Apie nepilnametes, mikromasalus ir striptizą. Antra dalis
Aštriadantė – ne koks nors šapalas (beje, jis irgi ne visada taip elgiasi), jei ir medžioja vandens paviršiuje, tai auką puola vis tiek iš apačios, o tie blizgučiai, kuriais išpuoštas guminukas, turėtų veikti taip pat provokuojamai, kaip ir ryški salotinė spalva.
Tik šį kartą galvakablio svoris vos 3 g ir prie valo jį tvirtinu pririšęs karabiną. Taip geriau, kai gaudai smulkiais guminukais lydekas. Ištrauktų laimikių skaičius padidėja beveik dvigubai. Galbūt ešeriams ar salačiams toks priedas ir kelia įtarimą, bet margšonėms į tai nusispjauti.
Gintaras tvirtina, jog ir kupriai į karabiną nereaguoja, aš vis dėlto linkęs vertinti tai atsargiau. Kodėl ši papildoma geležėlė apsaugo valą nuo lydekos dantų, neturiu tvirtos nuomonės, bet logika diktuoja, jog segtukas laisvai juda galvakablio kilpelėje ir, kai masalas įstringa plėšrūnės gerklėje, karabinas gali pasislinkti į kilpelės kraštą, tad valas turi daugiau galimybių atsidurti pačiame žabtų kamputyje, kur lydeka jo negali nukąsti. Kita prielaida: karabinas – tai keli papildomi centimetrai metalo ir, jei galvakablis įsisega nasrų pradžioje, lydekai būna sunkiau dantimis užkabinti valą.
Antrasis guminukas pasirodė esąs toks pat sėkmingas – paėjęs kelis metrus į šoną, ir vėl pričiupau lydekaitę. Šį kartą dar smulkesnę, bet ne ką menkesnę šokėją nei jos sesuo. Ir šitai nepasisekė – ištraukiau. Graži tokia, juodukė. Brunetės – mano silpnoji vieta, įamžinau fotoaparatu ir, švelniai atpalaidavęs nuo kabliuko, paleidau.
Nespėjus dar kartą užmesti spiningo, prisistatė uniformuoti pareigūnai. Raseinių rajono inspektoriai – toks ir toks bei toks ir toks (atleiskit, pamiršau pavardes). Parodė pažymėjimus (etatiniai), kaip dera, pareikalavo mano dokumentų.
Tikrina, šypsosi:
– Ar kimba?
– Smulkmė. Pagaunu – paleidžiu, jei graži, nufotografuoju.
– Keista, – sako, – kad paleidi. Daug kas ima visas be išimties. Dar keisčiau, kad fotografuoji. Gal kokiam žurnalui?
– Taip, Žūklei.
– Aišku. Na, sėkmės. O tas, kur toliau žvejoja, – tavo draugas?
– Taip, ir žvejo bilietą turi.
– Sėkmės ir jam...
Šypsodamiesi nueina.
Spėju dar spragtelėti aparatu: malonūs vyrai, mums, žvejams, kas, tegul brakonieriai jų bijo. Kol bendravau su pareigūnais, Gintaras pagavo dar dvi lydekas – vieną nesubrendėlę, o kitą, anot jo, „iš bėdos“ – pusantro kilogramo. Bendraujam mobiliais, pasitariame, ir mūsų išvados sutampa: ešerių nė kvapo, o lydekos kimba tik ant mikroguminukų vandens paviršiuje ir netoli kranto.
Anoks čia stebuklas – vanduo per šaltas šiam metų laikui, tik paviršiniai sluoksniai įšilę, ten pernykščio mailiaus tuntai, ten ir lydekaitės užkandžiauja. Iš tiesų įdėmiau pasižiūrėjus matyti, jog iš Dubysos ir visų karjero pašalių įlankėlėn, kurioje mes žvejojame, suplaukė visos smulkios žuvelės.
Ypač daug čia kartuolių. Matyt, dabar jų meilės metas. Braidžiodamas jaučiu po kojomis moliuskų kiaukutus, o kartuolės, kaip žinote, be pastarųjų negali palikuonių susilaukti. Kažkodėl tikėjausi, kad jos neršia giliau, juk geldelės – dugno gyvūnai. Bet ne, savo inkubatorių kartuolės susiranda priekrantės zonoje ar šiltose seklumose. Patinėlių šonai tokie gražūs – rožiniai, matyti iš tolo ir, manding, puikiai regiu juos ne aš vienas, bet ir medžiojančios lydekos. Jeigu taip, tai ir masalo reikia atitinkamo.
Lyg tyčia, iš bemaž pusės tūkstančio (bjaurus įprotis nešiotis daug masalų) mikroguminukų neturiu nė vieno, kuris, mano galva, būtų panašios spalvos kaip kartuolės patinėlis. Į žūklę visada nešiojuosi ir markerius, tarp jų – bent trys raudonų atspalvių, todėl neprireikia nė dešimties minučių, kad nusipieščiau tinkamą variantą – melsvai pilka nugarėle ir parausvintais šonais su silpnu brokatiniu blizgesiu. Riperiukas gal kiek per siauras, lyginant su tikra kartuole, tačiau atrodo, jog tai nėra svarbiausias dalykas. Svarbus pirmas įspūdis.
Masalą traukiu visai negiliai, tolygiai arba trumpais truktelėjimais vedu guminuką – kimba ir taip, ir taip. Metu išilgai kranto arba į maždaug 15 m nutolusią seklumą. Kai nusibosta žaisti su „silkutėmis“, keičiu masalą, rišu sunkesnį galvakablį ir bandau ieškoti ešerių. Bet toks įspūdis, jog jie čia net negyvena...
Gintaras jau porą valandų kaip numojo į tokią žūklę ranka ir saldžiai sau parpia mašinoje. Jis retai kada išsimiega – juk amžinai žvejoja, o geriausia žūklė, kaip žinome, būna anksti ryte. Man taip pat jau nusibodo. Didžiausias mano laimikis kažin ar svėrė 1 kg. Vis dėlto keturis ešerius išprovokavau. Tupėjo jie dumblyne po lelijų lapais ir kibo taip nenoriai, kad tiesiog man neužteko kantrybės ilgiau juos gaudyti.
Lydekų spiningavimas mikroguminukais – keblus užsiėmimas. Tačiau, kaip minėjau, būna dienų (ypač vidurvasarį), kad nieko daugiau joms neįsiūlysi. Kažin kokių laimikių tikėtis neverta, jau vien todėl, kad įrankiai didelių plėšrūnų žūklei neadekvatūs. Esu ištraukęs daugiau negu poros kilogramų margašonę, Gintaras su dvigubai didesne susitvarkė, teko girdėti, kad tokia įranga pagauta ir dar stambesnių. Bet tai vienetai.
Vis dėlto itin subtilūs įrankiai – tikras meistriškumo išbandymas. Yra keletas dalykų, į kuriuos gaudantiems mikrospiningu tikrai verta atkreipti dėmesį norint, kad rezultatai būtų kiek įmanoma geresni.
Visų pirma tai spiningo akcija. Mano nuomone, meškerykotis turi būti minkštas, parabolinis, iš bėdos tiks pusiau parabolinis. Toks leis ilgiau varginti margašonę, nes traukimas turi būti itin švelnus, be įtampos (juk monofilamentinis valas 0,12–0,15 mm), ritės stabdys priveržtas silpniau, nei įprasta, net ir esant tokiam plonam valui.
Traukdamas lydeką, labai mažą įtaką darau jos plaukimo krypčiai, judesiams, meškerykotis išlinksta lyg valo tęsinys, stabdys atsileidžia nuo vos stipresnio žuvies krustelėjimo ir reikia vengti staigių timptelėjimų – niekada negali žinoti, kaip toli nuo lydekos dantų yra valas.
Kova gali trukti labai ilgai, skubinti įvykių nedera, bet, kita vertus, upė ar ežeras – ne stadionas, čia pilna žolynų, šiekštų, tad dažnai tenka rizikuoti. Daugiau paveržti stabdį ir imtis griežtesnių veiksmų galima tik tuomet, kai įsitikini, jog plėšrūnė pakankamai nusilpusi. Rodos, plaukioja ji be didesnio pasipriešinimo, bet vis tiek laikas eina meškeriotojo naudai. Jei spiningas su sąlyginai standžia viršūnėle (kai kas mėgsta greitos akcijos mikrospiningus), nemažai masalų nutraukiama jau pakirtimo metu.
Įdomu, kad gija dažniausiai trūksta ne todėl, kad smarkiai kertama; ją tiesiog nupjauna lydekos dantys. Tai matyti pažiūrėjus į atšerpetojusį valo galą. Kita vertus, minkšta gija šiuo atveju yra privalumas, tačiau pinta nėra geresnė už monofilamentinę. Nors ji ir tvirtesnė, bet, gaudant be metalinio pavadėlio (o jį, žuvaudamas mikromasalais, aš naudoju itin retai), man atrodo, aštriadantės pintuką nukanda dar greičiau.
Žvejojant lydekas efektyvesni būna riperiai nei tvisteriai. Galvakabliai taip pat reikalingi lengvesni nei gaudant ešerius. Aišku, kartais ir išverstakius meškeriojame 1–1,5 g galvutėmis ar net avižėlėmis, bet aštriadantėms 2–3 cm masalai bus per maži. Minimalus dydis – 4–4,5 cm. Tiek tvisterius, tiek ir riperius pageidautina mauti ant platesnio įlinkio kabliukų (didesnio numerio) negu žvejojant tokiais pat guminukais ešerius.
Dar kartą norėčiau sugrįžti prie karabinų. Jie gelbsti ne tik nuo lydekos dantų, bet ir nuo aštrių moliuskų kiaukutų, ypač kai galvakablis įsirėžia visu savo svoriu į dugną. Kilsteli jį, ir valas atsipalaiduoja – nutrūko. Atrodo, kad lydeka nukando, o iš tiesų nupjovė aštri kriauklės briauna. Nors būna, jog ir stambi margašonė „smeigia“ be skrupulų, o paskui kažkur tarpdantyje nusineša įstrigusį mažą masalą. Kiek pastebėjau, taip dažniau atsitinka, kai gaudoma gilumoje palei dugną. Ką bepridursi – ten ir lydekos laikosi stambesnės.
Aštriadančių žūklė mikroguminukais Nemune, Neryje, dideliuose stovinčio vandens telkiniuose nėra pats geriausias pasirinkimas, nors nereikėtų ignoruoti ir šitokio spiningavimo būdo.
Pagal Jurgį ir kepurė – geriausi rezultatai ten, kur mažesni plotai, kur aukų kontingentas smulkesnių gabaritų. Perspektyviausi telkiniai: nedideli karjerai, ežeriukai, kai kurių upių vidurupiai ar aukštupiai. Dažniausiai ten nėra gilu, stambesnės žuvys, ypač sausmečiu, lindi gilumoje ar, jei tai upės, numigravusios į žemupius.
Tokių metų laiku labai smagiai galima pažuvauti Nevėžyje: einant nuo Babtų aukštyn, įmanoma suvilioti ir 1,5–2 kg svorio aštriadančių. Tūno jos kartais tokiose vietose, jog net į galvą nešauna, kad čia gali slėptis tokio dydžio plėšrūnė. Kimba kartais ir vidurdienį; puolimas būna toks netikėtas, kad nė nespėji sureaguoti ir jei spiningas kietokas ar stabdys per daug priveržtas, lieki be laimikio. Ešeriaujant beveik kaskart papuola 1–2 smulkios lydekos.
Na, o specialiai joms siūlyti derėtų mažą salotinį ar geltoną riperį su ryškia raudona nugarėle. Tai Nevėžio delikatesas. Mėgsta lydekaitės ir oranžinius tvisterius su dideliu kiekiu brokato. Temstant nepamainomas violetinis su mėlynais blizgučiais mažas riperis.
Ežerėliuose labiau mėgstami negrynų spalvų, „tepaliniai“, rusvi, rudi, murzinai geltoni, karjeruose – klasikiniai juodnugariai baltapilviai, kartais su brokatu, kartais – be. Labai neblogi yra baltos, raudonos ir mėlynos spalvų deriniai. Po liūčių, banguojant galima bandyti „ežerinius“ variantus ir karjeruose: „tepalas“ ir Afrikoj „tepalas“, universalesnės spalvos kol kas nesu radęs.
Berašant šį straipsnį patvirtintos naujosios Mėgėjiškos žūklės taisyklės. Gaudomų lydekų minimalus dydis nuo šiol bus 45 cm – neimkite „nelegalių“! O gal apskritai – pagaukit ir paleiskit. Po to taip gerai jautiesi, garbės žodis.
2005 m. liepa.
Romualdas Žilinskas
