau – eisime žvejoti naktį. Bazavimosi laikas 19.00, vieta – kur daugiausiai per žūklės dienas buvome jaukų pribėrę. Įrankiai: match tipo meškerės su plonais valais, 1,5–2,0 g plūdelėmis bei nedideliais kabliukais, ir lengvučiai „pikeriai“. Masalai – viskas, ką turėjom. O tai reiškia: musių lervos, jų kokonai, sliekai, šutinti kviečiai, perlinės kruopos ir konservuoti kukurūzai.
Vos tik saulė įstrigo tarp dviejų eglių viršūnių ir ant upės paviršiaus prieš srovę patiesė oranžinį taką, gyvybės ženklus ėmė rodyti kuojos. Pradžioje toliau nuo kranto, iš gilumos jos virpino jautrių dugninių viršūnėles. Pirmosios gana nedrąsiai, bet tįstant šešėliams ir drėkstant paupio pievoms vis narsiau lenkė dugnines.
Masalus nelabai rinkosi, gal tik kukurūzus griebė kiek stambesnės žuvys, o kviečius ragavo dažniau. Draugas vienodai sėkmingai darbavosi už keliolikos metrų – dažnai metamų į to tinklelį žuvų pliaukštelėjimai man leido suprasti, jog žūkle bus patenkintas.
Bet tai buvo tik sėkmingos naktinės žvejybos įžanga. Atėjo laikas plūdinėms meškerėms. Čia tas trumpas metas, kai saulė visiškai pradingsta iš horizonto, tačiau dar kurį laiką būna pakankamai šviesu, kad įžiūrėtum plūdę be papildomo specialaus šviestuko ir be žibintuvėlio vis dar užmautum masalą ant kabliuko – tada žuvys staiga priartėja prie krantų ir ima kilti į aukštesnius vandens sluoksnius.
Šis „persidislokavimas“ įvyksta vos ne per keliolika minučių. Ne visada, bet jei oras, kaip minėjau, ilgą laiką pastoviai šiltas, slėgis vienodas, upė ar ežeras per tokį trumpą laiką tarsi atgyja. Panašiai atsitinka ir brėkštant. Tačiau tarp šių dviejų „atgimimų“ yra vienas esminis skirtumas: vakarinis suaktyvėjimas gali tęstis visą naktį (nors dažniausiai su 1–2 valandų vidurnakčio pertrauka), o vasaros rytą žuvys sujuda trumpam – kylant saulei jos leidžiasi į gilumą. Beje, kuo giedresnė padangė, tuo staigiau: kibo, kibo ir... visiškas štilius.
Aktyvumą veikiausiai stimuliuoja staiga nukritusi oro temperatūra ir pakitęs apšvietimas, gal dar kokios priežastys, bet faktas, jog tuo neilgu laikotarpiu galima sulaukti pačių netikėčiausių laimikių pačiose netikėčiausiose vietose. Vėliau, kai visiškai sutemsta, žvynuotosios aprimsta, tačiau, nors ir nebe taip godžiai, dar vis dėlto kimba, tik jau kažkokiose nuolatinėse vietose ir malonių siurprizų pasitaiko daug rečiau.
Tos, kurios kimba pastoviai ir retsykiais
Taigi, kai ateina priešnaktinis žvynuotųjų suaktyvėjimo pikas, geriau žvejoti plūdinėmis meškerėmis. Dabar žuvys visai nebaikščios ir ne sykį vos keli metrai nuo kranto begaudydamas kuojas esu sugundęs stambių karšių, karosų, o jei pakankamai sraunu – ir šapalų, netgi ūsorių. Gaila, kad tos minutės tokios trumpos ir būna labai pikta, jei kaip tik tuo metu nutrauki kabliuką ar koks nors draugas, paskambinęs mobiliuoju ima gilintis į žvejybos smulkmenas.
Visiškai sutemus pakinta pats kibimo pobūdis, t. y. žuvys masalą dažniausiai ragauja visai kitaip nei prietemoje. Sakysim, kuojos, lig tol gana narsiai lenkusios „pikeriu“ viršūnėles ar be didesnių skrupulų nardinusios lengvas plūdeles, tamsoje tai daro daug atsargiau (dėl to ir reikalingi tokie subtilūs įrankiai).
Įdomu, kad silpnai suvirpėjusi ir nurimusi dugninės viršūnė visiškai nėra ženklas, jog sidabražvynė, pakramčiusi masalą, jį išspjovė. Regis, praleidai tinkamą momentą pakirsti (viršūnė vos virpėjo) ir, kiek palaukęs, ištrauki dugninę vien tam, kad pakeistum masalą, o ant kabliuko, iki skrandžio gilumos jį įrijusi, kabo kuoja!.. Dar keisčiau, kai pagalvoji, jog naktį žvejoji arčiau kranto, tad kibimas turėtų būti jaučiamas labiau.
Gaudant plūdine, irgi tie patys triukai – plūdė vos „pritūpia“, sulėtina plaukimo greitį ar šokinėja, niekaip nesiryždama panerti. Paskui paneria arba ne, bet skirtumo jokio – žuvis vis tiek spurda ant kabliuko...
Artėjant vidurnakčiui, kuojas iš pajaukintų vietų ima stumti (arba visiškai išstumia) plakiai. Panašiai atsitinka ir ežeruose ar tvenkiniuose gaudant karšius. Plakiai, mano nuomone, yra vienos aktyviausių žuvų naktį.
Paradoksas, tačiau stovinčio vandens telkiniuose ar upių atkarpose, kur šiaip jau plakiai nevyrauja, sutemus jų galima sužvejoti labai daug ir visai nemažų – iki 0,5 kg sveriančių egzempliorių. Ten, kur jų apstu, šios žuvys tampa rimta bėda gaudantiems karšius ar lynus. Net didelis kabliukas su naktiniu slieku sutelpa į „delninio“ sausašonio gerklę.
Panašiai būna ir su smulkiais šamukais. Nors rašau apie karpines žvynuotąsias, tačiau būsimų vandenų valdovų negaliu nepaminėti. Nors šamai ir greitai auga, bet normalų dydį pasiekia vienas kitas. Kodėl taip yra – sunku suprasti, nes tų mažųjų kartais per naktį gali pagauti tuziną. Gal, sakau, didieji mažesnius suryja, nes juk yra kanibalai.
Kuomet daugiau niekas nekimba, smagu meškerioti ir plakius: ant nedidelio kabliuko veri musės lervą ir naktis tikrai neprailgsta. Beje, plakiai, kaip ir raudės, labai mėgsta ne nardinti ar virpinti plūdę, o tiesiog traukti ją vandens paviršiumi.
Kartais tai sunku pastebėti, nes naktį blogiau juntami atstumai ir nėra jokių orientyrų. Panašiai gali elgtis ir karosai, ypač nedideli. Taip nutinka dėl to, kad žuvis pačiumpa dar beskęstantį masalą ir plaukia su juo tolyn.
Tačiau karšiai ir šapalai net ir tamsoje lieka ištikimi savo kibimo manierai. Pastarieji nardina plūdę ar krato dugninę „nuo dūšios“, deja, normaliau kimba pirmomis sutemų valandomis, kiek ilgiau, jeigu naktis giedra, šviesi. Šapalai galbūt aktyvesni prieš saulėtekį, meknės mažiau „bijo“ tamsos.
Na, o karšių kibimas naktį dar labiau imponuoja nei dieną – plūdės žiburėlis labai efektingai pailgėja ir staiga gula ant vandens... Nors ką aš čia pasakoju – kas bent sykį tamsoje meškeriojo plačiašonius, niekada nepamirš tokio mielo vaizdo.
Prie naktinių žuvų būtų galima priskirti ir žiobrius bei strepečius. Dalis žiobrių mūsų upėse gyvena ištisus metus, naktį gana noriai kimba, pasitaiko ir tikrai stambių, kurie susigundo naktiniu slieku ar smulkesnių sliekelių kuokštu. Jų, kaip ir strepečių, specialiai negaudydavau, tai greičiau būdavo pavieniai, atsitiktiniai laimikiai.
Tiesa, kažkodėl žiobriai geriau masalus čiumpa baigiantis vasarai ir rudenį, netgi visai vėlų. Tarkim, lapkritį šios žuvys, kaip ir plakiai, gali būti vienintelė tamsoje meškeriojančio „atskalūno“ paguoda. Taip įvardijau plūdine ar dugnine gaudantį žvejį, nes tuo metų laiku spiningautojų rastume daugiau, o natūraliais masalais žuvaujančių bus tik vienetai. Na, nebent „nusitaikytų“ į vėgėles, bet tai jau visai kita kalba.
Kadangi buvau užsiminęs apie jaukinimą, norėčiau apie jį tarti dar keletą žodžių.
Naktį žuvys migruoja mažiau nei šviesiuoju paros metu, tačiau tai visiškai nereiškia, kad jos negali pasitraukti iš žūklavietės. Juolab sutemus meškeriotojas gaudo stacionariai, todėl, mano supratimu, jaukinti būtina ir ne ką mažesniais kiekiais kaip dieną.
Per 6–8 tamsos valandas vandenin sumesdavau nemenka kibirą jaukų (upėje galima dar daugiau) ir tikrai nepastebėjau, kad žvynuotosios būtų permaitintos. Netgi atvirkščiai – aprimus kibimui jas vėl išjudindavo keli įmesti prievilo rutuliai. Gaudydamas dugninėmis be šėryklėlių, taip pat jaukindavau, tačiau nesu įsitikinęs, jog naktį toliau nuo kranto tai daryti tikslinga, ypač jei taip tamsu, kad nors pirštu į akį durk.
Naktines jaukimvietes reikėtų rinktis arčiau kranto ir geriausia pradėti ruoštis jaukinimui prieš keletą dienų. Prievilų receptai tokie patys kaip ir skirtiems gaudyti dieną – čia aš nedarau jokio skirtumo.
Meškeriojant naktį taikiąsias žuvis, galima prisivilioti taip visų geidžiamą ungurį ar šamą – plėšrūnai atplauks paskui savo aukas. Nors kodėl būtinai paskui kažką arba dėl kažko? Jei tose žūklavietėse šių žuvų yra – jos ir užkibs.
Beje, liepos ir rugpjūčio mėnesiais Nemune, Neryje pagaudavau netgi vėgėlių. Ir ne vieną. Tačiau žiūrint, ką maudavau ant kabliuko. Suprantama, kad nei šamas, nei ungurys, nei vėgėlė nesigundys kukurūzais, makaronais ar kruopomis, bet sliekus čiups su malonumu.
Esu jau pasakojęs ne kartą ir dar galėčiau pasakoti, kaip begaudant karpines žvynuotąsias masalus prarydavo unguriai arba šamai. Dabar jau kalbu apie didesnius ūsuočius, nei tie, kur trijų naktinių sliekų ilgio. Su netyčia užkibusiais unguriais lengviau susitvarkyti, jie juk nėra gigantai. Tačiau bent kiek didesnis šamas (ten galėjo būti „tik“ 5 kg šamo vaikas, juk niekas nepasvėrė) eina ir nueina... Kad nutinka tokie dalykai – nieko išskirtinio, bet man yra buvę, jog paskui dar ir meškerę nusineša.
Sugundžiau? Nes jau matau, kaip kažkas į kampe pastatytas dugnines dairosi ir stalčiuj švieselių plūdėms ieško. Bandykit laimę. O kai nusibos ją bandyti, žinokite, kad visai smagu tamsoje žvejoti ir „baltą“ žuvį, kuri kibs gerokai stabiliau.
Romualdas Žilinskas
