Tinkamiausi masalai ūsoriams

Kita vertus, žuvų mitybą koreguoja metų laikai, didelės įtakos turi ir konkretaus vandens telkinio ypatumai. Labai gali būti, kad ten gyvenančios žvynuotosios net akyse nėra mačiusios to, ką jūs joms siūlote, arba tai joms visiškai nepatinka. Tam tikrame vandens telkinyje kažkurios rūšies žuvys karta po kartos įprato ėsti ką nors specifinio, galbūt ką nors visai netradicinio, todėl „patentuoti“ masalai joms nė iš tolo neprimena jų mėgstamo maisto.

Gamta turi savus dėsnius

Bet tai būdingiau uždarų vandens telkinių, šiek tiek – nedidelių upių gyventojoms. Nemuno bei Neries žemupių kuojos arba karšiai vargu ar atsispirs skanėstui, kuriuo jie gaudomi šių upių aukštupiuose. Galbūt kibs ir ne itin godžiai, bet kibs. „Ne itin“ todėl, jog kitoje upės dalyje kuojų ir karšių racionas kiek kitoks, bet iš esmės siūlomas masalas atitinka jų skonį, galbūt yra žinomas, bet ne taip dažnai pasitaikantis.

Padėtį koreguoja ir patys žvejai pratindami žuvis prie kokių nors konkrečių prievilų bei masalų, kurie gali pasirodyti netgi egzotiški. Mane visada žavėjo slieko fenomenas, nes tai vilioklis, tinkantis taikiosioms žuvims praktiškai visuose vandens telkiniuose, nors ir vėl negaliu teigti, kad visur ir visada sliekas bus pats geriausias. Žiemą tą patį galima pasakyti apie uodo trūklio lervas.

Nėra išimtis ir ūsorius, tačiau prie kaprizingų bei išrankių žuvų jo nepriskirčiau. Pastebėjau tendenciją – kas labai gardu Nemuno aukštupio ūsams, gali ne itin patikti žemiau Kauno HE gyvenantiems jų broliams. Neries ūsoriai taip pat gali viliotis kitokiais skanėstais nei, tarkime, Šventosios. Ūsuotojo žvejyba įdomi dar ir tuo, kad jam labiausiai patinkantys masalai yra tie, kuriais kitos žvynuotosios gaudomos labai retai, išimtis būtų šapalai. Tai viena iš priežasčių, kodėl ūsoriai gana retai pasitaiko kaip atsitiktinis laimikis. Kita vertus, išsiruošus žvejoti ūsorių kai kurių kitų žuvų tuo metu naudojamu masalu gali ir nesugundyti.

Situacija gana įdomi, bet pilnai paaiškinama. Viskas juk priklauso nuo to, kuo, tarkim, Nemune arčiau Baltarusijos ir Nemune ties Pagėgiais kažkuriuo laikotarpiu labiausiai maitinasi ūsoriai. Labai gali būti, kad dėl vandens temperatūros ir kitų aplinkos sąlygų, o gamtoje viskas labai tampriai tarpusavyje susiję, upės aukštupyje masiškai atsiranda kažkokių vabzdžių lervų, kaip žemupyje tuo pat metu jų nėra dar nė kvapo. Galbūt nė nebus, todėl ūsočiai mis kitokiu maistu, gal labiau laikysis upės vidurio, plaukios netoli vagos, bet ne rėvose arba vagos pakraščiuose, gal net laikinai paliks kažkokius upės plotus.

Žinau Neries ir Nemuno atkarpų, kur tam tikru metų laiku praktiškai nebūna žuvų, ten galima pagauti nebent kokią aukšlę. Tačiau po poros mėnesių čia puikiausiai kibs tiek įvairių rūšių karpinės, tiek plėšriosios žvynuotosios. Viso to priežastį ką tik pasakiau...

Egzistuoja žvejyboje gerai žinoma ir praktiškai patvirtinta tendencija – kuo dažniausiai žuvis gaudai, tuo dažniausiai jas ir pagauni. Pvz., tas pats ūsorius. Daugiausia ūsų esu sumeškeriojęs sliekais. Nors tikrai nesu įsitikinęs, kad tai pats geriausias masalas šioms žuvims, bet faktas lieka faktu. Ir vėl galiu paaiškinti – skaitykite antrąją šio straipsnio pastraipą.

Kils klausimas, kodėl viliodamas ūsorius nenaudojau kitų, jiems priimtinesnių vilioklių. Atsakau – tų masalų nelengva gauti, jų tikrai nenusipirksi, todėl buvau priverstas meškerioti tuo, ką tada turėjau.

Vilioklį išsirinkti sudėtinga

Kaip ir sakiau, galbūt sliekas ir nėra pats geriausias masalas ūsoriams, bet viliokliu „prispyrus bėdai“ jo irgi nepavadinsi. Vėlyvą pavasarį, vasarą ir rudens pradžioje sliekai puikiai tinka šių žuvų žūklei.

Tiesa, gaudant sliekais iškyla kai kurių nesklandumų, nes juos dažnai griebia ir kitos žuvys. Meškeriojant naktimis nelabai malonu kaskart traukti dugninę tam, kad ant gružlių plikai nučiulpto kabliuko vėl kabintum naują sliekų porciją. Taip pat šį masalą mėgsta čiupti mažyliai ūsoriukai, o jų žaloti nesinori. Kalbu apie vidutinio dydžio mėšlinius sliekus, kuriais, beje, ir esu suviliojęs patį didžiausią savo ūsorių.

Naktinius ar stambius juodagalvius sliekus taip pat mėgsta šios žuvys. Tačiau meškeriojant jais irgi gana dažnai tenka permesti žūklės įrankius norint pakeisti masalus, nes šie sliekai, o ypač naktiniai, po kiek laiko tampa nejudrūs ir tokių ūsoriai nepageidauja. Šaltame vandenyje šie viliokliai gyvybingi išsilaikytų ilgiau, bet vėlgi ta pati problema – juos nutampo ar apkramto įvairi smulkmė. Kiti mūsų krašte randami sliekai (Lietuvoje priskaičiuojama 15 rūšių) ne taip patinka ūsočiui, nors teigti, kad jais sraunumų valdovas nesusivilios, tikrai negalima.

Kartais ūsoriai nori vos vieno nedidelio sliekelio ant kabliuko, kitąsyk duok jiems visą kuokštą normalaus dydžio sliekų, kitąsyk pageidauja stambaus naktinio. Taip bent jau nutikdavo mano „patentuotose“ vietose Neryje aukščiau Kauno ir žemiau Vilniaus. Vėliau įžvelgiau tendenciją. Vasaros pradžioje ūsuočiams mieliau vienas mėšlinis sliekas, įsibėgėjus šiltajam sezonui, taip pat rugsėjį, jei dar nešalta, geriau šios žuvys kibdavo ant kuokšto kirminų, o vėstant vandeniui labiausiai griebdavo stambų naktinį slieką. Turėdavo įtakos ir paros laikas – naktimis ūsoriai kažkodėl mėgsta stambesnį masalą, nors tai tikrai nėra taisyklė, nes esu jų pagavęs ir ant uodo trūklio lervų.

Seniau, kai dalis dabartinių žvejų buvo dar negimę, Lietuvos vandenyse ūsorių buvo tikrai daug ir dar daugiau kanalizacijos nuotekų vamzdžių. Tada ties tomis kloakomis pagrindinis ūsorių masalas buvo nesūdyti lašiniai ir musės lervos, taip pat šių masalų „sumuštiniai“. Beje, tuo metu meškeriojant aukšles „dzikais“ nieko nestebindavo, kad kartais užkibdavo ir stambus ūsorius. Suprantama, jog su to meto įranga, t. y. bambukine meškere ir silpnu valu, paprasta inercine rite, įveikti stambų ūsuotį pavykdavo nebent labai patyrusiam žvejui.

Musės lervomis meškeriojami ūsoriai ir dabar, bet dažniau šiltesniuoju metų laiku. Nesūdytais lašiniais dar kartais žvejojama Vilniaus regione Neryje, nors kai kas taip ūsuočius (ne vien juos) gaudo ir Nemune, ir pakankamai sėkmingai. Bet lašinius masalui naudoja dažniausiai vyresnės kartos žvejai.

Senų laikų masalas, kuriuo žvejojant pastaruoju laiku neteko matyti nė vieno žvejo, yra grambuolių lervos. Savo išvaizda jos šiek tiek panašios į musių lervas, bet turi mažytes kojeles ir oranžinę galvutę. Grambuolių lervos gali būti to paties dydžio kaip „dzikai“, bet galima rasti ir kelis kartus didesnių. Ūsorių žūklei žvejai naudodavo didžiąsias.

Grambuolio lervos nevienodos todėl, kad vystosi 3–4 metus ir iki pavirsta į vabzdį, turi pasiekti atitinkamą dydį. Randamos dirvoje, daržų lysvėse, nors dažniausiai atsitiktinai – kasant sliekus. Kartą vienoje pasenusio mėšlo krūvoje aptikau tikrą būsimų grambuolių veislyną – gerą pusšimtį pačių didžiausių ir riebiausių lervų. Kadangi dabar sliekus visi perka parduotuvėse, labai tikėtina, jog grambuolių lervų kai kurie jaunesni žvejai net neregėję.

Ūsoriai taip pat mėgsta ir dėles. Geriausia juos žvejoti tomis daug kam bjauriomis didelėmis ir juodomis kumeldėlėmis. Tai stambus masalas, jį užnėręs ant kabliuko gali būti tikras, jog smulkmė prie tokios dėlės neprisilies, o ir ūsuočiai kibs tik stambūs, šių žuvų mažyliai vargu ar drįs apžioti tokį vilioklį.

Kumeldėlė ant kabliuko kabinama bukąją kūno dalį perduriant gyliu kiaurai. Šitaip užmauta srovėje vingiuos visu kūnu ir atrodys tikrai gundančiai. Didelis ūsorius tokio masalo neragauja, o ryja išsyk, tad baimintis, kad jį nukąs, nėra reikalo. Be to, dėlė ant kabliuko laikosi labai tvirtai ir gyvybinga išbūna visą žūklės laiką.

Surasti kumeldėlių galima tiesiog pačioje upėje, tiksliau – kur nors ramiose dumblinose įlankose prie pat kranto. Kartais naktimis jos iššliaužia ant drėgno dumblo prie pat vandens ir prisirinkti masalo galima tiesiog po kojomis. Tačiau dar labiau kumeldėles mėgsta šapalai bei stambūs ešeriai nei ūsoriai, nors jų tikrai negalima priskirti prie populiarių ar labai žvejų vertinamų masalų.

Gerokai populiaresnis, bent jau Kauno apylinkėse, masalas yra po akmenimis randamos nedidelės dėliukės. Jos būna tiesiog prilipusios prie akmenų apatinės dalies, ypač gausu tokių dėlių sraunumose, kur švarus ir turtingas deguonimi vanduo. Pažinsite jas nesunkiai – tokios nuo 1,5 iki 3 cm dydžio rausvos, rusvos, žalsvos arba vos pilkšvos pagal formą tipinės dėlės. Bet nebijokite – tikrai neįsisiurbs. Tokį masalą ūsoriai mieliau čiumpa vasarą, kai, regis, nieko kito nebegalima įsiūlyti.

Ant kabliuko šios mažos dėliukės veriamos taip pat kaip kumeldėlės, bet po kelias. Ant kabliuko laikosi labai tvirtai, teisingai užmautos ilgai būna gyvybingos. Deja, jas ryja ir smulkios žuvys, todėl gaudydami ūsorius turėsite vargo kaip ir žuvaudami su sliekais ar musių lervomis.

Visų žvejų, mėgstančių rudeninę žūklę dugninėmis, labai gerai vertinamas vilioklis gaudant stambius šapalus, vėgėles, kartais ir lydekas, ešerius bei sterkus yra varlės. Faktiškai jomis pradedama meškerioti prasidėjus pirmosioms šalnoms iki pat vandens telkinių užšalimo. Minėtoms plėšrūnėms, išskyrus šapalą, dažniausiai siūlomos vidutinio dydžio ar net stambokos varlės.

Šis masalas labai patinka ir ūsoriams. Tik jiems patarčiau siūlyti pačias mažiausias varlytes, geriausia rudas ar pilkas, nes žalių ūsuočiai kažkodėl nenori. Rasti varlių nesudėtinga, ieškokite šaltiniuose ar upeliuose po akmenimis, kerplėšomis, vandens žolėse. Žinoma, geriau jų prisigaudyti iki atšąlant orams ir laikyti dideliuose uždaruose induose (tik neuždenkite aklinai!) pridėjus nukritusių lapų, senos žolės, šakų ir pan. vėsiame pastovios temperatūros rūsyje.

Ant kabliuko varlytės maunamos perduriant joms abiejų kojų šlaunis. Taip vandenyje jos labai ilgai išbūna gyvos, judrios. Varles laikyti ir transportuoti nesudėtinga, o jomis viliojasi praktiškai vien stambios žuvys.

Laumžirgio lervos ne toks populiarus masalas, žvejojant kitas žuvis, bet meškeriojantys ūsorius šį vilioklį labai vertina, jis savo kibumu nelabai nusileidžia varlėms. Jei kas nors paminės, kad gaudė „krokodilais“, žinokite, kad kalbėjo būtent apie laumžirgio lervas, taip jas praminė mūsų meškeriotojai.

Nemuno dugnininkai ant kabliuko itin mėgsta kabinti „krokodilus“, nes tomis lervomis gundosi praktiškai visų karpinių rūšių stambios žuvys. Šie gyviai nelabai panašūs į gražuolį laumžirgį, netgi atvirkščiai – jie atstumiančios išvaizdos, sunku įsivaizduoti, kaip moteris tą masalą prisiverstų užnerti ant kabliuko.

Laumžirgio lervos yra plėšrūnės, geba sudoroti ir smulkias žuveles. Dėl šios priežasties jas sunku ilgai išlaikyti – išalkusios ima ėsti viena kitą. Vienais metais su draugu prisigaudėme „krokodilų“ ir patalpinę juos į plastikinį iš visų pusių subadytą butelį pamerkėme Neryje. Tai, beje, geriausias būdas ilgai laikyti tokius masalus. Prieš tai suskaičiavome – 44 lervos. Maždaug po savaitės patikrinęs, ar jos gyvos, butelyje radau tik 16 pačių didžiausių. Tiesa, buvo dar kelios, bet jau nebegyvos ir su iščiulptais viduriais.

Taigi geriau lervas laikyti akvariume, vandens pripiltame dideliame inde neleidžiant badauti. Trumpesnį laiką jos išgyvens ir platikinėje praleidžiančioje orą dėžutėje su drėgnais medžių lapais, kuokšteliu vandenžolių, kurią reikėtu patalpinti į šaldytuvą, vėsų rūsį.

Rasti laumžirgio lervų taip pat galima toje pat upėje, bet ramesnėse vietose, kur yra augalų ir dumblo bei kitų minkštų sąnašų. Kabini tą dumblą samteliu su kaproniniu tinkleliu ir skalauji vandenyje. Tarp likučių randi ir lervų. Darbas nelengvas, norint jų prisirinkti daugiau, kartais tenka sugaišti gerą pusdienį. Ne visose upių atkarpose laumžirgio lervų yra vienodai gausiai, tad ieškant jų pamėgtų vietų irgi sugaišti nemažai laiko.

Anksčiau žodis „pindarakas“ arba „pindrakas“ (tai dzūkų leksikonas) man skambėjo labai egzotiškai. Iš tikrųjų nieko neįprasto čia nėra – taip alytiškiai praminė ilgakojo uodo lervas. Kol nežinojau šio masalo vieną kartą specialiai važiavau į Alytų, kad vietiniai žvejai parodytų, jų nuomone, patį geriausią masalą ūsoriams. Masalą parodė, bet ūsorių tą dieną taip ir nepagavo. Tiesa, užkibo vienas smulkus šapaliukas ir viena didelė kuoja. Taigi, lerva yra geras vilioklis visų rūšių žuvims, tarp jų ir ūsoriams. Vėliau supratau, kad ūsočiai ją itin mėgsta, dzūkeliai man sakė tiesą. Ką ten daug primeluosi, jei visas Nemuno ūsorininkų būrys tais masalais šias žuvis tik ir tevilioja.

Panašios šios lervos į „dzikus“, tik spalva maskuojanti. Dydis irgi kitoks: gali būti jiems lygios, bet gali būti ir keletą kartų didesnės, tai, veikiausiai, priklauso nuo jų amžiaus. Nuotraukoje galbūt nesimato, bet „pindarakai“ bukesnėje „uodegoje“ turi savotiškus mažyčius kabliukus ar dantukus (nežinau, kam jie reikalingi), kurie, paspaudus lervą, išryškėja. Kabliuką reikia perdurti per lervos odelę toje bukesnėje dalyje, pasistengti atsargiai, nepažeidžiant vidaus organų. Smulkių lervučių galima kabinti keletą, pačių didžiausių – pakaks ir vienos. Ūsoriai labiau mėgsta didesniąsias, mažas labai dažnai nučiulpia kitos žuvys.

Ilgakojo uodo lervų rasite upeliuose ar net visai mažuose šaltiniuose, po lietaus susidariusiuose kelias dienas tekančiose nuobėgose tarp įvairių sąnašų. Bet mėgstamiausia jų buveinė – seni, būtinai papuvę medžių lapai, nes lervos juos graužia. Ne visuose upeliūkščių atkarpose lervų yra vienodai daug, bet kartais, kai aptinki joms patinkančią vietelę, paimi nuo dugno kelias rieškučias supuvusių lapų – prisirenki masalų visai dienai.

Laikau lervas šaldytuve ant apatinės lentynėlės, kur temperatūra nėra labai žema. Jas reikia patalpinti į indą, pridėtą tų pačių perpuvusių ir šlapių lapų. „Pindarakai“ ypač populiarūs žvejojant ūsorius Nemune aukščiau Kauno HE, o žemutinėje upės dalyje žvejai dažniau naudoja „krokodilus“.

Jei paklausčiau Jonavos žvejų, kokiu masalu geriausia sugundyti ūsorių, beveik neabejoju, jog atsakytų, kad šlyžiu. Kažkodėl jonaviečiai, o ir apskritai Neries ūsorių meškeriotojai, šį vilioklį vertina labiausiai. Bent jau taip buvo prieš dešimtmetį. Esu gaudęs ir pagavęs ūsorių šlyžiukais ir būtent Neryje, tad šio masalo kibumu neabejoju. Jis geras dar ir tuo, kad nei kokia nors kuoja ar rudenį išalkęs žiobris šlyžio tikrai nečiups. Žinoma, tokiu viliokliu gali susigundyti ir kitos žuvys – vėgėlės, lydekos, dideli ešeriai, sterkai ar šapalai. Beje, plačianugariai dažnokai čiumpa ūsoriams skirtus masalus, nes laikosi panašiose upės vietose. Šlyžį jie griebia gerokai rečiau nei anksčiau išvardytus „topinius“ vilioklius, tai galbūt yra privalumas tikslingoje ūsočių žūklėje.

Šlyžį pasigauti graibšteliu nėra sudėtinga toje pat upėje, tad šių masalų nepritrūksi. Kita vertus, ichtiologai tvirtina, kad šlyžių mūsų vandenyse mažėja, tad galbūt vertėtų pasirinkti kitokį masalą. Šios žuvelės lindi po akmenimis, kerplėšomis, žolėse, tik kitaip nei kirtikliai, labiau mėgsta minkštesnį, t. y. dumblingesnį, labiau įvairiomis sąnašomis nuklotą dugną. Nemažai jų ir įvairiuose upeliuose.

Ant kabliuko šią žuvelę užkabinu pervėręs jo smaigaliu abi lūpas taip, kad gylys išlįstų pro „nosies“ skylutę. Šlyžys gajus, gyvybingas, nebijo dažnų dugninės permetinėjimų. Laikomas inde su vandeniu, pageidautina vėsiame vandenyje. Beje, vietoje šlyžio galima bandyti ant kabliuko kabinti ir smulkų gružliuką, esu „kilbukų“ mailiumi sugundęs keletą ūsorių.

Nereikėtų pamiršti ir olandiško sūrio. Dar palyginti neseniai šis masalas buvo tikrai populiarus ūsorius gaudančių žvejų tarpe. Bet ir vėl – žiūrint kokiame regione. Be to tai labiau vasaros metui tinkamas vilioklis. Beje, man jis nepasiteisino. Kibdavo šapalai, bet ūsoriai nenorėjo sūrio. Galbūt pasirinkau ne tą sūrio rūšį, nes pas mus „olandiškų“ devynios galybės ir kai kurie jų nė nekvepia Olandija. Nors gal ir tinkama rūšis, nes šapalai ant mano siūlomų sūrių kibo, bet ne ūsoriai. Galop po keleto nesėkmingų žūklių ant kabliuko užnėriau paprastus sliekus ir ūsoriai tuo masalu susigundė. Bet tikrai nenuvertinu šito masalo galimybių.

Olandiškas sūris ant kabliuko maunamas jį supjausčius kubeliais, galima ir atlaužti mažyti gabaliuką, toks net patraukliau atrodo. Mailius nelabai domisi olandišku sūriu, kartais pabaksnoja aukšlė arba kuoja, žiūrint kokio dydžio bus kąsnis. Ant kabliuko laikosi neprastai net ir labai didelėje tėkmėje, jei mailius nenukramsnos, gali ir visą dieną vandeny prabūti.

Mažiau naudojami masalai

Kaip tinkamą ūsoriams vilioklį dar galima paminėti apsiuvas, dreisenas ir perluotes, tačiau tokie masalai žvejojant šias žuvis yra labiau atsitiktiniai. Kita vertus, atsitiktinumas gali tapti įpročiu. Kažkada, kuomet labiau susidomėjau tiksline ūsorių žūkle, jei savo akimis nebūčiau matęs, nieku gyvu nebūčiau patikėjęs, jog juos labai sėkmingai galima žvejoti šutintais žirniais. Žinau, kad į ūsorių racioną įeina detritas, dumbliai, bet kad lietuviškiems ūsočiams patiktų augalinis masalas...

Kibo ūsoriai ir dar kaip! Tiesa, iki tol žūklės vietoje kas vakarą visą mėnesį buvo jaukinama tikintis šapalų bei meknių, matyt, tas prievilas galiausiai patraukė ūsorių dėmesį. Maždaug po savaitės intensyvaus jaukinimo užkibo vienas tos žuvų rūšies atstovas, po kelių dienų – kitas, o vėliau tai jau tapo įprastu dalyku. Taip tęsėsi tol, kol atšalo orai, maždaug iki spalio pradžios. Suprasčiau, jei mūsų vandenyse plaukiotų tuntai ūsorių, bet kai jų nėra daug, o gaudant žirniais nuolat kimba poros kilogramų egzemplioriai, tai gana neįprasta.

Man panašiai yra nutikę, kai žvejojau konservuotais kukurūzais. Savaitę laiko Neryje jaukinau jų grūdais šapalus, kol vieną vidurdienį dugninę kažkas tiesiog „nupūtė“ nuo stovelio. Išsitraukiau – nėra kabliuko, nutrūkęs pavadėlis. Plonokas pasaitėlis ūsoriui, vos 0,16 mm diametro. O kad masalą griebė jis – net neabejojau, stambus šapalas irgi gali numesti meškerę nuo dvišakių, tačiau plačiaburnio kibimas nebūna toks žaibiškas visa jėga. Kitą dieną užsirišau storesnį valą ir vėl gaudžiau kukurūzais. Tiesa, ūsorius užkibo tik dar kitą dieną, svėrė jis bene 3 kg, bet tokiu pačiu stiliumi nuvertęs meškerę nuo stovelio. Ir tai vyko per didžiausius vasaros vidurdienio karščius. Iš tiesų, nėra labai nuostabu, kadangi užsienio žvejai ūsoriams dažnai siūlo augalinės kilmės masalus, šias žuvis jaukina ir pasiekia labai gerų rezultatų.

Tiek būtų apie masalus, kuriais galima gaudyti ūsorius. Net neabejoju, kad visų jų neišvardijau, bent vienu labai geru viliokliu jau draudžiama apskritai žuvauti, į kai kuriuos masalus žiūriu skeptiškai, todėl neminėjau specialiai. Gal ir klaidą darau, juk nebūna ugnies be dūmų...

Romualdas Žilinskas