Vandenžolių tankmėje. Pirma dalis

Kai kur puikias žūklavietes tenka aplenkti dėl per daug suvešėjusių žolių, neleidžiančių pateikti masalo anksčiau ten labai gerai kibusioms žuvims. Dažnas numoja ranka ir traukia laimės ieškoti kitur, tačiau žvynuotosios niekur neišgaravo, tik prisitaikė prie pakitusių sąlygų.

Taigi ir mums, meškeriotojams, jei norime atspėti visas žuvų užgaidas, tenka keisti ne tik požiūrį, bet ir gaudymo techniką. Ankstyvą pavasarį vandens augalai dar nespėja suvešėti. Vėliau, kylant vandens temperatūrai, situacija smarkiai keičiasi: kur galėdavai žvejoti ir suvilioti puikių žuvų, tiesiasi begalinė žolių linija.

Ypač tai akivaizdu upėse esant aukštam vandens lygiui šilčiausiuoju metų periodu (puikus pavyzdys ši vasara), nes vanduo apsemia pakrančių žolę, o riebiame grunte įsitaiso dar ir vandenžolės – žodžiu, žalumos vandenyje daugiau nei reikia. Geros žūklavietės atsiduria augalų raizgalynėje arba toli už jos. Nejaugi paliksi tas vietas ramybėje iki kitų metų?

Tereikia naudoti kiek kitokius masalus, žūklės taktiką ir, esu tikras, pačios žuvys praneš, kad vandens augalų suteiktas prieglobstis joms labai patinka – kibdamos prikels jus iš letargo miego. Jei kiekvienas spiningautojas pavartytų savo užrašus ar prisimintų aplinkybes, kuriomis sugavo laimikius, turbūt pastebėtų, jog dauguma lydekų ir ešerių pakliuvo būtent palei pat žoles, kur šiltuoju metų laiku glaudžiasi gausybė mailiaus.

Tad šįkart norėtųsi pakalbėti apie žvejybą tankiai vandens augalų priaugusiuose ruožuose. Lyginant priekrantėje ir gelmėse sumeškeriotų plėšrūnų svorio vidurkius turbūt taptų aišku, jog didesniame gylyje papuola ir svaresni laimikiai. Visgi tam tikromis sąlygomis, konkrečiu metų laiku ir tam tikro tipo vandens telkinyje, taikant gaudymo žolėse taktiką, įmanoma suvilioti išties neprastų ir, svarbiausia, daug žuvų.

Mano manymu, meldų ar kitų žolių karaliją geriausia tikrinti gegužės–rugsėjo mėnesiais, kada vandens temperatūra beveik visas žvynuotąsias tam tikru paros metu priverčia paviešėti ypač dosniose maisto vietose. Norint išsamiai aptarti žvejybos taktiką ekstremaliose žūklavietėse reikėtų skirti stovinčio ir tekančio vandens telkinius. Atrodytų, kitoks tik vandens judėjimas, tačiau dėl nevienodo gylio, dugno konfigūracijos ir žuvų rūšių, spiningaujant tenka į visa tai atsižvelgti.

1 pavyzdyje matote tris skirtingas vandenžolių išsidėstymo schemas. A situacija labai dažnai pasitaiko senvagėse ir tvenkiniuose su dumblėtu arba durpėtu dugnu, kada lelijos pasiglemžia nemažą pakrantės dalį. Tokias vietas mėgsta įvairaus dydžio lydekos ir stambesni, nelinkę būriuotis ešeriai. Jeigu leidžia sąlygos, tokiuose plotuose galima žvejoti ir su bridkelnėmis, svarbu, kad vilioklį galėtumėte pateikti ties „švaraus“ vandens zona. Čia palankiu oru nuolatos budi viena kita aštriadantė.

Gaudoma 5–7 cm ilgio guminukais su 6–10 g galvutėmis, Nr. 2–3 sukriukėmis, nuo neatmenamų laikų išlikusiomis ar neseniai įsigytomis klasikinėmis vartiklėmis. Konkretaus vilioklis nėra toks svarbus, kibimą daugiau lemia dirbtinio masalo pateikimo technika.

Riperį ar kitą žuvų „skanėstą“ sviedžiant išilgai lelijų krašto verta įsidėmėti, jog lydeka beveik be išimčių plaukioja palei pat dugną, prigludusi prie kokio nors nelygumo. Paprastai palaukiu, kol masalas nuskęs, ir imu jį iš lėto traukti. Neilgos pauzės ir trumpi trūktelėjimai dažnai leidžia pasiekti geresnių rezultatų.

Žvejojant iš valties vilioklį geriau užmesti tiesia linija kranto link ir traukti gelmės pusėn. Tam puikiai tinka vobleriai su ilgesniais liežuvėliais, guminukai ant lengvų galvakablių. Kai kuriuose vandens telkiniuose žuvaujant šiuo būdu galima ištraukti ir vieną kitą sterką, prigludusį prie pat į nemažą gylį besileidžiančio šlaito. Tiesa, tai nutiks ne vidurdienį, o veikiausiai temstant arba bent jau vakarop, kada saulė ima gulti ant pakrantės medžių viršūnių. Tada šešėliai tampa ilgesni ir po vandeniu, tad prieblandos plėšrūnai atkunta.

Kadangi lelijos tarpais praretėja, atsiranda vadinamųjų „plikių“. Jas naudinga patikrinti, tik tam reikia jau labiau specializuotų masalų. Kažkada mano vieni geriausių masalų buvo Lusox sukriukės, kada jų priekyje ant valo, užspaudęs vieną ar kelis švino šratelius pasidarydavau visai neprastą vilioklį, kurį lydekos griebdavo su dideliu įniršiu.

Ši blizgė nepaliaujamai sukasi ir leisdamasi, tai be galo svarbu, nes tikslas ir yra kuo ilgiau išlaikyti masalą „darbinėje“ padėtyje, nors manevravimui vietos ir stinga. Galima bandyti ir kitokiomis panašiomis sukriukėmis, esmė, kad jų kūnelis būtų ištęstas, lengvas. Tam puikiai tiks, tarkim, Lucky John Shelt Blade modelis.

Mėgstantys eksperimentus gali išmėginti ir nedidukus poperius, tik reikia tiksliai užmesti ir tankiai juos trūkčioti. Šiais laikais tokių masalų pasirinkimas netgi labai didelis, nebūtina pirkti pačius brangiausius, kodėl nepabandžius laimės su Lucky John Pop-X 6 F?

Nors esu mažesnių masalų ir plonesnio valo šalininkas, bet gaudant lelijomis apaugusiose vietose rekomenduočiau naudoti šiek tiek storesnę giją. Tai dėl dažnai nuplėšiamų masalų ir papuolančių neprastų aštriadančių, kurias tramdant tenka imtis didesnės prievartos.

B zonoje pavaizduotos žolės, primenančios maurų masę. Jos būna labai tankiai suaugusios, tad žvejoti čia, pačioje žolynų tankmėje, jau beveik nėra jokių galimybių, nes vilioklis tuoj pat įstringa. Aptikus tokį ruožą reikia stengtis apmėtyti visas prieinamas vietas: patį žolių pakraštį, susidariusias savotiškas įlankėles, kur gali slėptis lydeka ar pulkelis ešerių.

Vienas universalesnių masalų meškeriojant tokiame plote – Nr. 2. sukriukė, papuošta raudonų siūlų šluotele. Toks masalo dydis patenkins ir delninį ešeriuką, ir 2–3 kg dantytąją, tik svarbu nepamiršti pritvirtinti plonytį metalinį pavadėlį arba jau gerokai storesnę apsauga iš fluorokarbono. Radus šiokių tokių „proskynų“ galima pabandyti ten užmesti nediduką tvisterį ar riperį.

Neretai nutinka ir taip, kad suvilioti laimikio nepavyksta, nors neriesi iš kailio siūlydamas įvairiausius masalus – pačioje žolių tankmėje žuvys aktyviai siautėja, o tu nieko negali padaryti. Taip dažniausiai nutinka tvankiu ir saulėtu oru, kada žvynuotosios privengia tiesioginių saulės spindulių.

Tokiais atvejais kartais padeda jaukinimas šalia vandens augalų – tada smulkmė išlenda pasimaitinti, paskui ją patraukia ir plėšrūnai. Šį metodą esu išbandęs ne sykį, na, bet tuomet tenka einant spiningauti turėti bent jau vieną pakuotę smulkaus jauko. Jei toli vaikščiot nereikia, galima įsimesti į automobilio bagažinę – nesuges, o pasigaminti prie vandens netruksi, jei turi kokį nors didesnį indą.

Gerai, kuomet dunda griaustinis. Kaip ten su „balta” žuvimi, nežinau, bet lydekos kaipmat, vos tik sugriaudi keletą kartų, plaukia į atvirus vandenis. Eini ir stebiesi: keli metimai – ir margašonė godžiai atakuoja masalą, nužingsniuoji keliolika metrų pakrante – dar viena... Kad griaustinis išjudina pasyvias plėšrūnes, įsitikinau tikrai ne kartą, tik, deja, ne visuomet pavyksta ilgai pažvejoti: greitai dangus prakiūra ir žūklė tampa visiškai nerezultatyvi.

Iriantis valtele labai smagu vobleriauti palei žoles. Užsikabini, sakysim, 7 cm plaukiantįjį voblerį ir svaidai žolių link. Bumbt – ir yra lydekaitė. Nors ir ne gigantė, bet vis šis tas. Firmų ir modelių pasiūla didžiulė, tad pasirinkti kiekvienas turi iš ko. Primygtinai nieko siūlyti nenoriu, tačiau tokiam gaudymui labiausiai tinka minnow ar shad vobleriai, kurie turi platesnius liežuvėlius ir nyra iki 1,0–1,5 m. Reikėtų parinkti tokius, kurie virpa tankesne amplitude, jų spalvos arba natūralios, arba su žalsvais akcentais ir panašūs.

C situacija skiriasi nuo kitų dviejų tuo, kad vandenžolės auga savotiškais kuokšteliais. Tai patį gaudymą truputį palengvina, nes įmanoma sėkmingai manevruoti tarp „labirintų“. Plėšrūnės čia linkusios slėptis ir neretai tik galvą iškišusios laukia, kol koks žioplas žuveliokas priartins per atakos atstumą.

Tokiose žūklavietėse galima išradingai žaisti masalais: naudoti lengvas vartikles, užmautus ant lengvų sistemėlių kabliukų vidutinio dydžio riperius, tvisterio ir sukriukės tandemą. Pastarasis masalas apskritai „nugrimzdęs“ į praeitį, o kažkada tai buvo gana efektyvus lydekų vilioklis, jų būdavo pirkti jau paruoštų arba pasidarydavome patys. Keičiasi laikai, keičiasi ir masalai, įtariu, kad galimai kinta ir plėšrūnių prioritetai.

Įgudę voblerininkai teišmėgina ne tik įprastus masalus su liežuvėliu, bet ir tikrai vykusią alternatyvą – beliežuvius modelius, kurie pas mus kažkodėl nepopuliarūs. Tiesa, žūklavietės gylis žvejojant paviršiniais vobleriais neturėtų viršyti poros metrų ribos, nes giliau esančios vietos „slepia“ laimikius palei pat dugną ir vargu ar net labai azartiška grobuonė ryšis šauti iki pat vandens paviršiaus ir griebti agresyvią „žuvelę“.

Laukite tęsinio

Nerijus Rimkūnas