Ar sunku išmokti spiningauti? Antra dalis

Bandant tuose plotuose suvilioti lydekas, tenka plačiu puslankiu įbristi iki juosmens ir masalą svaidyti kranto link. Čia buvau ne sykį ir beveik visada kartodavosi ta pati istorija: žvejoji, žvejoji ir staiga pamatai, kad plėšrūnės puotauja tau už nugaros. Tiksliau išgirsti, kaip pabaidytas mailius sprunka į šalis.

Dažnai spiningaujantys Neries žemupyje žvejai žino, kad norint pagauti lydeką ar ešerį, jų reikia ieškoti netoli nuo kranto. Aišku, pasitaiko šių grobuonių ir viduryje upės, bet didesnė tikimybė aptikti plėšrūnes prie pat nulinkusių vandenin nendrių ar palei vandens paplautų žilvičių šaknų. Čia dažniausiai netoli krantų yra griovių, duobelių, o viduryje Neries sraunu ir seklu. Tokiose vietose taip pat medžioja salačiai ar šapalai. Netgi užkibusios lydekos nesiveržia plaukti į vidurį upės, o neretai sprunka išilgai kranto.

O geriausia plėšrūnių, bent jau vasarą, ieškoti prie to kranto, šalia kurio glaudžiasi vaga. Yra ruožų, kur vaga – vos keli žingsniai nuo stataus skardžio. Šlaitas apaugęs medžiais, krūmais, žuvauti labai nepatogu, bet jei randi kaip nusileisti arčiau vandens, užmesti spiningą, yra nemenka galimybė, kad masalą svaidai ne veltui.

Kiek teko pagauti žuvų tokiose vietose, dažniausiai sėkmė šypsodavosi, jei pirmuosius spiningo metimus darydavau išilgai kranto. Beje, nebūtinai pasroviui, galima ir prieš srovę. Tik po to imdavau svaidyti masalą tolyn skersai tėkmės. Vėliau žuvys paprasčiausiai išsigąsdavo bemojuojančio meškerykočiu žvejo ir nuplaukdavo tolyn. Ir tai natūralu, nes spiningautojas stovi aukštai virš vandens, o plėšrūnių akys nukreiptos į viršų. Lydekos galbūt ne tokios atsargios ir akylos, kaip šapalai, bet ir jos po kurio laiko pasitraukdavo.

Nors kitąsyk didesnės gelmės šalia kranto net nereikia, pakanka paprasčiausio stataus šlaito ar aukštesnės augmenijos šešėlio. Žinoma, jei saulė šviečia nuo to kranto pusės. Nemažai stambių šapalų esu pagavęs tokiame menkame gylyje, kad net nuostabu būdavo, kokiu būdu jie čia plaukiojo neiškišdami iš vandens nugarų. Bet suviliodavau paprastai vieną plačiaburnį, nes, betraukiant laimikį, kiti šapalai sprukdavo iš žūklavietės. Čia jau aprašytas variantas, kada gaudžiau meknę, skirtumas tas, jog po kurio laiko šapalauti į tą pačią vietą galima vėl sugrįžti.

Nemune – savi niuansai. Šioje upėje vaga visai šalia sausumos bus nebent aukštupyje, o vidurupyje ir žemiau – nuo vagos iki kranto gana didelis atstumas. Rastume išimtinių ruožų ir ten, bet dabar apie išimtis nekalbu. Žodžiu, čia mažesnės ir vidutinės lydekos įpratusios užkandžiauti tokiose vietose, kurias dauguma spiningautojų paprastai apeina. Tarkim, didelius upės linkius (įlankomis jų nepavadinsi), kur labai daug augalijos, vanduo vos teka, gylis vargu ar siekia daugiau nei pusę metro. Ir tęsiasi tie žolynai, kiek akys užmato. Tačiau tarp vandenžolių yra savotiški takai.

Regis, labiau šapalams tinkamos vietos. Bet ten atplaukia lydekos ir srebia (vos ne tiesiogine ta žodžio prasme) smulkų mailių, kurio tarp žolių yra devynios galybės. Meti nedidelę sukriukę ar mažą „paviršinį“ voblerį ir pagauni visai normalių aštriadančių. O šalia tų augalų plantacijų, jei tik dugnas staigiau leidžiasi į gelmę, sugundydavau tikrai nemenkų salačių. Beje, ant visai nedidelių voblerių arba sukriukių. Suprantama, kalbu apie šiltąjį metų periodą.

Neskubėk ir būsi pirmas

Per tą didžiulį norą kuo greičiau pagauti žuvį, dažnas spiningautojas netenka laimikio. Neretai atsitinka toks atvejis.

Vos atėjęs prie vandens žvejys traukia užmestą masalą ir pastebi, jog jį atakavo lydeka. Išsižiojo margašonė prie pat meškeriotojo kojų, kaukštelėjo dantimis, bet nepačiupo blizgės ar voblerio. Be abejo, spiningautojui tuoj pat plūsteli adrenalino perteklius, jis nieko nelaukęs vėl meta vilioklį, kuo skubiau suka ritę, kad toji netoli kranto tūnojusi aštriadantė antrąkart pultų masalą. Pasitaiko, kad lydeka dar sykį bando sučiupti vilioklį, bet ir vėl prašauna pro šalį. Taip gali kartotis kelis kartus, kol galiausiai plėšrūnei pabosta tos nepasiekiamos aukos persekiojimas ir ji nebekreipia į ją dėmesio.

Tačiau devyniais atvejais iš dešimties grobuonė vis tiek kiūto netoliese ir yra pasiruošusi medžioklei. Spiningautojas įkyriai vis bando laimę tuo pačiu masalu (juk ant jo bandė kibti) ir, nesulaukęs dar vieno išpuolio, keičia vietą.

Šiuo atveju buvo padarytos dvi klaidos. Ir svarbiausia, jog abi – dėl skubėjimo. Tiesą sakant, skubėjo ir žvejys, ir kažkuria prasme jo potencialus laimikis. Pirmiausia bandykime pasvarstyti, kodėl plėšrūnė vijosi masalą, bet nepagriebė. Čia galimi du variantai.

Pirmasis variantas, jei lydeka buvo alkana, ją sudomino traukiamas vilioklis, bet grobuonė dėl kokių nors priežasčių nebuvo pasiruošusi atakai. Ji tuo metu paprasčiausiai koncentravo dėmesį kita kryptimi, tad nespėjo laiku sureaguoti, kaip reikiant įsibėgėti ir nepataikė sugriebti masalo.

Kuomet spiningautojas nedelsdamas dar kartą užmetė savo vilioklį, lydeka dar neatsitokėjo, nepasiruošė sekančiam puolimui, todėl ir vėl atakavo masalą iš nepatogios sau pozicijos. Jai ne naujiena prašauti pro šalį, tik mums atrodo, kad kiekvieną kartą auką persekiojanti plėšrūnė sugeba atakuoti rezultatyviai. Iš tiesų taip nėra, nes nemaža dalis užpultų žuvelių išvengia grobuonės dantų. Visgi alkana lydeka išnaudoja menkiausią galimybę ką nors nutverti, net jei nėra tam pasiruošusi. Tai – natūrali plėšrūnės reakcija.

Jei spiningautojas būtų neskubėjęs sviesti masalo, o padelstų minutę kitą, labai galimas dalykas, jog aštriadantė užsiimtų patogią puolimui vietą ir antrą kartą jau nepramautų pro šalį. Žinoma, įmanoma, kad ji pasitrauks kiek toliau ir traukiant masalą tuo pačiu keliu jo paprasčiausiai nebeaptiks. Arba grobuonės pozicija bus tokia, kad traukiamas vilioklis atsidurs jai už nugaros.

Tuomet siūlyčiau bandyti masalą traukti išplečiant užmetimo spindulį, keičiant traukimo kryptį (vilioklį derėtų užmesti iš kitos vietos, bet vesti tame pačiame vandens plote), kol galiausiai masalas praplauks ne tik lydekos jutimo, bet ir patogaus jai puolimo zonoje.

Antrasis variantas, kada plėšrūnė buvo soti, virškino neseniai prarytą auką, tačiau praplaukiantis pro šalį masalas ją visgi suintrigavo. Esant tokiai situacijai antras lydekos išpuolis kartojasi rečiau, o trečią sykį ji to paties vilioklio paprastai niekada negriebia. Spiningautojas skubėjo kuo greičiau mesti blizgę ar voblerį, o tai tik patvirtino grobuonės įtarimus, kad čia yra nenatūralus grobis.

Turiu omenyje, kad ji plaukė paskui masalą nesiryždama jo čiupti, bet, priartėjus viliokliui prie kranto, instinktas pulti nugalėjo įtarumą. Antrą kartą ji jau geriau įsižiūrėjo į masalą (suprantama, reakciją į auką ar menamą auką dar turi „patvirtinti“ ir kiti jutiminiai organai, ne tik akys) ir suprato, kad apsiriko.

Dažni to paties vilioklio traukimai tuo pat keliu netgi galėjo išbaidyti dantytąją. Šiuo atveju gali padėti masalo pakeitimas kitu. Juk būna, kad lydekos puolimas daugiau nepasikartojo, bet paskui krantu einantis draugas toje pat vietoje sužvejoja margašonę. Dažniausiai tai ir yra ta pati lydeka, kuri bandė atakuoti jūsų masalą.

Tačiau žvejui, ką jau minėjau, dažnai labai sunku prisiversti pasikeisti vilioklį, nes, logiškai galvojant, plėšrūnė domėjosi būtent tuo, tad kokių galų jį reikėtų padėti į šalį ir bandyti lydeką gaudyti kitu masalu. Todėl spiningautojas ir toliau žvejojo ta pačia blizge ar vobleriu, ir po kurio laiko paprasčiausiai nuėjo į kitą vietą. Beje, vėl žuvauti tuo pačiu masalu.

Dar vienas būdas, kaip suvilioti bandžiusią griebti masalą lydeką – vilioklio traukimo greičio sumažinimas. Gali būti, kad pasalūnės slėptuvė buvo netoli kranto ir ji neturėjo erdvės įsibėgėti, kad pajėgtų pavyti blizgę. Faktas, jog kuo arčiau spiningautojo yra masalas, sukant ritę vienodu ritmu, tuo greičiau jis juda. Paprastai netoli kranto paskutiniuosius metrus jis praplaukia itin greitai, nors šiuo atveju turėtų būti atvirkščiai.

Taip nutinka todėl, kad pamatęs staiga paskui vilioklį išnirusią lydeką, meškeriotojas nejučia elgiasi priešingai nei derėtų – nejučia greičiau ima sukti ritę. Žmogui, kaip tai lydekai, taip pat suveikia savotiškas refleksas – jei kas nors vejasi, nori paimti, reikia bėgti, neduoti. Po to žvejys atsikvoši, tačiau, deja, jau būna vėlu.

Vietas, kuriose buvo bandyta atakuoti masalą, derėtų atsiminti ir po kurio laiko vėl verta ten ateiti, dar sykį bandyti laimę. Per dieną tai galima daryti net kelis kartus. Jei tuo metu lydeka nelabai alkana, galbūt po pusdienio ji išalks, gal plėšrūnės įtarumas pranyks. Aštriadantės labiau prisirišusios prie pastovių vietų nei kitos grobuonės, nes pasalai tinkamų vietų vandens telkinyje paprastai būna ribotas skaičius. Jos dažniausiai keičiamos tuomet, kai, tarkim, krenta vandens lygis, oro temperatūra, apšviestumas ir panašiai – tada, kai lydeka arba negali rezultatyviai atakuoti aukų dėl pakitusių aplinkos sąlygų, arba tų aukų ten ilgai nėra.

Šapalai taip pat daugiau ar mažiau sėslūs. Jie turi pamėgtas maitinimosi vietas ir, jei traukiant užkibusį laimikį, iš jų pasprunka, po kurio laiko vėl sugrįžta. Žinant upės ruože keletą nelabai toli viena nuo kitos nutolusių plačiaburnių pamėgtų vietų, tuos plotus labai našiai galima išnaudoti visą dieną. Išbaidžius šapalus iš vienos vietos, galima eiti į kitą, pasitraukus jiems iš ten – į trečią, o po to vėl grįžti prie pirmosios žūklavietės.

Tik mažiau žinomose upių atkarpose ieškau šapalų toli vaikščiodamas krantu. Ten, kur jau esu buvęs, ir, jei nuo to laiko vandens lygis išliko panašus, oro sąlygos irgi tokios pat, stengiuosi tikrinti gerai žinomas vietas nešvaistydamas laiko veltui. Apie salačių žūklę galėčiau pasakyti irgi tą patį arba panašiai.

Bet jau pernelyg įsibėgėjau ir plėsdamasis nukrypsiu nuo temos. Beje, lydeką kaip pavyzdį pasirinkau neatsitiktinai, nes visgi ji labiausiai ir asocijuojasi su spiningavimu. Tai tarytum koks stereotipas, nors šiuolaikiniai pradedantieji spiningautojai, apie ką buvau užsiminęs straipsnio įžangoje, yra lipinti iš kitokio molio, todėl galbūt kai kam ši mano rašliava apie lydekas, šapalus ar ešerius visiškai neįdomi.

Bus tęsinys.

Romualdas Žilinskas