Vėgėles spiningu? Jei labai nori – įmanoma.

Gaudant vėgėles blogas oras yra geras oras, kadangi būtent tuomet šios grobuonės dažniausiai ir susigundo tuo, kas užmauta ant kabliuko.

Įsijautęs į kitų žvynuotųjų žvejybą, aš vis pražiopsau ką nors parašyti „vėgėline“ tematika, nes klimato atšilimas vis atitoliną normalią šių žuvų žūklę, o nuo gruodžio 15 d. įsigalioja draudimas jas apskritai meškerioti. Kita vertus, nuo sausio 31 d. vėl galima gaudyti vėgėles, tačiau žiemą mes jas įpratę žūklauti tik nuo ledo. Iki neršto vėgėles žvejojame dugninėmis gyvūninės kilmės masalais, o nuo ledo – dar ir blizgėmis.

Šis straipsnis bus ne visai tipinis, kadangi noriu pakalbėti apie vėgėlių žūklę būtent dirbtiniais masalais, tačiau ne užšalus upėms ar ežerams, o atvirame vandenyje su spiningu, kas veikiausiai kai kam pasirodys panašu į seno žvejo pasakas.

Atvirai pasakius, aš prieš kokius penkiolika metų galbūt irgi panašiai galvočiau, bet kai kurie dabartiniai dirbtiniai masalai, šiuolaikinė spiningavimo technika praplečia tokiu būdu pagaunamų žuvų ratą ir į jį vis dažniau ima pakliūti vėgėlės. Ir tas mūsų keiksnojamas šylantis klimatas, kuris neretai „susuka“ galvas žvynuotosioms, šįsyk veikiau būtų teigiamas veiksnys, nes vienaūses plėšrūnes neužšalusiose upėse spiningu įmanoma pagauti ir po jų neršto. Bet apie viską nuo pradžių...

Vėgėlei – viskas atbulai

Kad šiltas vanduo neigiamai veikia vėgėlių apetitą, tikriausiai žino dauguma žvejų, o gaudantys vėgėles – tuo net neabejoja. Taip yra išties, nes šių žuvų biologija tarsi priešingas kitų mūsų žvynuotųjų atspindys, ypač tai liečia karpines. Juk kada daugumai vandenų gyventojų, atvėsus telkiniams maždaug iki 10–12 °C, ima lėtėti medžiagų apykaita arba bent jau jos junta artėjančią žiemą ir tampa vangesnės, vėgėlės suaktyvėja ir maitinasi itin aktyviai, nes ruošiasi nerštui.

Šaltame vandenyje apatiškas žuveles lengviau sumedžioti, todėl vėgėlėms tas atvėsimas tik į naudą. Lengviau aukas sučiupti padeda dar ir tai, kad vienaūsės grobuonės itin aktyvios naktimis, o tos mažai judrios žuvelės tamsoje prasčiau regi, todėl vėgėlėms greitai ir sočiai prikimšti pilvą tada nesudaro didelių keblumų.

Vėgėlės, kitaip nei sterkai, kurie irgi mėgsta prietemą, tamsiuoju paros metu kliaujasi ne rega. Šiuo atžvilgiu vienaūsės plėšrūnės artimesnės šamams, nes jos praktiškai yra apyžlibės. Orientuotis tokiomis sąlygomis vėgėlėms padeda ūsai, t. y. lytėjimo organai, taip pat šoninė linija ir skonio-uoslės receptoriai, kuriuos, kaip jau esu rašęs viename savo straipsnyje, su žmogiškomis ragavimo ir uodimo funkcijomis lyginti sunku, jie daug tobulesni.

Beje, nežinau ar tai tiesa, tačiau girdėjau, jog vėgėlių organizmas yra pritaikytas šaltam vandeniui tokiame lygmenyje, kad, tarkim, esant 20 °C temperatūrai, jos visiškai suvirškina savo grobį per 12 parų, o atšalus jam iki 10 °C, toks procesas trunka vos 4 paras. Kadangi mokslininkai pateikia tokias analizes, faktas, kad vėgėlės, nors ir ne itin dažnai, bet maitinasi ir vidurvasarį.

Nežinau kaip kiti žvejai, tačiau vėgėlių dugnine aš pagaudavau net ir liepos mėnesį. Visgi reikėtų akcentuoti, jog tik labai išskirtinėse vietose, kur, reikia manyti, jos būriuodavosi, kaip dabar būriuojasi karpinės žuvys, tik ne žiemos, bet vasaros miegui. Skamba paradoksaliai, tačiau taip ir yra. Tai darsyk įrodo, kad nors vėgėlių medžiagų apykaita tuo metu sulėtėjusi, jos ryžtasi šį bei tą užkrimsti.

Kadangi rašau apie spiningavimą, reikia prisipažinti, kad vasarą (apie rudenį dabar nekalbu) šiuo žūklės būdu per savo ilgą praktiką esu pagavęs vos porą ilgaūsių plėšrūnių, bet jos abi buvo „įsegtos“ papilvėje netoli galvos. Nors gal tai irgi nelabai nuostabu, nes taip vėgėlės užkimba neretai ir vėlų rudenį ar žiemą, kadangi, kaip sakiau, jos aplinką tyrinėja ir apčiuopomis, t. y. ta pabarzdėje esančia ilga atauga, kuria mes vadiname ūsu, taip pat kitais daugiausiai apatinėje kūno dalyje išsidėsčiusiais receptoriais.

Sužvejojau tas vėgėles, kaip ir dera vėgėlėms – sutemus. Bet savo akimis esu matęs, kaip vasarą buvo ištrauktos kelios vėgėlės spiningu ir dieną. Vėlgi, tik konkrečioje vietoje, kur vienas spiningautojas jas viliodavo specialiai.

Reikėtų akcentuoti, jog žuvaujant spiningu vėgėles vienodai sėkmingai galima gaudyti tiek šviesiu, tiek tamsiu paros metu. Čia jau yra kitaip nei žuvaujant dugnine, nes visa esmė žūklės būdo specifikoje, veikiausiai kažkiek įtakos turi ir masalai, jei jau lyginsime abu žūklės būdus.

Pasakymas „vienodai sėkmingai“ skamba net ir man pačiam ne itin įtikinamai, nes iš tiesų, ką ir sako straipsnio pavadinimas, čia labiau tinka žodis „įmanoma“ – juk sugundyti vėgėles dirbtiniais viliokliais išties sunku. Palyginimui – aš greičiau pagaučiau spiningu karšį, nei vėgėlę, suprantama, naudodamas ir atitinkamus dirbtinius masalus. Bet apie tai vėliau, noriu dar pratęsti mintis apie vėgėlėms tinkamus orus ir šių žuvų norus.

Apie aklus pasivaikščiojimus

Tas „šuniškas“ arba vėgėlinis oras, kurį nuolatos akcentuoja vėgėlių gaudytojai dugninėmis, yra išties geras rodiklis, kad vienaūsės grobuonės kibs. Dabar turiu omenyje atšalimą, kuomet jį „pagerina“ lietus, šlapdriba arba netgi krentančios iš dangaus snaigės, stiprokas vėjas.

Bet jokiu būdu nereikia manyti, kad po didesnio atvėsimo vėl pasirodžius giedrai arba nusistovėjus palyginti šiltiems orams vėgėlės nekibs. Spiningaujant faktiškai tai nebus jokia kliūtis, bet teks rinktis kitokias vėgėlių žvejybos vietas. Kuomet žuvaujama dugninėmis, paprastai masalai metami į senas geras žūklavietes, niekas krantais nelaksto ir nesvaido masalų, kur tik įmanoma. Neretai tai ir būna bene pagrindinė priežastis, kodėl jos kimba rečiau arba visiškai nejudina sliekų, žuvelių ar varlių.

Esant atšilimui vėgėlės pasitraukia giliau, jos, kas įprasta šioms žuvims dieną, lindi arčiau upės vagos, duobėse, kurios gali būti per keliasdešimt ar kelis šimtus metrų nuo vėgėlinių „takų“, kur jų laukia žvejų užmesti masalai. Spiningaujama paprastai aktyviai, nuolatos ieškant žuvų.

Nors irgi galima pasirinkti dugnininkų patikrintą tą „išlaukimo“ taktiką. Bet pastaroji pasiteisins spiningaujant tuomet, kai yra palankesnis oras vėgėlėms, jos aktyviai ieškos ko užkrimsti, taip pat toks žūklavimas spiningu bus perspektyvesnis naktį.

Kita vertus, aklai ieškoti vėgėlių – reiškia tiesiog nueiti pasimankštinti ant upės kranto. Bet kuris (pabrėšiu – bet kuris!) spiningautojas visada daugiau laimės, jei žinos, kur tiksliai yra vėgėlių ir (arba) kur jos, esant tinkamoms oro sąlygoms, atplaukia maitintis. Nes suaktyvėjusios šios grobuonės artėja prie krantų ir tarsi vaiduokliai slankioja nuolatiniais maršrutais. Kažkuria prasme vėgėles galima lyginti su migruojančiomis lašišomis, žiobriais, kurių niekada nerasite ten, kur šioms žvynuotosioms nepatinka, nes jos irgi turi tam tikrus savotiškus kelius, poilsiavietes ir panašiai.

Įdomiausiai, jog kelios labai panašios vietos gali būti visiškai skirtingos kibumo prasme, nes vienoje jų vėgėlių galima sužvejoti, kitoje – niekada. Kodėl taip yra – sunku pasakyti, tačiau šis faktas žinomas ir žuvaujantiems dugnine.

Bėda ta, kad vėgėlių pamėgtas vietas puikiai išstudijavę ir kiti meškeriotojai, ten jau rasite krūvą užmestų dugninių ir spiningautojas vargu ar įsiterps, veikiau bus nuvytas sėdinčių krante žvejų ir dar galimai palydėtas necenzūra, jei bandys šalia išbandyti savo masalus. Todėl teks pavargti, kol galiausiai aptiksite „firmines“ vėgėlių vietas. Bet spiningautojas pranašesnis už dugnininką tuo, kad gali žuvauti aktyviai. Jei pakliuvo viena vėgėlė, ženklas, kad toje vietoje tikėtina dabar arba kitą dieną suvilioti dar vieną ir dar vieną tos rūšies žuvį. Tokią vietą dera įsiminti.

Vietos, kur būna vėgėlių

Vėgėlės nevengia stiprios srovės. Žinoma, jų negalima vadinti sraunumų žuvimis, veikiau tokiomis žvynuotomis, kurios mėgsta daugiau deguonies turintį šaltą vandenį. Šiltesniu metų laiku labiausiai prisodrinti deguonimi bei vėsesni upės plotai ir būna sraunūs, tad čia šios žuvys ir stengiasi laikytis.

Visgi būtina viena sąlyga – dugnas tokiose vietose turėtų būti kietas. Tai reiškia, kad pageidautina žvyras, akmenys. Kad vėgėlėms labai patinka akmenynai galima suprasti pažvelgus į šių žuvų išvaizdą, nes pilkai margas šonų ir nugaros atspalvis idealiai jas slepia prisispaudusias dugne tarp akmenų, ne veltui žvejai vėgėles vadina „marmurinėmis“ plėšrūnėmis.

Dar vėgėlėms patinka įvairūs šiekštynai, tarkim po vandeniu sunešti rąstai, betono blokai ir panašiai. Mažesnėse upėse idealios vietos yra šalia stačių krantų paplautos medžių šaknys. Nemune tokių vietų vargu ar rasi, bet Neryje, Šventojoje, kur vaga glunda prie kurio nors kranto, visiškai įmanoma aptikti šalia skardžio su pasvirusiais senais karklais, ievomis vėgėlinį taką.

Problema tame, kad čia bus begalė kliuvinių, o jei dar priskaičiuosime ir greitai bėgantį vandenį, vėgėles gundyti bus sudėtinga. Todėl dugnininkai renkasi mažiau sraunias Nemuno vietas uždambiuose ir priešdambiuose, nes užmestas tolyn link vagos masalas arba įstrigs tarp akmenų, arba bus tėkmės nuneštas į ramesnę vietą. Tai nėra labai blogai, nes suaktyvėjusios vėgėlės maisto patraukia ieškoti ir į seklesnes, ramesnes vietas, tačiau tikrai ne į dumblynus.

Net ir žvyruotame grunte vienaūsės plėšrūnės ras, kur pasislėpti, jei tik dugnas nėra lėkštas kaip blynas. Įdubimai, iškilimai prilaiko priedugnio vandens srautą, o be to tėkmė, kaip žinote, pati smarkiausiai būna viduriniuose vandens sluoksniuose, apačioje ji menkesnė bet kokiu atveju.

Kad dugnas nėra visiškai lygus galima „perskaityti“ žiūrint į vandens paviršių. Pradedančiam žvejui upės raibuliai gal ir nieko nesako, tačiau patyręs meškeriotojas išsyk supras, jog didesni sūkuriai, labiau nukrypstančios nuo pagrindinio vandens srauto srovės yra ženklas, kad po vandeniu dugne daug nelygumų. Vėjuotą dieną tokias vietas galima skirti pagal vandens atspalvį, bangų pobūdį.

Neprastos vėgėlėms vietos būna patiltės arba gilesnės vietos šalia tų statinių, nes čia visada pilna statybinio šlamšto, o be to pakrančių reljefas pakoreguotas taip, kad visada rasi gilesnę duobę, kuri tiks vėgėlėms. Tą patį galiu pasakyti apie staigius upės vingius, kadangi staigiai pasisukęs sraunus vanduo paprastai iki žvyro švariai nuvalo dugną, kur susidaro įvairūs pagilėjimai. Apie tai, kad pagrindinės vėgėlių žūklavietės Nemune yra ties akmeninėmis dambomis, manau, net rašyti neverta.

Nors gal ir verta, nes skirtumas – prie dambos glausis tik vaga ar bus šalia ir didesnė duobė. Vėgėlės neslankioja vaga, gali būti ant jos šlaito, tačiau ne viduryje. O duobėje kitąsyk lindės ir giliausioje jos vietoje. Todėl uždambis, priešdambis geresnė vieta, nei dambos viršūnė, kuri paprastai stovi išsikišusi skersai vagos.

Esant saulėtam arba (ir) šiltesniam orui vėgėlės laikysis toliau nuo krantų. Taip dažniausiai atsitinka ir giedromis naktimis, nors tamsiu paros metu šis „atitolimas“ nebūtinai bus nelaužoma taisyklė. Tačiau kai dangus apniukęs, krituliai, oro temperatūra krenta, šios žuvys gali medžioti visai arti krantų. Suprantama, ne pusės metro gylyje, tarkim, Nemune jos dažniausiai aptinkamos apie 2,5 m gelmėje. Mažesnėje upėje galima tikėtis rasti vėgėlių ir menkesniame gylyje, ten galbūt pakaks 1,5 m.

Vėgėlėms tinkamas vietas smarkiai koreguoja ir upės vandeningumas. Jei upė senka, vėgėlės netenka dalies savo įprastų takų, jos tolsta nuo kranto. Tad vėgėliavimui palankesnis metas, kai ilgesnį laiką lyja ir upės vanduo kyla. Tačiau tada susiduriama su tiek dugnininkams, tiek spiningautojams įprasta problema – srautas neša visokį šlamštą, apmirusias vandenžoles ir visa tai kabinasi už valo.

Nutolusias nuo krantų vėgėles su dugninėmis pasiekti kartais gana sudėtingą, nes toliau yra didesnė vandens tėkmė, tai bus jau tas variantas, kuomet vėgėlės laikysis arčiau vagos krašto arba duobės dugne. Nors ir šiuo atveju jos, jei yra aktyvios, gali maitintis kur nors labiau nutolusioje gana sraunioje žvyruotoje seklumoje. Tiesa, ta seklumas sąlyginė, ne tokia, kokią įsivaizduojate, nes gylis ten bus ne mažesnis nei 1,2–1,5 m.

Spiningautojas tuomet turi privalumą, jei lyginsim su dugninėmis gaudančiu žveju, nes jo masalas nestovi vietoje, jis velkamas dugnu, šokdinamas ir visaip kitaip bandoma dirbtinį vilioklį vėgėlei pateikti tartum natūralų. Aišku, toks privalumas kartais gana abejotinas, nes masalų nutraukiama gana daug. Nors yra būdų, kaip nuostolius sumažinti iki minimumo.

Tačiau tai jau būtų kitas straipsnio skirsnis. Kadangi jame tektų kalbėti išsamiai, aiškinti apie pravedimo techniką, masalus, paliksiu šį pasakojimą kitam sykiui. Laukite tęsinio.

Romualdas Žilinskas