Apie atviras akis, šutintus žirnius, spiningavimą ir būsimą tvaną
Nemiga – sena mano draugė. Veikiausiai nustebsite, kad ją taip pavadinau, nes ilgesnį laiką nemiegojus organizmas nusilpsta fiziškai, žmogus tampa tarsi „guminis“, smegenų veikla susilpnėja, nervų sistema išsiderina, reakcija tampa prislopinta, o kiekvienas pašalinis garsas, kurio, esant normaliai būklei net nepajustum, erzina iki pamišimo. Įvairios gerinančios miegą žolelės, dabar taip reklamuojami papildai ir netgi „rimti“ vaistai gal ir atitolina nemigą, tačiau su visam neišvaro – anksčiau ar vėliau ji grįžta, jeigu užkoduota tavo genuose.
Bėgant metams naktinis „atvirų akių“ sindromas kartojasi vis dažniau, tada imi suprasti, kad galynėtis su nemiga beviltiška ir lieka viena išeitis – susidraugauti. Dar daugiau – bandyti tokioje būklėje rasti kokių nors pozityvų ir visą tamsųjį paros metą nespoksoti į lubas, tačiau tą laiką išnaudoti prasmingai. Ką tuomet darau? Rašau, gaminu valgyti (šis užsiėmimas kartais irgi patinka) arba, suprantama, žvejoju.
Taigi atėjus mano bičiulei birželio trečiosios naktį (skaičiuoju nuo „nulinės“ laikrodžio padalos) jau žinojau ką veiksiu – bėgsiu prie Neries sulig pirmaisiais gaidžiais. Nors veikiau – su pirmaisiais varnos kranktelėjimais, nes tas kvailas paukštis (visi sako, kad protingas, bet aš abejoju) kiekvieną rytą, likus pusvalandžiui iki švintant, nutupia į liepą priešais mano langus ir, atidaręs gerklę, ima vaikyti kiemo vaiduoklius.
Dar iš vakaro išsiviriau žirnių ir tikėjausi anksti atsikėlęs juos pasiūlyti vietiniams šapalams. Pastarąsias dvi ar tris savaites plačiaburniai puikiai kibo ant šio masalo. Ir dar kokių gabaritų!
Atvirai pasakius, per minėtą laikotarpį šapalus gaudžiau vos porą sykių, tačiau rajono „žinių radijas“ tiksliai pranešinėjo paskutines naujienas: N vietoje Serioga prieš porą dienų dugnine „išvelėjo“ tris pusantrakilograminius storasprandžius, o M žūklavietėje Povilas plūdine įkirto tokį šios rūšies monstrą, kad pastarasis netilpo į graibštą.
Dėl tos priežasties laimikis nebuvo ištrauktas – vienu galvos mostelėjimu nuplėšė 0,16 mm diametro pavadėlį. Kaip pakomentavo patikimi šaltiniai, šapalas svėrė daugiau nei tris kilogramus. Nelaimėlio meškeriotojo laimei tą pačią dieną jo graibštas visgi sutalpino kilograminę meknę – bent šiokia tokia kompensacija...
Lovoje beplanuojant to ryto žvejybinę strategiją sulaukiu dar vieno svečio – prabunda šeštas jausmas. Neįkyriai, tačiau pakankamai įtikinamai ima šnabždėti, kad gal geriau atidėti žūklę dugninėmis vakarui arba kitam kartui, nes Dievulio atsiųsti į mūsų šalį lietūs galimai smarkiai pakėlė upės lygį. Kaune beveik nelijo, bet Neris atiteka net iš Baltarusijos, tad ką gali žinoti... Sunku ginčytis, nes kai paskutinį sykį prieš porą dienų buvau prie vandens, jau tada toji tendencija ėmė ryškėti.
Įkalbėjo – imsiu spiningą ir padarysiu žvalgybinę ekspediciją – pažiūrėsiu, ar dar labiau vanduo ištvino. Jei taip – nuspręsiu kuri žūklavietė bus tinkamiausia žuvauti dugninėmis ir ar apskritai verta ją pradėti.
O žirnius galima padėti į šaldytuvą sekančiai žvejybai arba suvalgyti. Paprastai juos virdamas ar brinkindamas dedu vanilės arba medaus, tačiau dabar buvau padaręs išimtį. Nesu vegetaras, bet paįvairinimui tokį maistą mėgstu. Ir nebūtinai alumi užgerdamas – pačirškini pjaustytų lašinukų su svogūnais, užpili ant viršaus, dar šiek tiek pašildai, čiumpi šaukštą ir turtini savo rašymo nualintą kūną mineralais bei vitaminais.
Pėdinu su spiningu Neries link. Oro temperatūra – apie 10–12 °C. Ne visai vasariškas rytmetis, tačiau man patinka – apsirėdęs lengva striuke svaidai masalus ir tau nei šilta, nei šalta. Labai staigiai ima švisti – tai pranašauja giedrą dieną. Ir rūkas kaip ką tik išskalbta paklodė – nuvarva ant žolės – pieva net blizga nuo rasos.
Aišku, visi šitie reiškiniai svarbūs žvejybai, tačiau man labiau rūpi, kas darosi prie upės. Ateinu ir atidarau žandikaulį: Viešpatie su viešpatukais! Išsižioju, nes tokio jos lygio net šį pavasarį nebuvo – tėkmė greičiausia, vanduo ant krantų lipa, krūmus, šakas, žolės ir įvairų šlamštą plukdo.
Gerai, kad dugnines palikau, nes būčiau prasikeikęs žuvaudamas tokiomis sąlygomis. Spiningauti irgi ne kas, bet iš bėdos dar įmanoma. Tačiau žūklavietę rasti bus sudėtinga arba teks pasiieškoti toliau nuo namų, nes visgi vieną esminę klaidą padariau – prigriebiau ne tokius masalus.
Pasiėmiau tik voblerius, o ir tuos negiliai neriančius, tinkamus žvejoti rėvose ir skirtus salačiams, meknėms bei šapalams. Kokios gali būti rėvos, kada jos visos dabar po drumstu vandeniu, nes upė – smarkiai bėgantis vientisas srautas, kuris neša tai, kas per kelias sekundes užsikabina už voblerio trišakių. Faktiškai už bet kurio modelio, skirtumas vienintelis – kuo menkiau nyra, tuo greičiau ką nors „pasigauna“.
Tokiais atvejais labiau tiktų guminukai ir sunkios vartiklės, tačiau ir jie turi savų trūkumų. Reikalas tas, jog staiga pakilus upei ir įsibėgėjus jos srovei dauguma žuvų glaudžiasi šalia krantų. Mailius – garantuotai. Juo labiau, kada vanduo šaltas. Sąlyginai, suprantama, nes juk birželis.
Tačiau gegužė buvo vėsi, jei lyginsim pastarojo dešimtmečio orus, o balandžio šilumos nepakako, Neryje ir šiaip vanduo vėsesnis, nei, tarkim, Nemune ar Nevėžyje. Dėl visų šių priežasčių žvynuotosios plaukios anksčiau ar tik dabar susidariusiose įlankose, prie lėkštų krantų, kur gaus trigubą naudą.
O nauda tokia: čia šilčiau, ramiau ir maisto yra. Kada upė taip šiuo metų laiku ištvinsta, ji apsemia priekrančių žolynus, kur įvairios skraidžiusios ir ropojusios sausuma gyvasties – aibė. Galiausiai net tie patys sliekai, kuriuos maunam ant kabliuko, dabar gali atsidurti po vandeniu.
Apie vandens vabzdžius ir įvairias ten gyvenančias lervas, vėžiagyvius ir panašius sutvėrimus nėra net ką pasakot – jie, kaip ir žuvys, bus tuose apsemtuose žolynuose. Žodžiu, čia rasi visas žvynuotųjų rūšis, nesvarbu, mėgsta jos sraunumą ar ramią tėkmę – šalia šapalo pagausi karosą, meknė šonais trinsis su lynu ir panašiai.
Tačiau tokiose vietose nėra gylio, bet pilna kliuvinių, dalies jų nesimato. Beje, nesimato ir dabar jau gausiai suvešėjusių vandens augalų. Todėl tie sunkūs masalai, kurių kabliukai mažiau užgriebia paviršiumi nešamų šiukšlių ir neišsimuša iš ritmo dėl menkesnės užsikabinusios žolytės, labai „sėkmingai“ klius ten, kur galima pagauti žuvų.
Aišku, yra būdų, kaip to išvengti. Tarkim, mauti silikoninius vilioklius ant lengvų galvakablių, konstruoti įvairias tam pritaikytas sistemėles su ofsetiniai kabliukais. Tačiau netgi šios gudrybės nelabai padės, nes teks vesti masalus koridoriais tarp apsemtų nendrių, švendrų ūglių, panirusios krantų ir priekrančių žolės.
Galima bandyti ieškoti žuvų ten, kur net neįtartum, kad jų šiuo metu yra. Kalbu apie stačius šlaitus. Kaip taisyklė jie atsiradę upės tiesiojoje, kur vaga glaudžiasi prie kranto arba staigiame posūkio linkyje – tame krante, į kurį atsimuša vanduo ir lygiai taip pat pasistumia vaga. Kaip ir nelogiška ten gaudyti žvynuotąsias, nes tokiose vietose, ar upė nusekusi, ar pakilusi, visada sraunu ir gilu, o dabar tėkmė ypatingai įsismarkavusi.
Bet ant tų šlaitų neretai būna palinkusių medžių, pavienių krūmų, žvejų išmindžiotų takų ir išstovėtų aikštelių. Vanduo visa tai apsemia ir palinkęs medis, krūmas, skardžio įduba ar iškyšulys pakreipia srovę ir kuriam laikui susidaro maži užutekiai ir nedidelės natūralios dambos, kurios prilaiko upės srautą, atsiranda grįžtamoji tėkmė.
Kažin kiek tokiose žūklavietėse žuvų nebūna, bet keletas stambesnių ešerių, šapalas ar meknė, galbūt net lydeka ar salatis, ieškodami gausesnių smulkių žuvų susibūrimo vietų, laikinai apsistoja. Tad laimę bandyti verta, jei nebijai nuslysti nuo skardžio į vandenį ar išsisukti kojas.
Truputį nukrypsiu nuo temos. Mane visada stebina, kuomet atėjęs į tokią vietą spiningautojas šveičia savo masalą į Neries vidurį. Nelabai suprantu, ką jis ruošiasi pagauti, nes, kaip ir sakiau, čia labai sraunu bet kokiu metų laiku. Nebent salatį, nes pasitaiko, jog pastarieji plėšrūnai tupi nutolę nuo kranto, jei išsyk už vagos (tai ir bus maždaug upės vidurys) yra stambių riedulių arba akmeninga sekluma.
O gal taikosi permesti masalą iki kito kranto? Tačiau Neries žemupyje tai įmanoma nebent su katapulta arba trimetriniu spiningu naudojant labai sunkią vartiklę arba pjautinę blizgę. Bet tikrai ne voblerį ar sukrę, kuriuos tas žvejys šnioja tolyn net pasistiebęs. Praktiškai vienintelis variantas tokiose vietose kažką pagauti – vesti masalą išilgai kranto ne toliau nei kokie 4–5 metrai. Bet grįžkime į šiandien ir dabar.
Pakrante nužingsniuoju iki gerai žinomos žūklavietės, kur yra į upę įsiterpusi stambių akmenų juosta. Dar prieš dvi dienas jie rodė savo kupras, tad galbūt vienas kitas kyšo ir prilaiko srovę? Deja, tenka nusivilti. Nieko tragiško, kada akmenys po vandeniu, jei išsyk už rėvos vanduo pasisuka.
Tai, jog virš jų šniokščia tėkmė, dar nereiškia, kad viduriniuose sluoksniuose ir padugnėje srautas toks pats stiprus. Čia gali tūnoti sterkas, ešerių pulkelis, galimai glausis net lydeka, kuri Neryje įpratusi prie greitai tekančio vandens. Bet plėšrūnių bus tik tuo atveju, jei šalia yra ko užkąsti – ties atgaline tėkme laikosi aukšlės, smulkios kuojos, gružliai. Bet dabar šioje vietoje upė teka lyg nupjauta – tiesia linija.
Esant geresniam variantui net su savo turimais vobleriais galėčiau tikėtis sėkmės, nes pasiėmiau dar ir tuziną salačiams skirtų, tegul ir negiliai neriančių, tačiau skęstančių modelių – kaip nors išlaviruočiau su tais masalais bandydamas suvilioti lydeką ar sterką. Tačiau dabar – tai tik teorijos.
Einu toliau ir tarp neaukštų nendrių randu maždaug dvylikos metrų pločio visiškai ramią įlankėlę. Irgi žinoma žūklavietė, tačiau pakilus vandeniui labiau „išsiplėtusi“. Abipus to užutekio ir priešais jį yra tankiai vandenžolių priaugusi sekluma, bet įlankos gale išsyk už augalų – staigus pagilėjimas. Nedidelis, tokiomis sąlygomis ten gelmė sieks gal pusantro metro, iki pat kranto žvyruotas dugnas palaipsniui seklėja. Va, čia galima stverti Fortūną už sijono...
Pasirausiu masalinėje ir susirandu prieš porą savaičių atsisiųstų lenkiškų balzinių Siek (anksčiau vadinosi Siek’M) modelių. Šitie vieninteliai iš mano atsineštų voblerių su vos ilgesniais liežuvėliais, tad bus galima giliau panardinti. Mesti toli nereikia, nes užutekis labai „kompaktiškas“. Nepaisant to, pagauti galima bet kokios rūšies plėšrūnę. Tokios vietos privalumas – vandens nešamas šlamštas praplaukia pro šalį, neužsisuka, nesikaupia.
Ir iš tiesų ten kimba. Bet tik ešeriai. Mažesni nei vidutinio Neries „kalibro“. Ištraukiu tris – fotografuoju – metu atgal į vandenį.
Pasirodo solidaus amžiaus meškeriotoja ir meškeriotojas – jiems ne mažiau kaip po aštuoniasdešimt metų. Žinomi žvejai, neretai sutinku, vis pašnekam. Gaudo tik aukšles – vakarienei ir katinui. Pasilabinu. Porelė įsitaiso už keliasdešimt metrų.
Dar ištraukiu ešerį, dar du – visus vieną paskui kitą, jau šiek tiek didesnius. „Kepami“ egzemplioriai, tad upėn nepaleidžiu, padedu į rasotą žolę. Šaukiu aukšlių meškeriotojams: „Jei katinui – paleisiu, jei vakarienei – pasiimkit!“ Atsišaukia: „Vakarienei!“. Pagaunu dar vieną dryžuotį ir kibimas liaujasi. Ešeriams įprastas manevras – staigiai pasirodė būrelis, trumpai pasiautėjo ir staigiai dingo.
Smarkiau ima kaitinti saulė ir be jokio šešto jausmo suprantu, kad iki vakaro nieko gero nelauk. Grįžęs namo ruošiu pietus – šapalams skirtus žirnius. Po to susirišu sistemėlę rytdienos spiningavimui (bandysiu guminukus), dar šį bei tą pasikrapštau. Vėliau žiūriu krepšinį, kaip aštuoniese bando įveikti dvylika, vakaro žinias, kaip opozicija smaugia poziciją ir ukrainiečiai užmeta voratinklį Sibire, vakarieniauju (valgau ne žirnius), atsisuku „Mentalistą“, bet nebaigęs žiūrėti filmo „nulūžtu“...
Atsibundu lygiai ketvirtą valandą trisdešimt minučių – sulig pirmu varnos kranktelėjimu. Hm, o tikėjausi atiduoti draugei skolą. Geriu kavą, šoku į bridkelnes, bet... pradeda lyti. Pila kaip pro kiaurasamtį. Ir, pasak meteorologų, šitaip su pertraukomis lis daugiau nei savaitę. Mąstau: buvo maras, vyksta karas, gal bus tvanas?
Nusispjaunu, nusirengiu žvejybinius drabužius ir sėdu rašyti šitą straipsnį. Iki smulkmenų.
Romualdas Žilinskas
