Ar patinka silikonas salačiams? Antra dalis
Išneršę salačiai vis labiau tolsta link upės vidurio ir galutinai sušilus vandeniui prasideda antrasis – grynai vasarinis jų spiningavimo etapas. Dabar plėšrūnai sukinėjasi šalia rėvų, galima šių plėšrūnų aptikti ties nutįsusių seklumų liežuviais upės viduryje, už didesnių akmenų prie dambų net ir netoli kranto. Tokiu metų laiku jie gerokai išsibarstę po vandens telkinį, tad tenka žvejoti aktyviai.
Tačiau nuosekliai, bet aklai „šukuoti“ upę nepatarčiau – tai laiko gaišinimas, o rezultatai bus abejotini. Geriau atėjus prie vandens paprasčiausiai atsisėsti krante ir ilgiau stebėti upę. Salačiai anksčiau ar vėliau išduoda savo buveines. Ten, kur šie grobuonys „muša“, pasitaiko, kad ant kabliuko pakliūva jau pirmuoju užmetimu.
Vasarinė jų paieška lengvesnė, nes pavasarį paprastai tenka remtis buvusių žūklių patirtimi ar bandyti laimę aklai. Tačiau sušilus vandeniui dažniau masalus čiumpa smulkūs salačiai. Didžiausi egzemplioriai paprastai pasitaiko sezono pradžioje – tada mano pagautų plėšrūnų svoris svyruoja nuo 3 iki 4 kg.
Kimba bet kokiu oru
Kadangi vasarą guminukus dažnai tenka svaidyti toli, galvakablių svorio kartelė pakyla iki 8–10 g. Aišku, kaip žvejybai upėje, tai nėra daug, bet kas skaitė pirmąją straipsnio dalį, pastebėjo, kad masalai pasunkėjo dvigubai.
Riperius dabar tenka traukti irgi taip pat lėtai, kas, regis, nelabai atitinka salačių gaudymo kanonus. Anksčiau minėtas džigavimas šiltuoju metų laiku tampa nebeefektyvus. Prie tokio pravedimo galima vėl grįžti rudenį, kai plėšrūnai lįs į gilumą, koncentruosis arčiau dugno šalia vagos. Tuomet galvakabliai taps dar masyvesni – sieks 15 g.
Tolimas masalo mėtymas turi ir kitą prasmę – salatis yra baikšti ir gudri žuvis. Jei maitinasi labai aktyviai, regis, nėra priežasčių, kurios galėtų trukdyti jai čiupti masalą. Tačiau taip tik regis, nes kitąsyk net medžioklės įkarštyje akylas salatis gali matyti meškeriotoją ir niekaip nepriversi, kad jis atakuotų siūlomą vilioklį. Nors kaip kada. Būna dienų, kai tokiomis šėlsmo valandomis išprašai grobuonį į krantą – ką jau ir kalbėjau – pirmas užmetimas ir plėšrūnas čiumpa masalą...
Daug žvejų galvoja, kad geriausias oras salačiams gaudyti yra nusistovėjusios ramios dienos. Iš tiesų taip nėra, paprasčiausiai tada šie plėšrūnai dažniau maitinasi arčiau vandens paviršiaus ir susidaro apgaulingas įspūdis, kad jie ypač aktyvūs. Esu pagavęs nemažai salačių tuomet, kai dangus maišėsi su žeme, vėjas kėlė didžiausias bangas. Žodžiu, meteorologinės sąlygos šių grobuonių apetitui neturi reikšmės, o kodėl jie vienu ar kitu metu kimba – ligi šiol negalėčiau paaiškinti.
Jei lyginčiau gegužės mėnesio ir vasarinį kibimą, matau vieną esminį skirtumą – pavasarį salačiams būdingi staigūs ir dideli apetito protrūkiai, o šilčiausiuoju metų laiku jie maitinasi pastoviau, tačiau nebūna tokie godūs.
Žinau Neryje vietų, kur visada budi šie plėšrūnai. Į vandenį ten net nebrendu, nors salačių žūklė vasarą kone visada susijusi su braidymu. Kita vertus, žvejodamas salačius visada laikausi vienos ir tos pačios taisyklės – net ir nežinomoje vietoje pirmiausiai nepuolu į upę, o pradedu masalus mėtyti nuo kranto. Tik vėliau jau bandau bristi, suprantama, jei išsyk niekas neužkimba.
Per pačius vasaros karščius salačių ieškau žemiau upės slenksčių, tiltų polių – ten, kur susidaro sūkuriai ir žuvims yra daugiau deguonies. Labai stambių plėšrūnų esu ištraukęs už vidury upės išlindusių didelių akmenų, geros vietos jiems ir žemiau salų.
Mano mėgstamiausia upė yra Neris, po to – Nemunas, pagaunu salačių ir Nevėžyje. Bet šioje upėje jų tikslingai nežvejoju, tiesiog pastarieji plėšrūnai pakliūva žvejojant ešerius, lydekas. Nereikia nė sakyti, kad gaudant guminukais, nes čia jie yra klasikinis masalas. Kitose upėse dažnai salačiauju dar ir blizgėmis, vobleriais.
Susidariau nuomonę, kad ne visur šie grobuonys vienodai stiprūs. Taip, salačiai, lyginant su kitomis plėšrūnėmis, išsiskiria savo kovingumu, tuo žaibišku pirmuoju smūgiu, visgi, mano nuomone, patys aršiausi gyvena Neryje. Saviti čia jie ir išvaizda, nes dažniau nei kitur pasitaiko ne pilkšvais, o rausvais pelekais salačių.
Geros ir dar geresnės spalvos
Spiningaujant salačius svarbu pasirinkti tinkamas guminukų spalvas. Be abejo, ir tinkamo svorio galvakablį. Jei kas paklaustų, kokios spalvinės variacijos labiausiai patinka salačiams atsakyčiau, kad ne visose upėse vienodos ir iš principo nėra spalvų, kurias šie grobuonys visiškai ignoruotų. Nematau stebuklo, jei užkimba, tarkim, ant raudono guminuko.
Beje, pastaroji spalva gerai tuomet, kai riperio šonai ir pilvas yra pilkšvas, baltas. Kada guminukas tamsesnių tonų – geriau jo nugara būtų juoda arba violetinė. Atitinkamai dažau net ir galvakablius. Jų forma – tik apvali, dviračio neišradinėju.
Visgi pagrindinis spalvų derinys salačiams – juoda ir balta. Tai ypač pasitvirtina vasarą. Pavasarį, nors vanduo dar drumstas, šie plėšrūnai mėgsta neryškių, pereinamų tonų (rusvų, rausvų, pilkšvų) riperius. Sušilus vandeniui vasaros pradžioje salačiai itin noriai griebia perlamutrinius, su blizgučiais guminukus, kiek vėliau ima dominuoti riperiai su mėlyna ir juoda nugara ir „pienišku“ pilveliu, tai jau minėta „salatinė klasika“.
Nereikėtų „išbrokuoti“ ir skaidrių riperių, bet jų nugarą derėtų padengti kokia nors tamsesne „murzina“ spalva. Aš čia turiu omenyje vandeniui atsparius rašiklius, kuomet jais guminukus paspalvinu braukdamas nugarą keliomis tamsesnėmis spalvomis. Todėl ir nugarėlės gaunasi, tarkim, žalsvai rudos ar melsvai juodos – kažkas tokio ne visai „gryno“.
Jei atkreipėte dėmesį, žuvys keičiasi pagal apšvietimą, o mano nupasakotos spalvos atrodo natūraliausiai ir apniukusiu, ir giedru, ir debesuotu oru. Beje, pastarasis oras ir bus geriausias žvejojant salačius. Nors taip galima sakyti ir apie visus kitus plėšrūnus, nes jie nespėja greitai persiorientuoti prie pakitusių apšvietimo sąlygų.
Pirmoje straipsnio dalyje sakiau, kad guminukų dydis yra 5–7 cm, visgi jų gabaritai pavasarį ir vasarą skirsis. Sezono pradžioje geriau 4–5 cm riperiai, o vasarą šie masalai „paaugs“ iki 7 cm. Aišku, tuo metu tiks ir mažesni, bet tada ir salačiai dažniau kibs irgi atitinkamo dydžio.
Vidurvasarį ūgteli pirmametis mailius ir plėšrūnai pasigviešia lengvo grobio. Tada bandau laimę žvejodamas salačius vos su 1,0–1,5 cm dydžio guminukais, kuriuos manu ant 3–4 g galvakablių. Be abejo, jau tenka naudoti ir kitokią įrangą – iki 10 g užmetimo svorio spiningą, plonesnį valą. Šiais smulkiais masalais pasitaiko sugundyti iki 4 kg sveriančių plėšrūnų. Kibiausi yra skaidrūs su mėlynais arba ryškiai raudonais blizgučiais guminukai. Tokiais viliokliais esu pagavęs pačių įvairiausių plėšrūnių ir taikiųjų žuvų, bet čia jau būtų kito straipsnio tema.
Viktoras Golubovas
