Ar patinka silikonas salačiams? Pirma dalis

Tačiau turint omeny, kad skirtingose telkiniuose žuvų nerštas vyksta irgi skirtingai, o pavasariais oro (ir suprantama, vandens) temperatūra sunkiai prognozuojama, draudimas ir apsidraudimas žvejoti šias žuvis yra pakankamai logiškas. Kita vertus, salačių, kitaip nei kitų plėšrūnų „negaudymo“ laikotarpis pats trumpiausias ir trunka vos pusantro mėnesio, tad juo skųstis žvejams tikrai nederėtų.

Kuo mūsų spiningautojai gundo salačius? Absoliuti dauguma žūklautojų rudnugarius grobuonis tikslingai vilioja pjautinėmis blizgėmis, vartiklėmis, vobleriais ir palyginti neseniai atsiradusiais vibais. Retas kuris bando laimę sukriukėmis, o dar rečiau – guminukais. Nors gal aš klystu, nes, sprendžiant iš kai kurių spiningautojų atsiliepimų viešoje erdvėje, silikoniniai viliokliai salačiams jau keletą pastarųjų metų siūlomi pakankamai sėkmingai visą atviro vandens sezoną, nors apie tai kalbama tik pusę lūpų.

Aš šiuos plėšrūnus guminukais rezultatyviai gaudydavau praktiškai nuo tų laikų, kuomet pas mus pasirodė tokios rūšies masalai. Todėl, manyčiau, ši patirtis turėtų jus sudominti. Tiesa, čia derėtų padaryti pastabą – kalbu išskirtinai tik apie žuvelės formos vilioklius, t. y. riperius.

Apie gerų guminukų trūkumą ir salačių žūklavietes

Kaip bebūtų paradoksalu, tačiau tinkamų salačių žvejybai guminukų reta, nors, jei lyginčiau su ankstesniais laikais, silikoninių vilioklių dabar yra neįtikėtinai daug ir net labai kokybiškų: kvepiančių, „valgomų“ ir dar bala žino kaip „pagerintų“, jų formos ir spalvinė gama išsiplėtė taip pat nerealiai, net jei turėsime omenyje konkrečiai riperius.

Tačiau dauguma jų labiau tinkami žvejoti ešerius, sterkus, lydekas, šamus, o ne rugnugarius plėšrūnus. Ir viso to pagrindinė priežastis – pernelyg minkštas silikonas, kurį gamintojai kasmet stengiasi dar labiau „suminkštinti“ pabrėždami šią savybę netgi ant vilioklių pakuočių ir užrašydami žodį „soft“. Viskas puiku, jeigu vilioji visus mūsų vandenų grobuonis, išskyrus... salačius.

Pagrindinis salačių maistas upėse yra aukšlės, strepečiai, smulkūs šapaliukai, gružliai, o plačiai mojuojantys uodegomis padaryti iš minkšto silikono riperiai vargu ar primena žvitrias greitoje tėkmėje nardančias žuveles. Tokias žvynuotąsias labiausiai imituoja būtent iš kietesnės „gumos“ pagaminti šios rūšies guminukai. Dar vienas niuansas – jų uodeginis pelekas turėtų būti nedidelis, gana siauras ir atlenktas maždaug 120° kampu kūno ašiai.

Nereikia galvoti, kad visi ankstesnės kartos silikoniniai viliokliai atitiko mano nurodytus reikalavimus. Ilgai ieškojau tinkamų masalų, kol galiausiai radau – tai buvo Mister Twister firmos riperiai, jei neklystu, jų gamintoja JAV bendrovė. Tuomet tokių guminukų buvo galima gauti ir Lietuvoje.

Dabar net nežinau ar jų čia yra, nes jau ilgą laiką gyvenu Jungtinėje Karalystėje, į gimtinę atvažiuoju retai (niekada nepraleidžiu progos čia pažvejoti), galimai šių riperių jau nebegamina. Aš dar turiu pasitaupęs, nes kadaise prisipirkau jų devynias galybes, nors atsargos baigia sekti. Iš dabartinių guminukų į juos savo forma ir silikono struktūra panašūs Lucky John Pro Roach Paddle Tail (galėtų būti vos mažesni) ir SG Fat Minnow T-Tail guminukai.

Salačių gaudymo sezoną galima pradėti labai anksti, kuomet pavasarį vanduo būna dar labai šaltas, aukštas. Tuo metu rudnugariai plėšrūnai laikosi grupėmis – ruošiasi nerštui. Netgi po tuoktuvių jie kurį laiką plaukioja drauge, todėl ir gegužės antroje pusėje dažnai iš vienos ištraukiama po keletą įspūdingo dydžio salačių. Tiesa, tokių žūklaviečių nėra daug, bet žvejai jas vis tiek suranda ir ten nuolat pamatysi būrį spiningautojų.

Salačių bėdai ir meškeriotojų džiaugsmui pavasarinės plėšrūnų būriavimosi vietos nekinta dešimtmečiais, jei tik upė tame ruože kardinaliai nepasikeičia. Ta tema nenorėčiau labai plėstis ir atvirai piktintis, tarkim, Nemuno knisimu žemkasėmis ir panašiais dalykais. Visgi negaliu susilaikyti ir nepabrėžti, kad Lietuvos upėse galimai mažėjančių salačių nereikėtų „nurašyti“ vien žvejams, kurie neva jų išgaudo nerealius kiekius.

Grįžęs į gimtinę stebiu dabartinius meškeriotojus ir puikiai matau, kad jų žvejybinė kultūra smarkiai pasikeitė į gerąją pusę. Tačiau upių „valymai“, pakrančių „tvarkymai“ turi ne ką menkesnę įtaką kai kurių žuvų populiacijų mažėjimui, nes dėl žmonių įsikišimo iškraipoma natūrali aplinka ir žvynuotosios netenka dalies savo nerštaviečių. Deja, šio fakto niekas kažkodėl neakcentuoja.

Iki neršto salačiai kimba gana stabiliai ir visai noriai, nes vengia plaukti toli nuo kranto į smarkią srovę, todėl pagaunami palyginti nesunkiai, jei moki gaudyti ir žinai kur jų reikia ieškoti. Ir vėl nesiplėsiu, kadangi tikrai nesiūlau jų tada žvejoti – tegul ramiai išbarsto savo ikrus. Tad šį laikotarpį savo rašinyje praleisiu. Bet apie pavasarį pakalbėsiu, nes gegužė, bent jau kalendoriuje, priskiriama tam metų laikui.

Jei reikėtų apibūdinti ponerštinę salačių žūklavietę, kur, kaip minėjau, jie laikosi grupėmis, ją apibūdinčiau vienu sakiniu: ten vaga glaudžiasi arčiau kranto, tėkmė teka taip, kad susidaro grįžtamosios srovės ir yra ramesnio vandens ploteliai. Ties greito ir stovinčio vandens riba ir medžioja salačiai, čia jie sočiai randa pernykščio karpinių žuvų mailiaus, smulkesnių žvynuotųjų.

Kada upė galutinai atsistoja į savo ribas, salačiai išsiskirsto – stambūs plėšrūnai pasidalija maitinimosi zonas ir dažniausiai medžioja po vieną, o mažesnieji plauko po kelis, bet irgi gana plačiai išplinta visoje upėje. Artėjant žiemai jie vėl ims glaustis vienas prie kito ir vėl bus galimybė vienoje žūklavietėje sugundyti keletą plėšrūnų išsyk.

Be abejonės, smarkesnė upės tėkmė ir salačiai yra neatsiejami dalykai. Tačiau didelių gelmių šioms žuvims nereikia, todėl net gegužį, jei jie ir „sėdi“ arčiau dugno, ten gylis paprastai būna iki 2,0–2,5 m. Jei pasislenka arčiau vagos ar net nutolsta į upės vidurį, kur gelmės yra didesnės, tada laikosi pakilę nuo dugno – veikiau viduriniuose sluoksniuose ir aukščiau.

Žūklės technika, kai nėra „siautulio“

Dabar dažnai nepamatysi vasarai būdingo salačių siautulio, jie dar pavargę po neršto, o ir vandens temperatūra nėra šioms žuvims optimali. Nesakau, kad to niekada neišvysi, nes šiltėjantis klimatas daro savo korektyvas, tad ilgiau pakaitinus saulei vandenį nupasakotose žūklavietėse irgi „užverda“ upė. Kitąsyk vandens paviršiaus niekas nedrumsčia, bet tai nereiškia, jog salačiai tą dieną nesimaitina – tiesiog jie tai daro giliau.

Pavasarį, jei lyginsime su kitais metų laikais, būna daugiausiai „tuščių“ kibimų. Jei žvejoji ne mikromasalais, o didesniais guminukais (aš salačius gundau 5–7 cm dydžio riperiais), tuomet gana dažnai galima tik pajusti stuktelėjimą į masalą, bet plėšrūno nepakerti, nes silikoninę žuvelę dar pusiau apsimiegojęs plėšrūnas čiuptelėjo už uodegos.

Beje, tas stuktelėjimas netgi ne visada būna išraiškingas, visiškai ne „salatiškas“, gali pamanyti, jog traukiamas vilioklis paprasčiausiai prisilietė prie kieto dugno pakilimo ar akmens. Jei nežinotum tos žūklavietės reljefo, nesiorientuotum, kokiame gylyje trauki guminuką, veikiausiai nė nesuprastum, kad kibo žuvis.

Galvakabliai guminukams pasirenkami itin lengvi – vos 4–6 g. Sraunioje upėje tai atrodo kažkiek avantiūriška, bet tolimų metimų neprireikia, o ir gaudoma ties greitesnio ir lėtesnio ar beveik stovinčio vandens riba. Silikoninį masalą salačiai daugeliu atvejų atakuoja jo laisvo sklendimo į dugną metu, tad menkas jo svoris yra privalumas.

Kadangi šie plėšrūnai paprastai medžioja viduriniuose vandens sluoksniuose ir prie pat paviršiaus, didėja tikimybė, kad vilioklį greičiau pastebės, jis ilgiau bus grobuonies akiratyje. Ir tokiu atveju, kas šiuolaikiniams spiningautojams nebūdinga, didesnio diametro valas gali būti netgi privalumas. Be abejo, reikės ir pavadėlio – jei lydekų žūklavietėje nėra, o paprastai jų čia reta, neverta rišti storo fluorokarboninio valo atkarpos.

Masalą reikėtų traukti kuo lėčiau, todėl aš paprastai renkuosi multiplikatorinę ritę. Neinercinių spininginių ričių perdavimo santykis nors ir mažesnis, nei to paties tipo, tarkim, plūdinei ar daugumos dugninei žūklei skirtų ričių, visgi multiplikatorinė man atrodo geresnė. Gal tai yra įpročio reikalas, bet kada reikia vilioklį animuoti kiek galima lėčiau, tokia ritė turės pranašumą, kada nori pasirinkti tinkamą rankenėlės sukimo greitį.

Guminuko vedimas gaudant salačius gali būti dvejopas. Tinka įprastinis džigavimas tarsi viliotume sterkus, kai po kelių ritės apsukų leidžiame riperiui laisvai kristi į dugną, bet stengiamės nepaliesti grunto. Nors nieko baisaus, jei taip ir nutiks.

Visgi geresnis ir universalesnis animavimas salačiaujant, nes jis tinka dar ir vasarą bei rudenį, kuomet guminuką traukiame vienodu greičiu (primisiu, labai lėtai) ir priverčiame masalą žaisti tik judindami spiningo viršūnę. Kuo yra giliau, tuo labiau mes nuleidžiame meškerykočio galiuką ir vėl lėtai jį pakeliame. Judesiai lėti, plastiški. Tokiu būdu galima apgaudyti visus vandens sluoksnius.

Bus tęsinys.

Viktoras Golubovas