Ar gali karpininkai mokyti plūdininkus meškerioti?
Daugelis karpinių šeimos žuvų ėda praktiškai visas grūdines ir ankštines kultūras, kurias valgome ir mes. Ypač platus tokio tipo masalų asortimentas siūlomas karpiams, nedaug nuo jų atsilieka viliokliai, tinkami lynams, karšiams ir kuojoms. Keista, bet jei žirniai ar lubinų sėklos dar kokiu nors natūraliu būdu gali patekti į vandenį, tai kaip ten atsiduria žemės riešutai, jeigu žuvys žino jų skonį?
Galima spėti, kad šių augalų sėklos kažkuo primena tuose vandens telkiniuose esančio maisto skonį ir nebūtinai augalinio (vasarą visos „taikiosios“ karpinės daugiau ar mažiau suvartoja „žolės“ bei dumblių), vėliau jos įpratinamos prie tokio nebūdingo maisto. Bet tai yra tik pamąstymai, kurie veikiausiai meškeriotojams net nelabai rūpi.
Jei paskaitytumėte prieš keletą dešimtmečių parašytus leidinius žvejams mėgėjams, juose susidurtume su visai kitokia autorių nuomone apie augalinių masalų panaudojimo galimybes. Dauguma rašančiųjų sutartinai tvirtina, kad šaltuoju metų laiku karpinėms žuvims neverta siūlyti augalinės kilmės masalų, nes atvėsus vandeniui žvynuotosios griebs tik sliekus, uodo trūklio lervas ar kitokius „mėsiškus“ patiekalus.
Pastarųjų metų praktika rodo visai ką kita, ir net mūsų platumų vandenyse taikiosios žvynuotosios nespjauna į kruopas, tešlą ar grūdus beveik ištisus metus, o karšiai, kuojos, plakiai ant jų kimba net iš po ledo. Kas tai: pripratimas ar šiuo metu nuolat akcentuojamo visuotinio atšilimo požymiai? Pastaroji versija čia tikrai niekuo dėta, nes po ledu vanduo tikrai netapo šiltesnis. O pripratinti žuvis prie kokių nors masalų ir jaukų galima. Be to, prisiminkime ir ankstesniuosius stereotipus – laikydamiesi griežtų taisyklių meškeriotojai dažniausiai nė nebandė eksperimentuoti. Nauja karta – naujas požiūris į žvejybą...
Tos temos geras pavyzdys yra karpiai. Juk karpininkai mūsų vandenyse juos įpratino ėsti baltyminius kukulius, o kai kurie tų „boilių“ savo skoniu bei kvapais visiškai skiriasi nuo natūralaus lietuviškuose telkiniuose esančio šių žuvų maisto, tuo net neabejoju, nes vargu ar uždumblėjusiame ežerėlyje yra kažkas, kas kvepėtų, tarkim, bananais. Net ir pati kukulių išvaizda nieko bendro neturi su storalūpių nuolatiniu ėdesiu. Karpiai – išskirtinės žuvys, kurių genetiką taip pat pareguliavo žmonės, bet juk ir kitoms mūsų žuvims siūlomi įvairūs egzotinio tipo jaukai ir jie iš tiesų kai kada vasarą būna labai efektyvūs.
Bananų ant kabliuko nekabinau, bet kažkada eksperimentavau su įvairiaspalvėmis (iš tiesų jų tik luobelė skiriasi, vidus visų vienodas) pupelėmis. Nelabai ir nustebau – kimba karšiai, kuojos, šapalai, o pupelių spalvinės variacijos yra plati dirva eksperimentams. Skaičiau, kad masalui tinka klevo sėklos arba virti žemės riešutai. Pastarųjų dviejų vilioklių net nežinau paruošimo būdų, bet kodėl ne – tikiu, kad galima pagauti žuvų.
Patyrę karpininkai puikiai žino, kokį nelauktą teigiamą efektą kartais duoda netradicinė baltyminio kukulio spalva, beje, todėl ir paminėjau pupeles Todėl šių žvejų arsenale visada yra specialių dažų masalams.
Kitokių „baltų“ žuvų gaudytojams ši patirtis taip pat praverstų. Jiems nebūtina pirkti brangių kukulių spalviklių, pakaks ir įprastų maistinių dažų. Beje, žūklės reikmenų parduotuvėse galite įsigyti jau paruoštų spalvotų masalų – ryškiomis spalvomis dažytų kukurūzų, perlinių kruopų ir pan. Mūsiškiai meškeriotojai į tokius vilioklius žiūri dažniausiai šnairai. Bet tai tikrai ne vadinamasis „masalas žvejams“. Ant kabliuko užmautas ryškus raudonas kukurūzas arba geltona perlinė kruopa išsiskiria bendrame natūralių spalvų jaukų fone ir taip patraukia žuvų dėmesį. Masalo ir prievilo paskirtis ne ta pati, todėl niekas neįžvelgia jokių paradoksų, kai žvynuotosioms į vandenį beria šutintus grūdus, o ant kabliuko veria slieką. Čia irgi panašus variantas. Žinoma, jeigu spalvota kruopa turi visai kitokį skonį bei kvapą, nei jaukinimui skirtos kruopos, yra rizika, kad žuvims ji nepatiks. Nors gali būti ir atvirkščiai. Bet norint išvengti nenumatyto atvejo, geriau ją tik paryškinti ar (ir) suteikti masalui vos stipresnį tokį patį kvapą, panašų skonį.
Veikiausiai nelabai nukrypsiu nuo temos, jei pasakysiu, kad tais laikais, kada musės lervų nebuvo parduotuvėse, jas dažydavau pats. Elementaru: kiaušinio trynys suteiks gelsvą spalvą, morkų sultys – oranžinę, o burokėlių – raudoną. Išmirkai batoną tose sultyse arba įminkai trynį, suleidi lervas kuriam laikui (tik neilgai, nes tuoj išpamps ir virs lėliukėmis) ir jos nusidažo. Lygiai taip pat galima dar įdėti ten vanilės, kalendros ar bet kokių kvapų – kartu musės lervutės turės ir atitinkamą kvapą, skonį.
Kai kada pasiteisina kitas būdas atkreipti žuvų dėmesį, jį irgi „pasiskolinau“ iš karpininkų. Tam neprireiks nei papildomų kvapų, nei dažų. Tiesiog masalą turime pakelti vos aukščiau už jauką. Vėlgi, elementarus pavyzdys yra kuojų žūklė upėje naudojant perlines kruopas arba kviečius. Vos tik prilaikome plūdę (tuo metu srovė įtempia pavadėlį ir pakelia kabliuką su masalu virš dugno), žuvis ima kibti. Stovinčiame vandenyje tai padaryti sudėtingiau. Galima sureguliuoti gaudymo gylį, kad masalas nesiektų dugno. Tačiau net ir čia yra povandeninių srovių, pučia vėjas ir plūdę neša tolyn nuo žūklavietės bei jauko pripilto dugno ploto.
Tokiu atveju padeda putplasčio gabalėlis, kurį užneriame ant pavadėlio tarp kabliuko ir svarelio, tačiau arčiau masalo, nei ant dugno gulinčio švino šratelio – tuomet vilioklis plūduriuos pakilęs virš jauko.
Beje, šis būdas man labai tiko upėse pavasario pradžioje, kai dugnine gaudydavau žiobrius, kuojas, meknes. Aprimus kibimui, ant kabliuko kotelio maudavau ryškiai raudoną arba geltoną putplasčio rutuliuką, kuris ne tik virš dugno pakeldavo masalą ir plevendavo kartu su juo tėkmėje, bet (tai mano versija) dar ir papildomai masindavo žuvis savo ryškia spalva. Kad tai irgi turi tam tikros reikšmės, įsitikinau ant kabliuko kotelio maudamas fluorescuojančius silikoninius rutuliukus. Jų galite rasti žūklės prekių parduotuvėse. Šie rutuliukai ne tokie plūdrus, kaip pagaminti iš putplasčio, bet efektas dažnai būdavo toks pat geras. Veikiausiai žvynuotąsias traukdavo jų žalsvas fosforo spindesys, kuris tamsiame drumstame pavasario vandenyje matomas iš tolo. Smalsios žuvys atplaukdavo prie „švyturiuko“ ir rasdavo uodo trūklio bei musės lervas. Beje, fluorescuojantys masalai populiarūs naktinėje vėgėlių, sterkų žūklėje, tad čia nėra taip pat nieko ypatingo.
Romualdas Žilinskas