Ant pirmledžio su blizgute

Visada sunku persilaužti rašant apie pirmąjį ledą, kada dar jo nė kvapo nėra. Bet tokia mūsų, rašančiųjų, dalia – gyventi mėnesiu į priekį. Labiausiai apmaudas kyla tada, kai įdėtos pastangos nueina perniek: straipsnis publikuotas, o žiemos dar nematyti. Visgi tikiu, jog perskaityta informacija anksčiau ar vėliau būna panaudota. Ir nuoširdžiai tikiu, kad gamta motulė šiemet neiškrės piktų pokštų (ką jau sėkmingai padarė keletą sezonų iš eilės) ir žvejus mėgėjus apdovanos tuo tikruoju pirmojo ledo džiaugsmu.

Aš laikausi nuomonės, jog poledinės žūklės sezonas būna sėkmingas ir atspindintis tikrąsias klasikinės teorijas tik tada, kai viskas vyksta pagal nuo seno nusistovėjusias taisykles. Pirmledis atkeliauja lapkričio pabaigoje–gruodžio pirmoje pusėje, o pirmąją kovo savaitę tvirta ledo danga pamažu virsta paprasčiausiu vandeniu. Visgi pastaraisiais metais ypač jaučiama, kad šiltėja klimatas. Žiemos ne tik vėluoja, bet ir tampa tokios šiltos, jog ne visuomet patikimas ledo šarvas užkloja didžiausius vandens telkinius. Tokiais atvejais žvynuotosios tarsi pakvaišta ir tampa itin įnoringos.

Todėl nors sausio mėnesį paspaudžia rimtesnis šaltukas, galintis nutiesti tvirtus takus aplink vandens telkinį, tai dar visiškai nereiškia, jog kibimo intensyvumas bus itin didelis. Kaip tik dažniau jį pajusime gaudydami ant pusmetrinio storio ledo, po kuriuo plaukioja deguonies stygių jaučiančios žuvys.

Kad ir kas nutiktų, esu optimistas. Tą įprastą įžangą apie ledo tvirtumą ir žvejų saugumą, manau, praleisiu, nes blaivus protas ir racionalumas, manau, nugalės kiekvieno vaikišką užsispyrimą išbandyti ešerių kantrybę ant klastingo ir traškančio plono leduko.

Atviro vandens žūklės sezoną daugiausia praleidžiu spiningaudamas, tačiau, atslinkus žiemos laikotarpiui, išsiilgstu ir kerinčio avižėlės šokčiojimo, kuris magiškai veikia ne tik išverstakius, bet ir sidabru pasipuošusias povandeninio pasaulio gyventojas. Tačiau pirmledžiu tenka atsižvelgti į suviliojamų plėšrūnių dydžius, gaudymo greitį. Dėl šios priežasties, lipdamas ant pirmojo ledo, visada renkuosi spindinčią blizgutę. Ir retai kada tenka nusivilti.

Kalbą apie blizgiavimą noriu pradėti nuo to, kas ypač veikia žuvis ir priverčia jas paklusti instinktams. Tai, be abejo, įvairiomis vaivorykštės spalvomis blizgantis metalo gabalėlis. Jų, tiek įvairių formų, tiek svorių, prigaminta tikra gausybė. O kur dar vietinių meistrų gamybos šedevrai!

Daugelis šalių turi senas poledinio spiningavimo tradicijas, ir žvejams siūloma naudoti būtent tame regione ypač tinkančius vilioklius. Štai Skandinavijos šalių blizgiautojai tikrai nestokoja fantazijos ir išmanymo. Originalios formos ir laisvai kabantys kabliukai ne vienam mūsų meškeriotojui padovanojo neišdildomų įspūdžių. Visgi reiktų pasakyti, jog ant pirmojo ledo naudoju tik pačius lengviausius modelius, nes nedideliame gylyje kitokį vilioklį sunku valdyti.

Šiuo metų laiku dažnai praverčia grandinėlės. Nors galima rasti ir daug jų privalumų, bet yra nemažai trūkumų. Visų pirma laisvai kabantis kabliukas masina vangias žuvis, kurios kartais pulti „žuvelės“ visai nesiruošia. Užtat šalia plaukiojančiu skanėstu (jei kabliukas papuoštas įvairiomis dekoracijomis) dažnos vandens gyventojos ima ir susigundo.

Todėl, blizgiaujant tokios konstrukcijos masalais, padidėja šansai krepšelį papildyti ir neprastu kuojų bei plakių laimikiu. Kita vertus, tokie nedideli kabliukai menkai įsikabina į stambaus grobuonies nasrus, ir jeigu, tarkime, užkabiname nors ir kilograminę lydekaitę, tai tikimybė ją pritraukti prie eketės krašto sumažėja perpus.

Vyresnio amžiaus poledinės žūklės meistrai geriau vertina vilioklius, turinčius tvirtai pritvirtintą vienšakį arba dvišakį kabliuką. Šiuo atveju, gaudant stambesnius plėšrūnus, bus galima kur kas efektyviau užkirsti. Be to, lydeka ar sterkas noriau griebia žuvelę, negu šalia besiplaikstantį kirminėlį. Todėl, atsižvelgęs į pirmledžio specifiką, dažniau renkuosi vidutinio dydžio vertikaliam blizgiavimui skirtus masaliukus, turinčius prilituotą kabliuką.

Ne mažesnio dėmesio turėtų susilaukti ir švytuoklės (balansyrai). Pastaruoju metu susidomėjimas jais kyla kaip ant mielių, ir ne veltui. Įgudusi ranka šį vilioklį priverčia sukti patrauklius ratus aplink eketę ir taip apžvalgomas didesnis žūklavietės plotas.

Kitas nenuginčijamas horizontaliųjų blizgučių privalumas – plėšrūnų atakos, nes jų aktyvumas esant pirmledžiui tikrai nemenka. Visgi, priešingai negu paprastas, šias įdomaus veikimo blizgeles naudoju pačių mažiausių dydžių, nes didesniosios jų sesės skirtos dideliems gyliams ir kur kas tinkamesnės sterkų ar vėgėlių paieškoms didelėje gelmėje.

Apie įrankius plačiau kalbėti nėra prasmės. Vieniems patinka ilgesni, kitiems – visai trumpi spiningėliai. Viskas priklauso nuo naudojamų masalų tipo, jų svorio ir, be abejo, žvejo įsitikinimų. Manau, kur kas aktualesnė tema – kaip teisingai pasirinkti gaudymo taktiką, kad netektų nuvilti šia itin emocinga ir patrauklia gaudymo technika.

Mano nuomone, Lietuvoje pamažu keičiasi pats požiūris į poledinį spiningavimą. Anksčiau tikslingai žuvis viliojančių šiuo būdu buvo vienetai (apie tuos atsitiktinius patampymus eilinėje eketėje net neužsimenu), o dabar blizgiautojų gretos vis didėja ir didėja. Visgi įtakos turėjo ne tik gausėjanti ir prieinama informacija bei masalų įvairovė, bet ir kitoks mąstymas apie žūklę.

Jokiu būdu nepeikiu avižėlininkų (pats praleidžiu daug laiko gaudydamas šiuo būdu), tačiau pagrindiniai blizgutės privalumai – kokybė ir svarūs egzemplioriai (nors, turiu pripažinti, ne tokie jau ir gausūs). Bet gal jau užteks, filosofinius pamąstymus palikime ateičiai, o dabar lipkime ant to pirmojo traškaus, bet itin dosnaus ledo, ir pasižiūrėkime, ką galima nuveikti per trumpą žiemos dieną.

Apie pačius vandens telkinius nieko naujo tikrai nepasakysiu: nedideli, gana seklūs ežeriukai bei tvenkiniai pirmieji pasidengia tvirtais ledo šarvais, todėl čia laimę pirmiausiai ir bandykime. Tokių vandens telkinių gyventojai – įvairaus kalibro ešeriukai bei pakrantes okupavusios lydekaitės. Jei atsidūrėte prie nepažįstamos pakrantės, siūlau niekur nesiblaškyti, o pradėti tikrinti netoli meldų linijos esančias vietas.

Eketes dažniausiai gręžiu tokia tvarka: kelios palei pat švendrynus ar net juose pačiuose, ir kelios truputį didesniame gylyje. O daugumą gręžiu per 3–5 m nuo pakrantės žolių, kur dažniausiai aptinku didžiausias ešerių susitelkimo vietas. Kontrolinės eketės daugiau skirtos tiems atvejams, kada dėl nesuvokiamų priežasčių žuvys kažkur netikėtai pranyksta.

Man pirmledis patinka tuo, jog žvynuotosios nėra išrankios ir vilioklius atakuoja išties agresyviai. Tarkime, viduržiemį sargelis vos virpteli, užtai dabar kur kas dažniau galima sulaukti tokio smūgio, kuris jaučiamas visa ranka. Žiemos pradžia įdomi ir tuo, jog pakrantės zonoje niekada negali nuspėti, kokio dydžio kuprius kėsinsis į blyksintį metalo gabaliuką.

Tai gali būti ir sprindinis ešeriukas, ir puskilograminis dryžuotas senolis. Šie plėšrūnai dar nesusiskirstę į grupeles pagal dydį ir plaukioja gana chaotiškai. Dėl šios priežasties, aptikęs smulkių ešeriukų būrį, nepuolu iškart eiti į kitą vietą. Pasitaiko, jog tik apretinęs mažųjų gretas, prisikasi ir prie pagarbos vertų egzempliorių.

Ne kartą yra nutikę atvejų, kai iki tol šauniai kibę nestambūs plėšikėliai staiga liaujasi rodę bet kokį dėmesį. Pasirodo, viso to kaltininkai (aišku, ne kiekvieną kartą) būna du trys postambiai ešeriai, kurie mažuosius gentainius nuveja šalin. Visgi patys pamatę, jog „gardėsis“ pražudo ne vieną smalsuolį, įtartina akimi žvelgia į mūsų blizgutę.

Geriausiu atveju jaučiami nestiprūs baksnojimai. Tada prie valo rišu panašų, bet kitokiomis spalvomis išmargintą vilioklį, ir vėl pradedu „žaisti“ iš pradžių. Eksperimentas paprastai pavyksta, ir netrukus bent pora gražuolių ešerių suspurda ant ledo.

Esu įsitikinęs, jog kur kas geresni rezultatai pasiekiami daug vaikščiojant ir aktyviai tikrinant kiekvieną eketę. Galbūt toks gaudymo būdas ir nėra labai komfortiškas, tačiau artipilnė dėžė svarių laimikių patvirtina tokio aktyvaus blizgiavimo naudą. Tikrindami didesnius pakrančių ruožus, anksčiau ar vėliau susiduriame su didesniu ešeriu ar viena kita iš žolių išsprūdusia lydekaite. O kada sėdima prie vienos eketės, tikintis sulaukti žvynuotųjų būrio, gali atsitikti ir taip, jog prie mūsų siūlomo vilioklio taip niekas ir nepriplauks.

Viskas būtų gražu ir linksma, bet pasitaiko ir tokių išvykų, kada, rodos, plėšrūnai ignoruoja bet kokias pastangas. Tokiu atveju renkuosi visiškai mažutėles blizgutes ir pradedu tikrinti pačias netikėčiausias teorijas. Pasirodo, kartais žuvys dėl man nesuvokiamų priežasčių, vos užsitraukus ledui, pasitraukia į didesnes gelmes, arba atvirkščiai – tarsi įsivaizduodamos, jog artėja pavasaris, suguža į meldų karaliją. Pamatęs, koks čia reikalas, visą dėmesį sutelkiu į tas vietas, kur yra nors šioks toks judėjimas.

Pabaigoje noriu pasakyti, jog turbūt svarbiausia sėkmės garantija tokioje žūklėje – tikėjimas tuo, ką darai. Priešingu atveju galima taip ir nesuprasti nei šio gaudymo būdo esmės, nei metodikos. Pats geriausias vaistas, kai kyla noras nuleisti rankas ir pasiduoti, – į žūklę pasiimti tik spiningėlį ir dėžutę su masalais. Kai nėra kur trauktis, tenka suktis iš padėties ir ieškoti tinkamiausio vilioklio pateikimo būdo.

Linkiu visiems dosnių laimikių, sutvirtėjusio ledo bei tikėjimo.

Nerijus Rimkūnas