Vandenžolių tankynėje. Antra dalis

Tačiau tokie masalai labai greitai grimzta, o žolynuose paprastai būna seklu. Todėl sunkius masalus tenka traukti smarkiai vyniojant valą, tačiau augalijoje tupinčios plėšrūnės turi tik nedidelius apžvalgos plotus ir pageidauja kuo lėčiau vedamų vilioklių. Beje, lėčiau vedamų nereiškia, kad pasyvių, anaiptol, čia reikalingi agresyviai dirbantys masalai, nes vilioklių hidroakustinius virpesius „gesina“ augalija ir grobuonės savo šonine linija juos fiksuoja gerokai prasčiau. Dar vienas niuansas – šalia augalų paprastai būna skaidresnis vanduo, nes žolės yra tarsi vandens filtras. Todėl tokiose vietose masalų spalvos turi gerokai didesnę reikšmę.

Upės srovėje besiplaikstančios žolės – kur kas įdomesnės žūklavietės (2 pav.). Ypač nei gyliu, nei vingiais, nei rieduliais ar įlankomis, iškyšuliais nepasižyminčiuose upių ruožuose. Kauno spiningautojai turbūt iškart pasakys, kad tai būdinga Nemuno vietoms ties Zapyškiu, Vilkija, Batniava.

Ir kitose upėse galima rasti daug panašių, iš pažiūros nelabai žuvingų plotų. Tačiau neapsigaukite, kadangi panašias žūklavietes apeina daugelis spiningautojų, tad šios tiesios atkarpos nėra „nugaudytos“.

Spiningaujant lydekas pats veiksmingiausias klasikinis gaudymo būdas: įbrendama iki juosmens ir lėtai einant mėtoma palei vandens augalų liniją. Kad ir ką sakysi, paprasta, tačiau tikrai efektyvu. Aštriadantės paprastai tūno visai šalia žolių pabaigos ir akylai stebi aplinką. Masalą geriau sviesti truputį toliau į gylį, nes srovė jį vis vien prip¬laks arti žolių. Be to, gali būti, jog tądien margašonės dėl neaiškių priežasčių bus atsitraukusios vagos link.

Tradicinis ryškus riperis – geras masalas, tačiau tikrai ne vienintelis: puikiai pasiteisina ir sukriukės su long tipo lapeliais, vidutinės vartiklės ir agresyviau žaidžiantys nedidukai vobleriai. Taip gaudydamas stengiuosi, kad vilioklis šalia tariamų slėptuvių išliktų kuo ilgiau. Tereikia aukštyn iškelti spiningo viršūnę ir lėtai sukti ritės rankenėlę.

Kartais pakilus vandens lygiui vėjuotą dieną pasiteisina ir gana dideli bei agresyvūs masalai. Pamenu, kartą visą savaitę be perstojo smarkiai lijo, bet vieną pavakarę, lietui aprimus, patraukėme Nemuno link. Užsikabinau 17 g Nr. 4 Aglia Longue Copper sukriukę. Kas žuvavo šiuo masalu, sutiks, kad srovėje besisukanti blizgutė traukiama „priešinasi“ ne prasčiau už puskilograminę lydekaitę.

Ir ką manot – naudodamas iš pažiūros per sunkų vilioklį išerzinau tris neblogas dantytąsias, o su kitais masalais geriausiu atveju sulaukiau vieno kito „tuščio“ kibimo. Taigi jei vanduo drumstas (kaip šiais metais), išties verta išmėginti agresyvesnes ir didesnes sukriukes, kurios ne vieną margašonę privers palikti saugią žolių slėptuvę.

Vaikštant pakrante įmanoma aptikti ir nedidelių įlankėlių, ten pasislėpusi aukos lauks nedidelės lydekaitės ar postambiai ešeriai. Vis dėlto ilgai užsibūti, kai kitose vietose dūksta rimtesnės žuvys, nėra prasmės.

Nors salačių žvejybai galima rasti ir geresnių žūklaviečių už žolynus, tačiau ir čia plaukioja ne taip jau mažai bedančių plėšrūnų. Visgi aišku viena: salatis bet kuriuo atveju mėgsta atviras vandens platybes ir tik retsykiais pasirodo žolių salelėse, kur pasiima savo duoklę.

Pastebėję, kad rudnugaris plėšrūnas apsilankė tokiuose ruožuose kelis sykius, pabandykite pergudrauti jį numesdami vilioklį reikiamu momentu. Salatis dažnai medžioja savotišku ratu, vis apiplaukdamas tas pačias vietas. Jei nužiūrėtos žolės nėra toli nuo kranto, svieskite pilkšvą riperiuką, nedidelę vartiklę ar šapalams skirtą sekliai neriantį smulkų vobleriuką ir laukite smūgio.

Kiek kebliau, jei atakos pasikartoja tolėliau nuo meškeriotojo arba plėšrūnas neprisileidžia per metimo nuotolį. Panašioje situacijoje padės į pasirinktą vietą nuplukdytas plaukiantysis vobleris. Rafinuotą smogiko skonį puikiai atitiks 6 ar 9 cm natūraliais tonais marginti Salmo Sting, kurių turiu sutaupęs dar nuo senų laikų. Traukiant tokį voblerį gali tekti pasigalynėti ir su netikėtai jį čiupusia lydeka.

Gal jums keista, kad pasakoju apie masalus, kurie dabar jau visiškai nebemadingi arba jų net negausite nusipirkti, o jei taip – sakysite, kad tai yra „atgyvenos“, galima rasti geresnių modelių. Aš ir pats minėjau, jog kinta ne vien žvejų naudojami masalai, bet ir plėšrūnių skonis, tačiau kai kurie viliokliai vis tiek lieka kibūs.

Tarkim, Salmo Thrill ir vėl įgavo „antrąjį kvėpavimą“, nors kurį laiką buvo užleidęs pozicijas kitiems gerokai brangesniems vobleriams. Kad kalbu tiesą, galite įsitikinti pasižiūrėję You Tube kanalus, kur lenkų žvejai demonstruoja, kaip šiais masalais traukia vietinius salačius. Nors ką ten lenkai, Nemuno spiningautojai irgi mielai žvejoja tokiais viliokliai. O žvejoja, nes pagauna.

Anksti ryte arba leidžiantis paskutiniams saulės spinduliams salačiai patraukia į seklias priekrantės zonas, kur susirenka lengvą grobį. Dažnai pastebimos šalia žolių labirintų vandenį skrodžiančios rudos nugaros, tačiau pagauti šį grobuonį mažai galimybių. Galima pabandyti mažai nuo mailiaus besiskiriančius mikroriperiukus.

Svarbu tik tinkamai išlaviruoti tarp gausių vandenžolių. Deja, tokius masalus pirmiausiai čiups mažesni, dažnai į „legaliųjų“ sąrašą neįtraukti salačiai. Neblogą efektą duoda ir tvičingavimas su mažais suspending minnow tipo vobleriais, kurių dydis baigiasi ties 5 cm riba.

Kita žolių karaliją mėgstanti žuvis – šapalas. Ilgos augalų kasos suteikia prieglobstį ne vienam akylam plačiaburniui, todėl tinkamai pateiktas masalas gali suteikti teigiamų emocijų visai savaitei. Vertėtų apmėtyti zoną prieš pat vandenžolių sieną ir vietas, kur baigiasi augalų plotai. Dėl mažo gylio ir pavienių augalų dažniau naudoju sukriukes, nors teigti, kad vobleriai nekibūs, būtų neprotinga.

Tokiuose ruožuose plačianugariai laukia praplaukiančių skanėstų (visokių vabalų, žiogų ir panašiai), tad siūlykite rečiau naudojamus, bet efektyvius ir įdomius masalus: 3 cm juodą tvisterį, žiogus imituojančius voblerius (nuo seno puikius Rebel modelius) ar ant lengvo galvakablio užvertą dirbtinį slieką. Aišku, plaukiantieji „burbuliukai“ visada bus laukiami šapalų, tačiau anksčiau minėti viliokliai gali pasirodyti paprasčiausiai gardesni.

Galimai ant visų minėtų masalų sugundysite ir meknę, nes pastarosios žuvys netgi labiau nei šapalai mėgsta augalijos prieglobstį. Skirtumas tas, jog meknės labiau linkusios laikytis ten, kur dugnas juodas, dumblėtas, o tėkmė lėtesnė, vienodesnė.

Kaip jau esu minėjęs, žolių karalystę žuvys lanko įvairiu paros metu. Ne išimtis ir tamsa. Karštu ir tvankiu oru daugelis plėšrūnų „įsijungia“ naktinį režimą ir „tvarko“ neskaičiuojamas galybes neseniai išsiritusių žuvelių, besistengiančių išvengti pavojaus ir besislepiančių vandens augaluose.

Vieni geriausių ruožų gaudant naktį – žolėtos seklumos. Bet su sąlyga, kad visai netoliese dugnas gilėja. Jei šalia pasitaiko dar ir stambesnių akmenų, geriau ir būti negali. Tokios vietos dažnesnės Nemuno žemupyje, kur tarpudambiuose vyrauja ramesnės srovės. Sumaniai spiningaujant ir įvertinant žuvų įpročius, naktį įmanoma prigaudyti stambių šapalų, meknių, sterkų, salačių. Atradus išties gerą žūklavietę, spiningą gali palankstyti ir vienas kitas šamukas.

Tiek meškeriojant naktį palei žoles, tiek ir kitose vietose (dambų viršūnėse, akmenų sangrūdose ir panašiai) vienas efektyvesnių masalų – tankiai virpantis shad ar crank tipo vobleris. Tuo įsitikinti nesunku: užmeti vilioklį išilgai žolių, užlenki ritės lankelį ir leidi srovei atlikti darbą. Po truputį vedant masalą ir kaskart jį trukteliant, tik padidinsite šansus, kad jus nudžiugins puikus laimikis.

Nerijus Rimkūnas