Apie nepilnametes, mikromasalus ir striptizą. Pirma dalis
Visada kartojau ir kartosiu, kad žūklėje taip pat yra mados – jos ateina, praeina, apsuka ratą ir grįžta. Taip nutiko ir su ultralight spiningavimu, kuris pas mus pradėjo plisti bene prieš dvidešimt penkis metus, kurį laiką vis populiarėjo, o po to kažkaip prigeso.
Maždaug prieš septynerius ar aštuonerius sezonus vėl įgavo „antrą kvėpavimą“, tačiau šį sykį jau su gerokai tobulesne įranga ir žymiai didesniu masalų asortimentu.
Ar kas pasikeitė daugiau nuo to laiko? Manau, kad esminiai tokios žvejybos principai išliko, jie tokie patys, kaip tada, kuomet išmėginau šį spiningavimo būdą. Nors, be abejo, yra šiokių tokių detalių, kurios neatitiko ano laikmečio supratimo apie ultralight. Beje, šią žūklę įvardydavome paprasčiau: spiningavimu mikromasalais.
Šitam rašiniui – lygiai dvidešimt metų. Galėjau ką nors pakeisti ir adaptuoti atsižvelgdamas į šiuolaikinius žvejus, tačiau nutariau palikti jį tokį, koks buvo – viską iki smulkiausių detalių.
Taip gal net įdomiau, nes galėsite palyginti ne tik tuometinį spiningautojų požiūrį (labai tikiuosi, kad jis čia atsispindi, juk tada buvau pakankamai „progresyvus“) į ultralight, bet sugretinti dar ir įrangą bei masalus, pajausti tų dienų žvejybinį „kvapą“. Nenustebkite, tuomet dirbau žurnalo Žūklė vyr. redaktoriumi, tad ir tekstas yra atitinkamas.
Skaitydamas savo ar kitų autorių straipsnius, negaliu atsistebėti – gaudome tik stambias žuvis. Ne smulkmę, ne kokias nors vidutiniokes, bet rekordinius egzempliorius, na, o jei žvynuotosios ne „prestižinės“ rūšies ar nelabai tinka pagal savo matmenis solidžiųjų kategorijai, tuomet bent jau jų kiekiai būna o-ho-ho!
Žinoma, nepamirštama pabrėžti, jog laimikis ar jo dalis buvo paleista. Bet esmė ne čia. Popieriuje (kalbu kaip praktikas rašytojas ir praktikas žvejys) pagauti žuvį yra be galo lengva, o ir dydį (jei nepamesi proto) gali paminėti kokį nori.
Tačiau negalvokite, kad taip visuomet ir būna. Kone visus rašančiuosius asmeniškai pažįstu, žinau ir jų kaip žvejų galimybes. Na, o jei koks gramas kitas laimikį padaro svaresnį – atleistina, suprantat ir jūs – patys iš to paties molio drėbti.
Kita vertus, argi būtų įdomu skaityti apie nuolatinį šimtgraminių kuojų meškeriojimą ar sprindinių ešeriukų gaudymą. Geras straipsnis lyg gera žvejyba – perskaitei, ir ne tik ilgam prisiminimai liko, bet po kurio laiko dar kartą tą patį skaityti norisi. Parodykit man nors vieną meškeriotoją, kuris nesvajotų pagauti pačios didžiausios žuvies. Taigi… Kaip sakė vienas protingas anglas: „Jei vogt – tai milijoną, jei miegot – tai su karaliene!“
Deja, statistika rodo ką kita. Kad ir kaip mes stengtumėmės, didesniąją laimikių dalį sudaro smulkmė ar dar blogiau – iš žvejybos grįžtame visiškai nieko nepešę. Faktas – tokios nevykusios žūklės greitai išdyla iš atminties. Tačiau nesėkmės grūdina, verčia daryti atitinkamas išvadas ir tikras žvejys, pamiršęs laimikį, kurio nepagavo, visada prisimins, dėl ko jam nekibo.
Jeigu bandyčiau kalbėti apie tam tikrą žvejų grupę, pavyzdžiui, spiningautojus, kurie labiausiai mėgsta gaudyti lydekas, tikrai nesumeluočiau, jog keturios iš penkių jų ištrauktų aštriadančių vargu ar smarkiai viršija taisyklėse numatytą leistinų imti šių žuvų dydį. Sąžinės reikalas, įsidės spiningautojas į krepšį tokį laimikį ar paleis atgal į vandenį, bet čia jau kita tema.
Aišku, yra žvejų (tokių tikrai nedaug), kurie pasirenka atitinkamus masalus, įrankius, gaudo specifinėmis sąlygomis ir iki minimumo apriboja smulkių aštriadančių kibimo galimybę. Bet ir pastarieji nėra apdrausti, kad kokiai alkanai neūžaugai nešautų į galvą apžioti riešo dydžio voblerio trišakį. Beje, turėkite omeny, jog būtent šie korifėjai dažniausiai ir bėga nuo katino, nes jų žūklės objektai itin sunkiai suviliojami. Taigi ne kasdieną švento Petro...
Šis straipsnis nėra skirtas monstrų gaudytojams, tai rašinys eiliniams statistiniams spiningautojams, kurie po ilgų darbadienių pagaliau sulaukia to trumpo savaitgalio (man visada atrodo, kad šeštadieniais ir sekmadieniais Žemės rutulys pagreitina savo apsukas), bėga prie vandens ir keiksnodami vasarinius plėšrūnų kaprizus stengiasi pagauti bent ką. Tegul ne keptuvei, tegul nors savo malonumui.
Laimikis tebūnie lydekos, tos nedidelės, taip pat statistinės, kurias galima rasti beveik visuose vandens telkiniuose, tačiau ir joms dabar – liepą ir rugpjūčio pradžioje – kaip ir didžiosioms sesėms „dantis gelia“, „rėmuo ėda“ ar nuo aukštos temperatūros galvą skauda. Kadangi apie aštriadančių gaudymą vobleriais, sukriukėmis buvo pakankamai daug rašoma, tai bandysiu vėl prisiminti guminukus, kurie (ir vėl ta statistika!) šiuo metu yra bene populiariausi masalai tarp spiningautojų.
Dar vasaros pradžioje prikalbinau Gintarą Nauckūną kartu nuvažiuoti į Ariogalos karjerą spiningauti. Tuo metu vos ne visuose Lietuvos vandens telkiniuose viešpatavo beveik visiška plėšrūnų nekiba, kuriai, kaip žinote, didelę įtaką padarė toks vėlyvas ir šaltas pavasaris.
Ešeriai, ir tie niekaip negalėjo atsitokėti po neršto, o lydekos juo labiau – „plavinėjo“ lyg lunatikės ir nė už ką nesutiko kabintis ant spiningautojų masalų. Jei ne vieno skaitytojo skambutis, aš taip pat nebūčiau sugalvojęs traukti į tą Dubysos karjerą, bet žmogus patikino, jog ten neblogai kimba, tad kodėl gi ne...
Įkalbėti Gintarą važiuoti žvejoti į menkai jam žinomus arba ne iš geriausios pusės pažįstamas vietas gana sudėtinga. Jo mobilusis skamba kas pusvalandis, draugai, bičiuliai (turbūt pusė Lietuvos žvejų) teiraujasi, kur ir ką gaudyti, kokios perspektyvos vienoje ar kitoje „baloje“, ir ta pačia proga patys dalinasi turimomis žiniomis. Taigi Gintaras, rinkdamasis būsimą žūklavietę, retai apsirinka ir kažkokie mistiniai Ariogalos vandenys vargu ar gali sužadinti jo smalsumą.
Bet, nors ir retai, pasitaiko dienų, kai visi tik klausinėja, o patys jokių gerų žinių nepateikia. Nenustebinsiu, jei pasakysiu, jog bičiuliui diena, praleista ne prie vandens, yra išbraukta iš gyvenimo. Tačiau, kaip sakoma, iš bado šuo ir žolę ėda...
Pataikiau paskambinti tą juodą metą, kai rimta žūklė buvo „mirusi“ ir Gintaras „pasirašė“ pasiūlius minėtą avantiūrą. Būtent avantiūrą, nes aš pats tenai nebuvau žvejojęs, o, anot bičiulio: „Ešerių ten tikrai stambių pasitaiko, tik kad jie dar neaktyvūs, tačiau lydekų... Gal tau tas žmogelis priskiedė: niekur nekimba, o ten masalus graibsto? Kažkada žvejojau tam karjere, pagavau kelias, girdėjau, kažkas visai neblogą egzempliorių buvo ištraukęs... Tiek to – varom...“
Diena pasitaikė, kokių šiemet reta: dangus tarytumei Venecijoje (nebuvau, bet žinau), saulė lazeriu pakaušį gręžia ir jokio vėjelio. Vėliau, tiesa, pūstelėjo iš Lenkijos pusės, bet toks silpnas, šiltas, kad net vandens paviršiaus dorai nepašiaušė. Aš, lyg tyčia nuo drėgmės ir vėsos gintis pasiruošęs – į Scierra įšokęs, šiltais ilgaauliais apsiavęs, kenčiu, paukščiukus perinu ir, kad nors kiek ta kančia lengvesnė būtų, karjerą vobleriukais vagoju.
Gintaras, toliau į krūmus įlindęs, iki šakumos vandenin įbridęs, aktyviai spiningu orą pjausto, bet džiugesio šūksnių negirdžiu, – matyt, tuščiai.
Skambinu: „Kaip?“ – „Buvo viena, bet nepilnametė – į „snapą“ pabučiavau ir po trejų metų pasimatymą paskyriau. „Guma“ susigundė...“
Nesu ištvirkėlis, bet jei damos „nepasirašo“ be ko nors guminio – kodėl gi ne? Juk gali ir apvalesnių formų gražuolę sugundyti. Atsidariau dėžutę ir užkabinau pirmą po ranka pakliuvusį guminuką. Tai buvo toks ryškus salotinis Mann’s riperio ir tvisterio hibridas, gal 5 cm ilgio.
Pirkau kažkada kelis kaip „nurašytus“, tokių, veikiausiai jau net nebegamina. Namie prieš žūklę pavirinau, uodegas patampiau, įkaitintomis replėmis šonus pagnaibiau. Mano galva, suteikiau jiems tai, ko trūko, – plastiškumo.
Jau antru metimu tą meno kūrinį lydekėlė ir pačiupo. Nedidelė tokia, gal pusės kilogramo, bet tikra striptizo šokėja. Visą savo kūno lankstumą ant vandens paviršiaus parodžiusi, dailiai krestelėjo galvyte ir nėrė pas drauges su tuo salotiniu daikčiuku dantyse. Nelabai norėjau ir trukdyti – monofilamentinis valas 0,14 mm, be volframinio pavadėlio, be to, jei ir būčiau į krantą prisišaukęs, argi tokią namo vešies – per jauna.
Pastebėjau vieną dalyką: plėšrūnė masalą griebė beveik vandens paviršiuje. Guminuko negramzdinau, nors toje vietoje gelmė buvo beveik 4 m, o tik užmetęs pradėjau sukti ritės rankenėlę. Vos keletas apsukų, ir lydekėlė užkibo. Prisirišau dar mažesnę žuvelę – riperį su spindinčiais brokato šonais ir juoda nugarėle.
Laukite tęsinio.
Romualdas Žilinskas
