Apie žemaitiškų ešerių rojų

Tačiau prieš pat Nemuną Leitės vandenys išsiplečia taip, kad sunku suprasti – ar čia vis dar tas pats intakas, ar jau pagrindinė upė.

Leitė – negili, dumblėta, dugne pilna įvairių kerplėšų. Pavasarį čia neršti suplaukia Nemuno karpinės žuvys, vasarą upė smarkiai apželia vandens augalais. Netgi dabar po ledu jos dugne apstu apmirusių vandenžolių.

Leitė – ypatinga upė

Tačiau tai netrukdo į Leitę sugužėti Nemuno žemupio ešeriams. Veikiausiai jie atplaukia dar ir iš kitur, yra čia ir vietinių dryžuočių, nes iš vienos eketės galima vieną po kito ištraukti trijų skirtingų spalvinių variantų plėšrūnus: žalsvų tonų, vos ne juodą ir Nemunui būdingą melsvą taškuotą.

Bet svarbiausia, kad visi jie Vidurio Lietuvos žvejų standartais pakankamai nemaži – sveria po 150–200 g. Na, ne visi, tačiau dauguma. Jei aptiksi gerą vietą, tokių ešerių galima po keliasdešimt per dieną pagauti. Nesvarbu, žuvausi avižėle, blizgute ar velniu. Visai smagu, net ir iš Kauno apsimoka važiuoti.

Tačiau vietiniams žvejams toks laimikis – dėmesio nevertas. Mailius ir tiek. Jei jau meškerioti, tai bent dvigubai didesnius ešerius. Ir po kibirą per dieną. Nenustebkite, būna, jog Leitėje kimba ir itin stambūs dryžuotieji plėšrūnai. Ir dar taip, kad nespėji iš eketės traukti, jei tie ešeriai ploną „miestietišką“ valą nenutraukia. Todėl ir pas netoliese gyvenančius meškeriotojus visai kiti standartai.

Bet jiems bepigu – upė panosėje ir jei ne šiandien, tai rytoj sukils didieji ešeriai. Tie patys, kuriuos vietiniai žvejai į namus kibirais velka. Taip bent jau pasakojo mano bičiuliai žiemą į Leitę atvykstantys pažuvauti. Kaip parodė vėlesni įvykiai – tikriausiai neperdėjo.

Man Leitė – terra incognito, nes vykstu čia pirmą sykį. Tačiau žinias iš būsimų bendrakeleivių apie vandens telkinį susirinkau dar prieš kelias dienas.

Geriausiai šioje upėje stambūs ešeriai kimba pirmledžiu. Tuomet Nemunas dar neužšąlęs, tad ir bėga dryžuotieji plėšrūnai slėptis nuo jo srovės į šį ramų intaką, kur, be abejo, labai godžiai maitinasi. Žūklauti patartina žemiau minėto tiltelio iki pat santakos. Neblogų vietų yra ir kiek aukščiau, tik labai nutolti neverta, nes ten upė labai jau sekli ir dumblėta.

Įpusėjus žiemai didelių dryžuočių vis rečiau pasitaiko, tačiau tuomet Leitės žemupyje ima kibti „balta“ žuvis. Ypač ties jos santaka su Nemunu.

Neprastas kibimas čia būna ir vėlų rudenį. Su manim tądien važiavęs kolega Laimis pasakojo, kad prieš pat Kalėdas Leitėje iš valties spiningu dar spėjo labai rezultatyviai mikroguminukais pažvejoti. Laimikis tikrai įspūdingas: 25 nuo 400g ir stambesni ešeriai ir 5 lydekos. Vienos aštriadantės grobuonės svoris buvo 6,1 kg. Ir tai gaudant 0,12 mm storio valu...

Neužsispyrę žemaičiai

Po Naujųjų spustelėjęs neblogas šaltukas lyg tyčia žūklės dieną atlėgo, slėgis krito, smarkiai apniuko. Ir vėjas tik dar labiau sustiprėjo. Ešerių gaudymui tai ne pats geriausias oras. Laimei Leitėje galima rasti užuovėjų – bent nesušalsim.

Bet pirmiausia teks aptikti kurgi tie riebūs ešeriai slapstosi. Kad ir daug jų čia būna, tačiau dryžuotieji pasiskirstę būriais nelaksto po visą upę, o kokiame nors nedideliame plotelyje prie dugno prigludę snaudžia. Išsižioję, mat laukia, kol kas nors juos blizge ar avižėle pavaišins. Todėl žuvų reikia ieškoti. Pageidautina – žuvų su didesnėmis gerklėmis.

Išlipus iš mašinos mūsų laukia porelė siurprizų. Pirmasis – ant ledo žvejų nesimato. Antrasis – kai kur viduryje Leitės nedidukės properšos juoduoja.

Kažkoks kuriozas: upėje beveik nėra srovės, bet ji visa dar neužšalusi. Laimis kinkuoja galva – to tik betrūko, juk prieš tris dienas santakoje su Nemunu jis jau spėjo išsimaudyti.

Gręžiame eketes arčiau krantų. Čia ledo storis 10 cm ar net daugiau. Toliau link vidurio upės pluta ne ką plonesnė. Tačiau ant pačios vagos nelipame – vanduo ne tik labai šlapias, bet dar ir labai šaltas...

Gylis paėjus vos kelis metrus nuo kranto siekia apie 2,5–3,0 m. Bet tolstant upė seklėja: 1,5 m, 1,0 m, net 0,7 m povandeninius gūbrius aptinkame. Keista upė ta Leitė. Nors, šiaip jau koks skirtumas kaip joje dugno įdubos ir iškilimai išsidėstę, svarbu kad reljefas labai nelygus, povandeniniai skardžiai statūs – tai ešerių stichija.

Žvejoti ant ledo su didele kompanija (mes devyniese) yra nemenkas privalumas. Vyrai greitai apibėga šen bei ten ir netrukus randame gal 20 m² plotelį kur tūno mūsų masalų išsiilgę ešeriai. Dar tik ankstyvas rytas, tad laiko juos pavaišinti viliokliais užteks.

Darbas užverda: vieni siūlo paprastas blizgutes ar švytuokles, kiti kuprotiems plėšrūnams bando įbrukti velnius. Man ir dar keliems draugams atrodo, jog ešeriai šiandien turėtų pageidauti ant avižėlių kabliukų pamautų uodo trūklio lervų.

Tačiau Leitės dryžuotieji neišrankūs ir labai nesididžiuodami ragauja viską, ką tik jiems duodi. Smagu, kada greitai randi su vietiniais bendrą kalbą. O dar sako, kad žemaičiai užsispyrę...

Gaudome virš povandeninio šlaito, kur gylis nuo 1,5 m krenta į 2,5 m. Kibimas apogėjų pasiekia devintą valandą ryto. Jau galima pastebėti kai kurias bendras kibimo tendencijas.

Didžiausi ešeriai nori švytuoklių bei velnių. Skaniausios avižėlės – „apipjaustyti“ volframiniai šrateliai.

Šitaip mes vadiname avižėles, kurios iš visų pusių nušlifuotos vienodomis penkiakampėmis plokštumomis ir blizga kaip kokie brangakmeniai. Ešeriai, beje, netgi didieji, labiausiai griebia aukso spalva tviskančias. Irgi, mat, atsirado juvelyrai iš žemupio dumblynų...

Koks skirtumas?

Artėjant pietų metui kibimas po truputį rimsta. Vyrai vėl išsibarsto kas sau ieškodami, kur link pasitraukė dryžuotų plėšrūnų būrelis. Suranda juos netoli priešingo kranto. Aš irgi ateinu, dar spėju pagauti keletą ešerių.

Apie dvyliktą valandą žuvys tampa visai apatiškos, bet maždaug po valandos vėl sukruta. Tačiau į blizges ir velnius beveik nežiūri. Ešeriams labiau rūpi tos volframinės brangakmenių imitacijos. Keliems įsiūlau mažytę sidabrinę „akutę“.

Apie pusę trijų dienos (ar vakaro? Už poros valandų juk tems...) ešeriai nebenori jau nieko.

Susumuojam dienos rezultatus – visai neblogai. Bent man, tai buvo viena sėkmingiausių žūklių per pastaruosius porą sezonų – krūva ešerių ir visi maždaug po 100–200 g svorio. Gal kokie penki per visą dieną papuolė mažesni, juos paleidau.

Draugai pagavo ir kitokių žuvų. Viena smulki lydeka susigundė velniu, kita tokia pat užkibo ant švytuoklės. Be abejonės, jos irgi grįžo atgal į vandenį.

Kol žvejojom buvo atvažiavę vietiniai meškeriotojai. Pataikė atvykti dar tuo metu, kai žuvys visai neprastai kibo. Pažiūrėjo į mūsų laimikį, kritiškai galvas papurtė ir išbirbė ieškoti tų tikrųjų kuprotų ešerių, kurie tik keli į kibirą telpa. Nerado.

Antroje dienos pusėje vėl pasirodė ir įsitaisė netoliese. Puikiai suprantu: jei nekimba, tai ir vėžys žuvis.

Deja, nei žuvų, nei vėžių – nieko jie nepagavo. Mano nuomone, tų meškeriotojų įranga tinka tik tuomet, kai ešeriai patys iš ekečių išsižioję galvas kaišioja. Ir ne menkesni kaip pusės kilogramo – valai ant meškerių nuo 0,20 mm storio, blizges užsikabinę nerealiai dideles. Pastebėjau, kad vietiniai žūklautojai ant blizgių kabliukų kažką vis užmauna. Gal slieko gabaliuką?

Grįžome namo su gera nuotaika. Nors Laimis porina, kad prieš porą dienų kibo daug geriau ir didesni ešeriai. Tikiu. Net neabejoju, juk mačiau kaip ir su kokiais įrankiais tų vietų žinovai žuvis vilioja.

Prieš pradedant pasakoti, pamiršau paminėti, kad taip nutiko ne šįmet. Bet koks skirtumas? O kad tiesą sakiau, galite įsitikinti žiūrėdami į nuotraukas – jos iš tos pačios žūklės, originalios.

Tomas Mykolaitis
Užrašė Romualdas Žilinskas