Tiny – kryptis į srovės širdį. Pirma dalis
Šiais laikais nusipirkti voblerių, net jei jų nėra mūsų šalies žūklės prekių parduotuvėse, nedidelė problema – galima jų paprasčiausiai atsisiųsti iš kitur. Visgi tai užima laiko, kita vertus, kuomet pasirodo nauji modeliai, nauji spalviniai variantai, kurių nesi matęs „gyvai“, o tik paveiksliukuose ar nuotraukose, gali ir smarkiai „prašauti“.
Vienas pirmųjų ir naudojamų iki šiol mano šapalinių voblerių yra Salmo Tiny. Neperdedu, tai legendinis vobleris, kuriuo šapalus ir meknes mokėsi žvejoti ne vienas mūsų meškeriotojas. Kurį laiką šių modelių Lietuvoje galima buvo rasti tik likučius, tačiau dabar Salmo parduotuvės ir vėl papildė jų atsargas.
Taigi koks tai masalas? Kažkada, kuomet pasirodė pirmieji Tiny, Salmo firma sugalvojo juos apibūdinančią frazę: „Būkite atsargūs: Tiny – mažas masalas tinkamas gaudyti dideles žuvis!“
Atvirai pasakius, šūkis taiklus, visgi su tam tikra išlyga – šis 3,0 cm dydžio vobleris labiausiai tinkamas vilioti šapalus bei meknes, jį su malonumu griebia ir kitų rūšių plėšrūnai – lydekos ir ešeriai. Nors galbūt reikėtų sakyti kitaip. Salmo voblerių arsenale yra ne vienas modelis, kuris tinka žvejoti šapalus, o Tiny aš priskirčiau prie meknėms skirtų masalų, kuriuo gundosi stambūs šapalai bei upių ešeriai. Juk veikiausiai nemanote, kad šis vobleris yra šamams ar sterkams...
Taigi tais senais laikais, kuomet susidomėjau tiksline šapalų žūkle spiningu, Tiny buvo vienas pirmųjų mano įsigytų jiems gaudyti voblerių. Dažniausiai plačiaburnius viliodavau Nemune bei Neryje, ir būtent šiose upėse pastebėjau esminį skirtumą tarp juose gyvenančių šapalų – vasarą Nemuno plėšrūnai dažniau atakuodavo didesnius masalus (jei 5,0 – 6,0 cm dydžio voblerius galima tokiais įvardyti), o štai Neries šapalams labiau patikdavo kone dvigubai mažesni modeliai.
Negalima tvirtinti, kad šioje upėje šapalai negriebdavo didesnių jų gaudymui orientuotų voblerių, jie kartais užkibdavo net ant visai netipinių 7,0 cm dydžio minnow modelių. Visgi tomis dienomis, kai šapalai būdavo pasyvesni arba maitindavosi išskirtinai vandens paviršiuje žymiai geresnių rezultatų pasiekdavau smulkiais masalais.
Panaši tendencija jaučiama lyginant šių žuvų įgeidžius Nemuno aukštupyje ir žemiau Kauno HE – platesnėse upės atkarpose šapalai kažkodėl labiau mėgdavo kiek didesnius voblerius, nei kur nors netoli Druskininkų arba Merkinės, nors, suprantama, neignoruodavo ir mažesniųjų. Sunku paaiškinti kodėl taip yra, kadangi, tarkim, Verknėje, Dubysoje, Šventojoje voblerių dydis veikiau priklausydavo nuo vandens lygio, skaidrumo, paros laiko ir kažkokių aiškesnių tendencijų pasirenkant vilioklius kiekvienai upei tada neįžvelgiau.
Bene pagrindinis Salmo Tiny vobleriukų (sunkiai verčiasi liežuvis tokių gabaritų masalus vadinti nemažybiškai) privalumas – jų tankūs kūno virpesiai, kurių tankumas mažai priklauso nuo traukimo greičio.
Noriu pasakyti, jog šis modelis pradeda judėti sau būdingu ritmu net ir labai lėtai traukiamas, o tai sudaro galimybę juo gaudyti nedidelėje atkarpoje ilgesnį laiko tarpą, galima voblerį tiesiog laikyti ant įtempto valo kiek stipresnėje tėkmėje ir visa tai suteikia galimybes masalui ilgiau išlikti plėšrūno akiratyje bei jį išprovokuoti. Kita vertus, vilioklį niekas netrukdo traukti ir pakankamai greitai netgi prieš stiprią srovę ir jis neiššoks iš vandens.
Tiny gaminami dviejų plūdrumo versijų – skęstantieji ir plaukiantieji. Skęstančiojo voblerio panirimo gylis yra 30–50 cm, o plaukiančiojo – nuo nulio iki 30 cm, tai – tipinis crank modelis, tiek savo kūno forma, tiek judesiais. Tiesa, maksimalus panirimo gylis pasiekiamas spiningaujant tik labai plonu pintuku (iki 0,06 mm), tačiau šapalus, meknes ir ešerius nevengiu kartais žvejoti ir monofilamentiniu (iki 0,16 mm) valu.
Kuomet gija storesnė, nieko tragiško, kartais gaudant šapalus rėvose, seklumose, virš vandenžolių tai gali būti net privalumas. Juk pats masalas vargu ar yra žuvelės imitacija, jis veikiau primena vabzdį (na, kad ir dusią ar vandenin įkritusį karkvabalį), kas atsispindi ir Tiny spalvų gamoje.
Tarkim, BT, YT, GGT, DYT, SBT spalviniuose variantuose dominuoja juoda spalva, bet kartu yra ir kontrastingų geltonų, žalių, raudonų akcentų. Mano manymu, tai tik sustiprina mažo judriai žaidžiančio masalo agresyvumą. BC, HC, CC piešiniai yra natūralios karkvabalio imitacijos.
Tiesa, kalbu apie senąsias spalvines variacijas, jos nuolat naujinamos, tad galimai kai kurių tokių negausite, bet yra panašios. Sakysite, o iš kur aš žinau tuos modelius, kaip prisimenu jų „šifrus“, jei šių masalų dabar galbūt net nėra. Išties liko senuose kataloguose (laimei, anksčiau jie buvo popieriniai, tad guli mano stalčiuose), atminty bei užrašuose. Vienas kitas senas vobleris – ir masalinėje...
Spalvinis variantas LB Salmo kataloge atsirado sąlyginai neseniai, tai natūralios boružės spalvos. Net nenumanau ar šiais vabzdžiais žuvys maitinasi, kiek žinau, paukščiai boružių nelesa (todėl vabalas ir turi ryškius kontrastingus juos įspėjančius antsparnius), bet toks spalvinis derinys joms patinka.
Įdomiausia, kad kažkada eksperimentuodamas su spalvomis aš pats labai panašiai buvau nusidažęs vieną Tiny plaukiantįjį modelį ir juo labai sėkmingai Nevėžio vidurupyje gaudžiau... aukšles. Kibo ne tik jos – taip spalvintą voblerį griebdavo nedideli strepečiai, ešeriukai ir, suprantama, šapalai. Ir tik vėliau gamintojai nusprendė, kad reikalingas ir tokio dažymo Tiny vobleris. Reiškia, kad ne aš vienas buvau toks gudrus, kažkas taip pat rezultatyviai išbandė šitokį masalą.
Iš visos Tiny modelių gamos išsiskiria ir dar vienas – SI spalvinis variantas. Galima rasti ir senesnę versiją SP, kurios dabar, deja, Salmo tikrai nebegamina, nors iš principo tai yra kone identiški spalviniai piešiniai. Šis masalas nudažytas netipiškai senesniesiems Salmo Tiny modeliams, kadangi jis tviska sidabru ir tik jo papilvė yra rausva.
Būtent SI vobleris užsirekomendavęs kaip geriausias meknių vilioklis. Kalbu apie jį bei kitus Tiny vobleriukus iš savo patirties, tuo galite neabejoti, nes, kaip minėjau, šiais masalais gaudau jau labai seniai. Beje, sėkmingiausias paros laikas gaudyti su SI spalvine modifikacija būtų antra dienos pusė, vakaras ar net prietema.
Taip pat SI variacija dažnai sugundo ir ešerius. Veikiausiai juos traukia tas balto metalo blyksėjimas virpant vandenyje masalui, gal įtakos turi ir rausva papilvė, žodžiu, netoliese esantys dryžuočiai retai atsispiria neparagavę tokio vilioklio.
Jei neturite tokio spalvinio varianto, jį nesunku pasidaryti nudažius voblerį sidabriniu nagų laku ir pamarginus vandeniui atspariais rašikliais. Nebus toks pats, kaip originalas, taip ryškiai nespindės – tik kažkas „daugmaž“. Tačiau šiuo atveju identiškas spalvinimas nėra būtinas, svarbu panašus fonas ir panašios spalvinės detalės. Nors tai siūlydamas veikiausiai perlenkiu lazdą, nes vargu ar šių voblerių dažymu kas nors užsiims.
Kibūs ir mano kadais dažnai naudojami HBS ir HGS spalviniai variantai. Pirmasis yra su dominuojančia mėlyna spalva (nugarėlė tamsesnė, papilvė vos rausva), kas paprastai labiau imponuoja ešeriams bei meknėms. Nežinau kodėl, tačiau šapalai mažiau domisi mėlynais akcentais, nors būdavo išimtinių dienų – kada atvėsta oras, apsiniaukia dangus, lyjant, geras jis ir saulei leidžiantis prieš pat sutemas.
Visgi HBS aš labiausiai rekomenduočiau ešerių gaudytojams. Pilkšvas ir tviskantis metalu HGS yra daugiau arba mažiau universalus. Tačiau ir vėl – mano manymu, tai labiau tinkantis meknėms, nei šapalams modelis. Kaip vieną geresnių meknėms yra ir BLT.
Nepaminėjau irgi vos prieš gerą dešimtmetį pasirodžiusio EB spalvinio varianto. Jis kombinuotas tik iš dviejų spalvų – juodos ir šviesiai pilkos. Kiek teko bandyti EB spalvinio piešinio voblerius (panašių atspalvių, nes identiškų neteko matyti) visi jie labiausiai pasiteisindavo temstant ir netgi naktimis. Ir nors tokiu paros metu rekomenduojama naudoti didesnius masalus, Tiny visgi siūlyčiau išbandyti – jo neatsisakys nei šapalai, nei meknės.
Dar norėčiau sugrįžti prie jau minėto YT piešinio. Toks modelio dažymas man būdavo sėkmingiausias Nemuno aukštupyje gaudant šapalus. Neblogas jis yra ir Neries plačiaburniams, nors pastarieji mieliau renkasi labai panašų, bet su rausva nugarėle DYT spalvinį variantą arba visai neseniai pasirodžiusį GRH.
Manyčiau, jog būtent šie du, o dabar jau ir trys, piešiniai daugiausiai ir prisidėjo formuojant nuomonę apie tai, kad maži Tiny masalai tinkami gaudyti lydekoms. Ir tai pastebėjau žvejodamas ne vienoje upėje.
Jei atvirai, veikiausiai Salmo dėl stambių lydekų pagudravo, kas prekybininkams nėra nuodėmė – stambiausia, kokią esu pagavęs Tiny vobleriais svėrė gal 3 kg. Tačiau smulkios aštriadantės šiuos masalus kartais atakuodavo kaip paklaikusios. Ypač vasarą, kuomet paūgėdavo pirmametis mailius. Net nežinau, kiek Tiny jos nukando.
Ten, kur nedidelės lydekos laikydavosi pramaišiui su šapalais, tekdavo rišti patį ploniausią volframinį pavadėlį – toks neišbalansuoja masalo, nors abejoju ar šapalai jo nemato. Plonesnis nei 0,35 mmm (tai rizikingas minimumas) fluorokarboninis pasaitėlis jau turi įtakos tokių smulkių voblerių darbui.
Gal todėl, kad jie pagaminti iš balzos ir yra gana lengvi, nes skęstantieji sveria 2,5 g, o plaukiantieji – 2 g. Nors sviedžiasi pakankamai neblogai net neturėdami dabartiniams vobleriams būdingų specialių pasunkinimo ir užmetimą pagerinančių sistemų.
Neretai šapalai bei meknės gerai kimba ant kontrastingų spalvinių variantų, kuriuose dominuoja juoda spalva (juos išvardijau). Bet kitąsyk šios žuvys, o ypač šapalai, daug geriau griebia pačiu vandens paviršiumi plaukiantį masalą.
Jo nereikia nardinti, tačiau tiesiog plukdyti su tėkme įtempus valą ir retsykiais voblerį pajudinti. Kaip tik tuo metu plėšrūnai ir čiumpa vilioklį. Tiny, kaip ir sakiau, labai panašus į vabzdį, o natūralios grambuolio imitacijos bei toji „boružė“ ypač tinkami šiems manevrams. Siūlyčiau išbandyti šitokį būdą spiningaujant.
Kad šapalai ir meknės maitinasi vandens paviršiuje išduos būdingi žuvims vandens ratilai. Tiesa, atsargūs plėšrūnai retai griebia taip siūlomą voblerį netoli žvejo, jį tenka plukdyti (tokiu atveju tiks tik plaukiantieji modeliai) ne vieną dešimtį metrų. Pakirsti sėkmingai žuvį irgi ne visuomet pasiseka, nes sudėtinga nevienalytėje tėkmėje išlaikyti ant vandens paviršiaus įtemptą valą, jis išsilenkia lanku. Tačiau pati žūklė būna labai įdomi, nes galima stebėti griebimo momentą.
Yra ir dar vienas panašus būdas išprovokuoti šapalus ar meknes ir tam taip pat puikiai tinka plaukiantieji Tiny. Panašiai kaip ir pirmuoju atveju vobleriai plukdomi vandens paviršiumi, bet dabar jie kartais prilaikomi, kad „pjautų“ vandenį ir darytų „ūsus“.
Plėšrūnai griebia masalą tuo metu, kai vobleris pristabdomas. Tiesa, dabar taip pat gana sudėtinga pakirsti, nes, jei žuvis pati nepasminga ant trišakių kabliukų (o taip nutinka neretai), ji akimirksniu išspjauna voblerį. Spiningautojui reikia turėti itin gerą reakciją, kad griebimo metų jis suspėtų pakirsti.
Kadangi Tiny vobleriai lengvi, tenka naudoti ne tik ploną valą, tačiau ir lankstų nedidelio užmetimo svorio spiningą. Čia pilnai pakanka iki 5 g kotelio, deja, mūsų rinka užpildyta dvimetriniais „ekstra festais“ ir „festais“, pasigendu šapalams ir meknėms skirtų nedidelio užmetimo svorio ne itin kietų ir šiek tiek ilgesnių spiningų.
Aišku, galima žvejoti su trumpesniais kotais, kurie pritaikyti gaudyti mikroguminukais, tinka specializuoti upėtakiniai spiningai, bet tokiais sudėtinga toliau užmesti ir plukdyti voblerius, tinkamai jais žaisti.
Didesnėse upėse, norint visapusiškai išnaudoti šiuos voblerius, prisieina braidyti. Mažesnėse tai nebūtina, bet Nemune, Neryje, Šventojoje veikiausiai be to neapsieisite. Nors ką gali žinoti, gal žūklės dieną plėšrūnai kibs prie pat kranto ir žvejui neprireiks šlapinti kojų...
Bus tęsinys
Romualdas Žilinskas
