Tvenkinių plėšrūnų paieška ir gaudymo taktika
Maždaug rugsėjo pabaigoje tvenkinių plėšrūnai ima ieškoti gilesnių telkinio vietų. Čia jie praleidžia didesnę paros dalį: medžioja, ilsisi ir laukia ateinančios žiemos. Kuo labiau trumpėja dienos, tuo rečiau grobuonys atplaukia į anksčiau dažnai lankomus seklesnius plotus, todėl juos gaudyti tenka gilumoje.
Daugelio žvejų supratimu, tvenkinys yra dirbtinis darinys, kuris susidaro patvenkus upę, ką ir sako pats tokio vandens telkinio pavadinimas. Tačiau ichtiologai ir hidrologai turi truputį kitokią nuomonę ir, pasak jų, tvenkinio apibrėžimas platesnis. Jei neprieštarausite, pacituosiu pats save, t. y. knygą „Žuvys ir žūklė Lietuvoje“, kuri rašyta remiantis mokslininkų pateiktais duomenimis, na, ir, suprantama, sava žvejybine patirtimi.
Truputį statistikos apie tvenkinius
Tvenkinys nebūtinai susidaro užtvenkus upę. Tai gali būti ir nepratakus dirbtinis vandens telkinys, tarkim, karjeras, kūdra arba ežeras, kuriame vandens lygis pakeltas dirbtinai – užtvėrus ištekantį upelį.
Pagal ichtiologų duomenis Lietuvoje yra 435 didesni nei 5 ha tvenkiniai, įskaitant ir Kauno HAE, iš kurių 354 randasi prie upių, o 81 – susidaręs patvenkus ežerus. Bet 23 iš jų nelaikomi tvenkiniais, nes tai tikri ežerai, pavyzdžiui, Rubikiai, Siesartis, Žirnajai, Virintai ir kt., juose skersai ištekančių upelių pastatytos vandens lygį reguliuojančios užtvankėlės.
Dar 1132 tvenkinių plotas didesnis nei 0,5 ha, o įvairių mažesnių telkinukų, prie kurių priskiriamos kūdros, nedideli karjerai priskaičiuotume daugiau nei 3000.
Tačiau didžiausi tvenkiniai susidarę patvenkus upes. Tai, suprantama, būtų Kauno marios (plotas 6350 ha), Antalieptės marios (1572 ha), Elektrėnų marios (1389 ha). Didžiausi patvenkti ežerai yra Drūkšiai, iš kurių išteka Pravalos upelė (4900 ha), Padysnio tvenkinys, apimantis Dysnus ir Dysnykštį ir susidaręs patvenkus Dysną (3075 ha), Dusia, iš kurios išteka Spernia (2334 ha).
Ežeriniai tvenkiniai žuvų rūšimis praktiškai nesiskiria nuo tikrų ežerų. Tvenkiniuose prie upių dauguma žuvų yra tos pačios kaip ir upėse, išskyrus migruojančias iš jūros arba upių žemupių rūšis. Kai kurie tvenkiniai didesni ir gilesni už pačias upes, todėl žuvų rūšys juose skiriasi ir jų gali būti netgi daugiau.
Pagal grupes tvenkinius galima skirstyti į tris rūšis. Pirmoji būtų patys mažiausi, kurių plotas nesiekia 0,5 ha. Antroji yra tarpinė, tai tvenkiniai, kurių plotas nuo 0,5 iki 5 ha, ir jie susidarę patvenkus nedideles upes. Trečioji grupė patys didžiausi tvenkiniai.
Kaip sužinoti, kur gilu?
Šiame straipsnyje tikrai nenagrinėsiu kiekvienos tvenkinių rūšies ichtiofaunos, juolab nerašysiu ir apie atskirus tokio tipo vandens telkinius. Apsiribosiu antrąja tvenkinių grupe, dalimi mažesniųjų trečiosios grupės tvenkinių, kadangi juose meškeriotojai tikrai gana dažnai žvejoja, bet esmė net ne tame – būtent šie vandens telkiniai daugiau ar mažiau yra panašūs savo gyliais, dugno reljefu, rūšine žuvų sudėtimi. Kadangi kalbu apie plėšriąsias žuvis, reikėtų pažymėti, kad praktiškai visuose šiuose tvenkiniuose vyrauja ešeriai, lydekos, kai kuriuose rastume ir nemažai sterkų.
Taigi, tokiuose vidutinio dydžio tvenkiniuose, kitaip nei ežeruose, žuvis aptikti yra lengviau, kadangi čia vandens telkiniuose giliausia vieta paprastai yra kažkada tekėjusio upelio ar nedidelės upės vaga.
Nors kai kurie tvenkiniai susidarė patvenkus gana nedidelį upeliuką ir savo plotu gali būti žymiai mažesni už tuos, pro kuriuos prateka vidutinio dydžio upė, bet jie nebūtinai bus seklūs, todėl juose rasti buvusio upelio vagą sudėtingiau. Žvejojant iš valties ir turint echolotą, tai nesudarys didesnių keblumų, bet be šio prietaiso kartais tenka netrumpai paklaidžioti po vandens platybes, o spiningaujant nuo kranto – juo labiau. Visgi yra kai kurie krantų reljefo požymiai, kurie leidžia lengviau orientuotis ieškant giliausios tvenkinio vietos.
Išsivingiavusią upelio vagą galima bandyti įsivaizduoti prisiminus, kaip atrodo bet kokio upelio krantai. Vieni jų gali būti visiškai lėkšti, kiti – statūs. Sunkiausiai aptikti upelio vagą ten, kur jis užtvindytas ties lėkštais krantais. Tačiau tose vietose, kur būta skardžio, krantas, net ir susidarius tvenkiniui, paprastai išlieka status ir prie jo glaudžiasi vaga (1 A pav.).
Jei tvenkinys yra ištįsęs, vingiuotas, tai labai tikėtina, kad siauroje jo atkarpoje, jei ten abu krantai vienodo nuolydžio, upelis yra nutolęs vienodu atstumu nuo abiejų krantų (1 B pav.).
Retai, tačiau pasitaiko, jog didelio ploto tvenkinyje nuo vieno iki kito kranto vaga bus dviejose vietose, kadangi čia upelis kažkada darė labai staigų gilų vingį (1 C pav.).
Vagų įvairovė ir žuvų buveinės
Nereikia manyti, kad vaga yra tartum iškastas tiesus bei vienodai stačiai šlaitais griovys. Paprastai ji daugiau ar mažiau laiptuota ir nuo tų pakopų dydžio bei statumo priklauso ar pamėgs tą vietą žuvys.
Tiesa, pasitaiko, kad vagos šlaitas leidžiasi gilyn beveik stačiai, bet taip yra daugiau ten, kur tvenkinio krantas status (1 A pav.). Tačiau daugumoje atvejų vaga turi dvi labiausiai išreikštas pakopas. Taip yra todėl, kad metų laikotarpyje upelio vandens lygis būna pakilęs (pavasarį esant polaidžiui, po staigių liūčių, vėlų rudenį) arba daugiau mažiau pastovus (vasarą, rudens pradžioje, žiemą). Pirmasis iš šių susidariusių šlaitų yra nuolaidesnis, dažnai jo viršuje yra šiekštų, tai vandens apsemti buvę krūmai, medžiai, o antrasis – status (2 pav.).
Tačiau tai nėra tvirta taisyklė, o tik dažniausiai pasitaikantis variantas. Kartais vaga gali turėti ir tris, keturias pakopas – viskas priklauso nuo to, koks upelio krantas buvo iki susidarant tvenkiniui.
Vasarą, taip pat rudens pradžioje dauguma plėšrūnų laikosi ties pirmuoju, jei ten yra dvi pakopos, šlaitu. Tačiau įpusėjus rudeniui lydekos ir ypač sterkai labiau mėgsta medžioti giliau, t. y. prie antrojo šlaito. Ties pirmuoju paprastai karaliauja ešeriai.
Labai įmanomas dalykas, kad esant minkštam telkinio dugnui, pūvant vandens augalams, kada tvenkinys senas, kai kurios pakopos arba net dauguma jų tiesiog išnyksta ir vaga pasidaro tartum lovys. Tačiau tas „lovys“ būna ne vienodai nuožulniais šlaitais, o staigiau ar mažiau besileidžiančiais gilyn (3 pav.). Stačiai ir nuožulniau besileidžiančių vagos kraštų požymiai, atsižvelgiant į tvenkinio krantų pobūdį, išlieka tie patys, kadangi tvenkinio krantai yra mažiau veikiami erozijos.
Čia irgi galioja panašūs sezoniniai dėsniai atskirų rūšių žuvų buveinėms, apie kuriuos jau kalbėjau. Paprastai nuolaidžiame šlaite vasarą būna priaugę daug vandenžolių ir ties jų kraštu, kur yra giliau, neretai apstu ešerių bei lydekų. Bet rudenį augalai apmiršta ir tik šiltesnėmis dienomis, kai išlenda saulė, prie tokių nuolaidžių šlaitų pasirodo viena kita lydekaitė ar būrelis dryžuotųjų. Nuo spalio mėnesio dauguma plėšrūnų laikosi prie statesniojo vagos krašto.
Labai perspektyvi vieta grobuonims būna ties staigiu upelio posūkiu. Tai gali būti 1 pavyzdyje parodyta C vieta. Svarbiausia, kad vėlų rudenį plėšrūnėms mažai svarbu kiek toli nuo vagos yra tvenkinio krantas, nes tokiu metų laiku joms labiau rūpi gylis bei vagos šlaitų statumas arba jų reljefas. Turiu omenyje, kad šlaitas, žiūrint iš šono, gali būti lygus arba vingiuotas. Kuo daugiau įdubų, vingių ar apskritai įvairių nelygumų yra šlaite, tuo labiau tikėtina čia rasti prisiglaudusį plėšrūną.
Puikios vietos lydekoms medžioti yra užlieti kelmynai arba, kas irgi neretai pasitaiko, palikti pūti nugriuvę į dugną medžiai, nenupjautų krūmų liekanos. Deja, žvejoti spiningu tokiose plotuose mums yra gryna prapultis. Vėlyvą rudenį čia dar galima pabandyti rizikuoti mėtyti guminukus arba virš šiekštų traukti voblerius, nes bent jau vandens augalų nėra. Turint echolotą susiraskime kerplėšyno kraštą, kuris yra šalia vagos. Devyniasdešimt procentų iš šimto, jog čia plaukios būrelis sterkų arba patruliuos aštriadantė. Ešeriams čia irgi idealūs plotai.
Jei tvenkinyje tokių vietų yra daug, tuomet žuvų paieška bus sudėtinga, labai įmanomas variantas, kad vienoje panašioje vietoje žvynuotųjų rasime apsčiai, o kitoje – žuvų bus labai mažai. Kas lemia tokį pasirinkimą, deja, negaliu paaiškinti.
Straipsnyje akcentuoju vagas, jų šlaitus, bet reikėtų paminėti ir dar vieną žuvų paiešką lengvinantį dalyką. Pavyzdžiuose to nesimato, bet turėkite omenyje, kad vėlų rudenį siauri tvenkinių ruožai yra mažiau perspektyvūs už platesnius. Žinoma, daug ką lems ir gylis, bet jei lygintume vienodos gelmės išplatėjusią tvenkinio atkarpą ir siaurą, tikrai garantuoju, kad didesnė tikimybė pagauti daugiau žuvų bus ten, kur krantai labiau nutolę vienas nuo kito. Į siauresnes atkarpas plėšrūnės užklysta labiau atsitiktinai, migruodamos iš vieno medžioklės ploto į kitą, kuomet jų aktyvumas yra didesnis, ką paprastai lemia palankūs meškeriojimui orai.
Iš valties ties vaga
Visoje eilėje tvenkinių nuo antros rudens pusės spiningavimas nuo kranto tampa beprasmis. Tam yra dvi pagrindinės priežastys:
1. Žuvys laikosi toli nuo kranto ir pasiekti jas daugelyje vietų sunku;
2. Kadangi masalą teks mesti maksimaliai toli, prarasite labai daug vilioklių, nes tvenkinių priekrantės zonoje gausu šiekštų. Tad kalbėsiu tik apie žūklę iš valties.
Galima pagalvoti, jog nėra svarbu iš kurio taško užmesite plėšrūnui masalą, svarbiausia, kad jis patektų į grobuonies jutiminę zoną. Tačiau praktika rodo visai ką kitą.
Neretai pasitaiko, jog kažkas lyg ir bandė griebti vilioklį, tačiau labai jau atsargiai ir pakirtome tuščiai. Tokiu atveju dauguma žvejų nusprendžia, kad plėšrūnės yra mažai aktyvios ir čiumpa masalą „puse lūpų“. Bet tereikia užmesti tą patį vilioklį kitu kampu arba iš kitos vietos į tą patį plotą ir žuvys atkunta – jos puikiai kimba!
Remdamiesi pavyzdžiais pasižiūrėkime iš kokio taško ir kaip geriausiai bandyti spiningauti vienoje ar kitoje upelio vagos vietoje.
Ties stačiai besileidžiančiu vagos šlaitu valtį geriausiai statyti taip, kad būtų vienodai patogu masalą sviesti bei traukti išilgai to šlaito (4 pav.). Tokiu būdu mes lengvai galime patikrinti šlaito pakopas bet kokiame gylyje ir vesti vilioklį norimame vandens sluoksnyje, jei tai yra status vagos kraštas be pakopų. Grobuonys antruoju atveju paprastai būna prigludę prie dugno kokiame nors gylyje ir stovi pasisukę galvomis išilgai kranto. Kuomet masalas traukiamas žuvims iš už nugaros, sugriebti vilioklį plėšrūnės gali nesuspėti, tačiau užmetus jį nuo kito valties borto masalas plauks į grobuones ir joms leis susikoncentruoti.
Pajutus, kad iš vienos valties pusės kibimai yra rezultatyvesni, reikėtų judėti ta kryptimi – po kurio laiko nustojus kibti nuplaukti apie 50–100 m ir išmesti inkarą vėl palei pat upelio vagą.
Kuomet vaga turi dvis ar tris plačias pakopas, kurios, jei pasinertumėm iki dugno, atrodytų tarsi nemažos lygios aikštelės, valtį geriau statyti pačioje vagoje apie 50–60 m nuo viršutiniosios pakopos (5 pav.). Dabar masalą metame maždaug 45° kampu krantui, o tai dažniausiai reiškia, kad ir vagos šlaitui. Plėšrūnių dėmesys yra nukreiptas į kranto pusę, jos daugiau ar mažiau išsidėsčiusios taip, kad galvos nukreiptos į krantą, todėl minėtu kampu traukiamas masalas optimalų laiką yra grobuonių jutiminėje zonoje.
Nors vėlų rudenį prie lėkštų be pakopų vagos šlaitų, kaip minėjau, grobuonių pasitaiko rečiau, bet jų ten irgi gali būti. Ypač tai tikėtina, jei šiame šlaite randame povandeninį kelmyną, paskendusių medžių liekanas. Rizikuodami netekti masalų galime ir čia išbandyti laimę. Valtį derėtų statyti taip, kad būtų patogu vilioklį užmesti maždaug 75° kampu vagos šlaitui (6 pav.). Taip traukiamas masalas paprastai „pasigriebia“ mažiausiai kliuvinių. Kita vertus, žuvims siūlomas masalas būna patogioje jį atakuoti padėtyje.
Dar vienas dažnai pasitaikantis atvejis. Kalbu apie tai, jei aptiksite tvenkinyje buvusio upelio vingį. Tikriausiai žinote, kad upės linkio vidinėje dalyje, t. y. prie išsikišusio kranto, paprastai būna gilioji vieta, kadangi upės tėkme atsimuša į šį krantą ir jį nuolatos gremžia. Todėl čia bus staigus pagilėjimas, prie kurio labai mėgsta laikytis sterkai. Valties inkarą išmeskite taip, kad iš laivo būtų patogu maždaug 30–50 m atstumu patikrinti staigų vagos šlaito nuolydį (7 pav.). Nors tokia pozicija ne itin gera plėšrūnėms atakuoti praplaukiantį masalą, tačiau taip patogiausia vienu metu apgaudyti didžiausia plotą, kuriame yra potencialios žuvų slėptuvės.
Kaip matote, apie tvenkinius kalbėjau bendrine prasme, ten gyvenančių plėšrūnių irgi nerūšiavau, nes straipsnį tuomet tektų smarkiai ištęsti. Galiu pasakyti tik keliais žodžiais. Sterkai bet kokiame vandens telkinyje bus giliau nei ešeriai ir lydekos. Nors pastarosios kartais pakliūva ant kabliuko ir labai didelėje gelmėje, tačiau tik labai išimtinais atvejais ten, kur tuo metu yra sterkų būrys. Tačiau gaudant ešerius aštriadančių galima tikėtis, kitąsyk ir labai stambių, nes galbūt jos kaip ir jūs irgi tikisi nutverti dryžuotąjį...
Romualdas Žilinskas
