Balta dėmė upėtakininko žemėlapyje? Puikus metas upėtakių žūklei
Žiemos pabaiga ir pavasario pradžia spiningautojams – prastas metų laikas. Tuomet įsigalioja lydekų ir sterkų žūklės draudimai, upės, kuriose jie galėtų suvilioti šapalų, meknių, salačių, ešerių, yra patvinusios, drumstos, o ir pastarąsias žvynuotąsias tada pagauti sudėtinga. Todėl dauguma spiningautojų tarsi pasiskirsto į tris grupes: vieni puola žuvauti stovinčiuose vandenyse prieš nerštą vangiai į masalus reaguojančių ešerių, antri bando upėse sugundyti iš nerštaviečių grįžtančias lašišas ir šlakius, treti pasuka upelių link, kur galima rasti upėtakių...
Sakau „galima rasti“, nes tokios žūklės rezultatai bene labiausiai ir priklauso nuo to ar aptiksi šią žuvį. Jei žinai, kur jį yra – tuomet daugiau nei penkiasdešimt procentų, kad ją pagausi. Ir tai galioja netgi tiems, kurie upėtakius žuvauja pripuolamai, nes besispecializuojantys jų žvejyboje veikiausiai mano nurodytus procentus „pasikeltų“ ir iki devyniasdešimties.
Dar vienas skirtumas tarp tikrų upėtakių gaudytojų ir diletantų (tenesupyksta kai kurie žvejai, aš irgi nesu šių žuvų gaudymo „profas“) – pirmieji praktiškai visada nedelsdami paleis laimikį, o antrieji dar pagalvos. Daug nemąstykit, bet vadovaukitės nerašytu upėtakininkų garbės kodeksu – šių žuvų mūsų vandenyse tikrai nedaugėja.
Nuorodos – žūklės taisyklėse
Galbūt šiek tiek perlenkiau lazdą kalbėdamas apie meškeriotojų sėkmę, o gal ir ne. Upėtakis, nors ir savotiškai „sutaurintas“ žvejų tarpe laimikis, visgi jis nėra labai įnoringas. Aišku, kaip ir kiekviena žuvis, upėtakis taip pat turi tam tikrus maitinimosi ciklus, jį irgi veikia įvairios orų, paros ir metų laikų permainos.
Tačiau siauri ar truputi platesni upeliai, nedidelės upės, kur gyvena ši žvynuotoji, yra jos didžiausia bėda, nes ten mažai kitų žuvų, žūklavimo plotas neplatus, tad siūlomas masalas bet kokiu atveju atiteks upėtakiui. Ir jis veikiausiai vilioklį pagriebs...
Be abejo, plaukioja upėtakiai ir Merkyje, Šventojoje, dar keliose „normalaus“ dydžio upėse, tačiau dabar kalbu labiau bendrine prasme ir apie mažesnius tekančius vandenis, kuriuose pavasarį ir žvejoja absoliuti dauguma upėtakiautojų. Neatsitiktinai, kadangi smulkesnės upės, upeliai, kur gyvena ši žuvis, kaip taisyklė teka pro miškus, krūmais ir aukšta žole apžėlusius laukus. Tačiau mūsų krašte augmenija išsikeroja maždaug nuo gegužės mėnesio, o šiuo metu tokie vandens telkiniai tarsi apsinuogina, tampa daug lengviau prieinami ir upėtakiai juose greičiau surandami.
Dar vienas svarbus veiksnys, kuris tokiose vietose šiuo metų laiku pagerina žvejybos sąlygas meškeriotojams – dabar nėra mašalų, uodų tuntų. Ir tai labai svarbu, kadangi kartais geliančių vabzdžių gali būti tiek daug, kad nė poros valandų neištversi. O juk kai kurie žmonės netgi alergiški tokiems įkandimams.
Todėl upėtakių laimė, kad žvejybos sąlygos ne visada leidžia meškeriotojams šias žuvis gaudyti taip, kaip norisi.
Ar yra Lietuvoje upelių, kurie nebūtų žinomi upėtakių žūklautojams? Vienareikšmiškai atsakysiu, kad ne, nes jų sąrašą galima rasti ir „Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklėse“. Gal ir ne visi iki vieno tie upeliai išvardyti, tačiau neįtraukti nebent tie, kuriuose upėtakių reta arba jie labai smulkūs, laikinai ten pasirodantys, tad pagauti „imamo“ dydžio žuvį bus tikrai sudėtinga.
Tikras vandenų slapukas
Upėtakis – plėšrūnas, kuris atakuoja savo auką iš pasalų. Suprantama, kad jam reikalinga slėptuvė. O mažame ir sekliame upelyje tokių vietų ne tiek jau daug, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Bet ir vėl aš turbūt ne visai teisus – veikiau nėra daug upėtakių, todėl ne visos jiems tinkamos vietos ir užimtos.
Tokios slėptuvės gana tipinės. Tai – upelio posūkis, kur srovė paplauna krantą, dėl ko gaunasi dugno pagilėjimas. Tai – pasviręs ir upelio apsemtas ar seniai įvirtęs į vandenį medis, per kurį besiversdama tėkmė keičia savo greitį, vienalytiškumą ir, suprantama, išskalauja smėlėtame arba žvyruotame dugne duobelę.
Tai – koks nors stambesnis riedulys, senas išmirkęs kelmas, už kurių irgi yra gilesnis plotelis (gali būti iš vos kvadratinio metro įduba), kur prigludęs prie dugno ir pasislėpęs šešėlyje tūno šis plėšrūnas. Tai – tiesiog lygus gilesnis prie kranto esantis dugno griovys, virš kurio prie pat vandens palinkusios krūmų šakos, tanki pakrantės augalija...
Dar vardyti? Manau, kad užteks, nes faktiškai jau dabar išvardijau beveik visas žūklavietes, kokias rasi bet kuriame arba dažname upėtakiniame upelyje... kas keli metrai.
Todėl upėtakiautojo užduotis eiti ir eiti, ieškoti ir ieškoti, o po to tarp daugelio panašių vietų rasti tą, kurioje bus pasislėpęs upėtakis.
Sakoma, kad upėtakiai yra labai prieraišūs savo slėptuvėms, todėl radus, bet neištraukus kibusios žuvies (atakavo, tačiau nesugriebė masalo, puolė, sučiupo vilioklį, tačiau nusipurtė nuo kabliuko...), galima bus bandyti tai padaryti tuoj pat, vėliau arba kitą dieną. Kada upėtakis alkanas, jis savo išpuolį kitąsyk gali pakartoti vos tik dar kartą užmeti masalą. Bet jei plėšrūnas nelabai aktyvus, išsigando, verta toje vietoje bandyti laimę nebent po kelių valandų.
O gal tas upėtakis nepačiupo vilioklio dėl to, kad apsigalvojo – įtarė klastą, jam nepatiko jūsų siūlomas vobleris ar sukriukė. Galima mėginti tokį pat vilioklį, bet kitos spalvinės variacijos, pakeisti masalą į kitą modelį, mesti jį kitu kampu, iš kitos pozicijos, traukti visiškai kitaip. Ir tai daryti tuojau pat arba vėliau.
Jei jūsų upėtakis yra šilto bei šalto matęs to upelio gyventojas, kuris jau nesyk buvo pakliuvęs į meškeriotojų rankas ir vėl paleistas atgal (faktas, kad tai jau pakankamai svarus egzempliorius), suvilioti jį gerokai sudėtingiau. Žuvis, net upėtakis ilgainiui pasimoko, tad šįsyk plėšrūno refleksas „čiupk, kas pro šalį plaukia ir primena auką“ pakimba ties dideliu klaustuku. Ateisite kitą dieną, gal apsiramins. O gal ir ne – pakeis savo slėptuvę...
Bet nebaigiau apie upėtakio prieraišumą slėptuvėms. Tikrai nereikia galvoti, kad šis plėšrūnas jų nekeičia. Elementaru – patogi vieta pasalai taps niekam tikusi, jei pakis vandens lygis, metų laikas ar kiti žūklę įtakojantys veiksniai, kuriuos minėjau, kalbėdamas apie žvejo galimybes gaudant upėtakius.
Ir galbūt po savaitės čia upėtakio neliks nė kvapo. Vėl teks grįžti prie to mano irgi minėto „eiti, ieškoti...“ Todėl upėtakių žvejyba yra išskirtinė – nueini daug, bet pagauni mažai. Kita vertus, tai ir yra jos savotiškas žavesys.
Deja, bėgant metams pavargsta kojos, vis rečiau žvejys, kuriam stuktelėjo penkios dešimtys ar daugiau, ryžtasi per dieną nužingsniuoti po keliolika kilometrų braudamasis pro šabakštynus, laipioti stačiais krantais ir kitaip demonstruoti dar likusią savo fizinę ištvermę.
Vykti nežinia kur pagauti žinia ką...
Su Nerijumi ir Raimundu tariamės jau nuo savaitės pradžios – šeštadienį važiuosim į Dzūkijos upelius. Nerijus eilinį kartą pasišaipo: „Bus kaip visada – planuojam, planuojam, o paskutiniu momentu Romui vis kokių nors neatidėliotinų reikalų staiga atsiranda“.
Tikra tiesa – toks darbas, nelabai galiu žinoti, ką ryt veiksiu, kaip diena susiklostys ir ar nereikės viską metus kur nors išvažiuoti, su kuo nors susitikti, ką nors parašyti. Tačiau taip dažniausiai atsitinka darbo dienomis, o savaitgaliais šiek tiek ramiau. Bet tada stengiuosi išsimiegoti.
Kita vertus, aš apskritai nemėgstu žvejoti išeiginėmis dienomis – esu žvejys vienišius ir meškeriotojų grūstys prie vandens telkinių visiškai netraukia. Tegul ten žuvys ir ant plikų kabliukų kimba – žūklę įsivaizduoju dar ir kaip ramybę, poilsį, atitrūkimą nuo miesto ir galimybę netrukdomai pabūti gamtoje.
Ir tikrai – visa savaitė tokia įtempta, jog penktadienį vos nesusigundau skambinti draugams, kad galbūt kitą kartą... Jaučiu miego stygių, o šeštadienį pagal planą tektų keltis ketvirtą ryto. Tačiau nepasiduodu pagundai. Arba atvirkščiai – pasiduodu, tačiau kitai, kuri vadinasi „nenumaldomas noras žvejoti“.
Nors pavargęs po savaitės darbų ir neišsimiegojęs (juk reikia kiekvieną voblerį, blizgutę prieš atsakingą žūklę iščiupinėti, įrangą patikrinti, o tai trunka iki dvyliktos nakties), bet įlipęs į automobilį jaučiuosi neįtikėtinai žvalus. Žinau, kad mano energija išseks tada, kai grįšim namo – dar pakeliui imsiu snūduriuoti. Tačiau dabar šneku nesustodamas, nes pasikalbėti su draugais prieš žūklę visada yra apie ką.
Beje, kur mes važiuojam, nei Nerijus, nei Raimundas išsamiai nepasakoja. Tik pusiaukelėje pamini upelio pavadinimą, nes ten – jų vietos, ir nėra reikalo tokiam kaip aš (Viešpatie švenčiausias, ar nors sykį išsiplepėjau, ar viešai parašiau?) daug žinoti. Pajuokauju, kad gal akis užrištumėt, nes kelią į upėtakių slaptavietes vis tiek atsiminsiu.
Kita vertus, o gal aš čia jau buvęs, juk ir jie to nežino, gal neišsiduodu? Aišku, Nerijus su Raimundu irgi juokauja, mes juk draugai.
Vis dėlto pažadu vandens telkinio net geriausiai pažįstamiems žvejams neminėti, nes, patys suprantate, Lietuva yra didelis kaimas.
Tęsinys kitame straipsnyje.
Romualdas Žilinskas
