Sterkus – vobleriais. Kokiose upėse yra sterkų?
Sterkus masiškai gaudome tvenkiniuose ir ežeruose, Kuršių ir Kauno mariose, Nemune. Na, taip – Kauno marios irgi yra patvenktas Nemunas, reiškia, kad tai – tvenkinys, o Kuršių marios – šios upės delta. Tačiau kitose mūsų upėse sterkai tikslingai žvejojami retai.
Natūralu, kadangi čia šių plėšrūnų yra gerokai mažiau, ir apskritai tekančiame vandenyje suvilioti juos sunkiau, be to rastume dažniau užkimbančių laimikių, todėl koks tikslas tada vargti. Koks masalas geriausias sterkui? Guminukas. Nesiginčysiu, bet pasakysiu, kad vobleris – ne ką menkesnis vilioklis. O ar daug sumeškeriojame stambių sterkų? Deja, tačiau tikrai ne.
Pakanka užeiti į facebook ir pamatysime, kad didelių lydekų, lašišų nuotraukų ten yra apstu, bet stambių sterkų – vienetai. Išties juk retas spiningautojas gali pasigirti gausiu jų laimikiu ir savo mobiliojo telefono trofėjų kolekcijoje parodyti pagautą rekordinį sterką. Ypač suviliota upėje...
Atvirai pasakius, sterkus tekančiame vandenyje vobleriais tikslingai pradėjau žvejoti neseniai, jei lyginčiau juos su kitomis žuvimis. Blizgės, guminukai – jau kiti masalai, tad dar sykį pabrėžiu – vobleriais...
Tas „neseniai“ yra matuojamas mano matais, o kada žuvauju daugiau nei pusę amžiaus, tai gali būti tik kokie dvidešimt metų. Velkiavimas nesiskaito, nes dabar kalbu apie spiningavimą nuo kranto arba įsibridus.
Papuldavo ant voblerių sterkų man anksčiau, paprastai taip nutikdavo Nemune, bet tai būdavo veikiau atsitiktiniai laimikiai ir ką nors konkretesnio apie šių plėšrūnų žūklę šiais masalais rašyti galėjau nebent teoriškai. Tiesiog „guma“ yra visuotinai pripažintas geriausias blausiaakių plėšrūnų vilioklis Lietuvoje ir tuo viskas pasakyta – jei absoliuti dauguma žvejų taip tvirtina, aš nesu jokia išimtis. O gal nebuvau?..
Dabar net ir pats stebiuosi – kodėl vobleriais sterkų negaudžiau anksčiau? Galbūt dėl to, kad vienu kartu visų plėšrūnų žvejoti neįmanoma. Juk negaliu su šios rūšies masalais, vaikytis, tarkim, šapalų ar salačių ir vilioti sterkus, nes jų žūklės technika, taktika skiriasi kone kardinaliai, gyvenamosios vietos irgi ne visada sutampa, o šių vilioklių modeliai taip pat gali būti nepanašūs.
Ką sako mokslininkai
Sterkai mūsų vandens telkiniuose veisiasi ten, kur randa itin palankias sąlygas ir netgi gali nukonkuruoti kitus plėšrūnus, visų pirma – ešerius ir lydekas. Paprastas pavyzdys yra Kauno marios. Jei ešerių čia dar palyginti gausu, tai lydekų trūksta. O sterkų plaukioja nemažai.
Žinau, su tokia nuostata nesutiks kai kurie vyresnio amžiaus spiningautojai, veikiausiai sakys, kad kažkada sterkų mariose būta gerokai daugiau, o didesnių – garantuotai. Dėl pirmojo teiginio suabejočiau, dėl antrojo – nesiginčysiu. Tik paaiškinsiu, jog kažkada žuvų gaudytojų buvo mažiau, jų įranga bei masalai anais laikais neleido sužvejoti smulkių egzempliorių – jei jau užkimba, tai tik didieji. Nepradėsiu plėstis aiškindamas kodėl, dėl ko, teks pasikliauti mano žodžiu.
Kaip ten bebūtų, tačiau ichtiologų duomenimis, būtent sterkai dominuoja Kauno mariose, jie yra pagrindiniai plėšrūnai, o lydekos šiame vandens telkinyje „išstumtos“ į jo aukštupį, pakraščius, tad visų pirma reikalingas papildomas būtent sterkų veisimas. Beje, tai daroma ne vieneri ir ne dešimt metų. Manding, dėl šių žuvų trūkumo galima kaltinti tik pačius meškeriotojus. Ir nebūtinai, kad ima „nelegalius“ sterkiukus, tai veikiau jau yra praeitas etapas. Tačiau ištrauktas iš gelmės ir paleistas šios rūšies plėšrūnas dažnai nebeatsigauna – akys „išlipa ant kaktos“ ir vargšas vis tiek išleidžia paskutinį kvapą...
Natūraliai sterkai Kauno mariose kažin ar būtų taip smarkiai išplitę, jei ne daug metų iš eilės leidžiamas jų mailius ir lervutės. Kad sąlygos šiems plėšrūnams čia geros, manau, niekam nekils abejonių. Beje, taip yra ne tik šiame telkinyje, bet ir kai kuriuose kituose tvenkiniuose, daugelyje mūsų ežerų, nes sterkai ten introdukuoti, jų kiekis vis papildomas.
Mažose upėse sterkų apskritai nerasite, vidutinėse – vieną kitą į jų žemupį užklydusį smulkutį sterkiuką. Faktiškai tik Nemune bei Neryje galima bandyti gaudyti blausiaakius plėšrūnus, kadangi šios dvi mūsų upės yra tinkamos jiems ir maitintis, ir veistis.
Tačiau daugiausiai sterkų yra Nemuno žemupyje ir Kuršių mariose, kur jie gyvena nuo senų senovės. Todėl šių plėšrūnų žūklė spiningu tekančiame vandenyje, kiek pamenu, dažnesnė kažkada buvo Nemune žemyn nuo Smalininkų. O aukščiau juos gaudydavo tik retas žvejys.
Įdomu tai, kad pastaruoju metu stebiu savotišką sterkų kilimą aukštyn Nemunu. Dabar praktiškai iki pat Kauno HE, aukščiau jos, taip pat iki Neries vidurupio vis dažniau pasitaiko sužvejoti normalaus dydžio šios rūšies plėšrūnų. Nors gal ne jie kyla upėmis, bet meškeriotojai?
Sterkus tam tikra prasme galėtume vadinti pusiau migruojančiomis žuvimis, nes plėšrūnai atplaukia net į Baltiją (nebijo apysūrio vandens), neršia upių žiotyse ir nenuostabu, kad jų jaunikliai nuplaukia upėmis aukštyn. Tačiau ką čia veikia suaugę egzemplioriai? Suprantama, kad tą patį, ką ir jaunikliai – maitinasi, ilsisi, žiemoja...
Parašęs straipsnį kalbėjau su žinomu ichtiologu Tomu Virbicku (šią pastraipą įterpiau jau vėliau), kuris specializuojasi tirdamas upių ichtiofauną. Mokslininkas nepaneigia mano žodžių. Pasak T. Virbicko, sterkų populiacija upėse Nemune ir Neryje daug metų išlieka stabili, jų intakuose, kitose mažesnėse mūsų upėse aptinkami dažniausiai jaunikliai, retas atvejis, kada pagaunamas suaugusi šios rūšies žuvis.
Mokslininko tyrimų duomenimis, didžiausias sterkų tankumas yra Nemuno žemupyje, bet nemažai plėšrūnų plaukioja ir likusioje šios upės atkarpoje iki Neries žiočių, Neries žemupyje. Jie pakyla Nerimi iki pat Vilniaus, net ir aukščiau sostinės randama į tiriamuosius tinklus papuolusių sterkų. Nors kylant upe aukštyn vidutinis sterkų svoris ir dydis tolygiai vis mažėja, tačiau galima pagauti ir suaugusių, netgi pakankamai svarių egzempliorių.
Ar didėja sterkų populiacija šiose upėse, T. Virbickas negarantuoja, bet kad nemažėja – tai tikrai. Atkreipkite dėmesį, aš dabar nekalbu apie Kuršių marias, tikrąją Nemuno deltą...
Ką matau aš
Beje, panaši situacija yra ir aukščiau Kauno marių Nemune. Nepaklausiau apie tai T. Virbicko, bet ir pats matau, kad iš Kauno marių sterkai kyla Nemunu aukštyn, ten visai patogiai įsikuria ir juos kai kurie žvejai dabar labai sėkmingai vilioja maždaug iki Alytaus. Aš irgi neretai susigundau pavelkiauti šių plėšrūnų toje marių dalyje, kuri oficialiai priskiriama tvenkiniui, nors, žvejo akimis, yra pati tikriausia upė.
Bet aukščiau Alytaus iki pasienio nesu girdėjęs, kad kas nors tikslingai gaudytų sterkus. O kad jų Nemune tose vietose yra – man nereikia pasakoti, kadangi sterkų pats ten pagavau. Tiesa, atsitiktinai...
Nors ir pavadinau sterkus pusiau migruojančiais, tačiau turėjau omenyje kitokią migraciją, kadangi stovinčio vandens telkiniuose jų buveinės yra pastovios, gerai žvejams žinomos. Mėgstamiausios blausiaakių plėšrūnų vietos – žvirgždėtas, akmenuotas dugnas, vidutinis ar didesnis už vidutinį gylis. Tokių vietų kai kuriuose ežeruose ir tvenkiniuose nėra daug, tad sterkų koncentracija būna labai nevienoda – tinkamus jų žūklei plotus puikiai žino ten nuolat gaudantys spiningautojai.
O jei žino, tai ir laimikiu nesiskundžia. Be to, dabar taip išpopuliarėję echolotai labiausiai prisidėjo prie pagautų sterkų laimikių didėjimo, nes su šiais prietaisais galima puikiai „iššifruoti“ dugno reljefą ir net pamatyti sterkų būrius. Šiuolaikinis sterkautojas tikriausiai net neįsivaizduoja žūklės ežere ar tvenkinyje be echoloto.
Upėse minėtas prietaisas ne toks reikalingas. Tiksliau – jis ne toks naudingas, nes mūsų upių gylis nedidelis, o ir žvejybos sąlygos visiškai kitokios. Čia tikrai niekas nespokso į ekraną spėliodamas, kas po valtimi – sterkų ar karšių būrys? Vandens lygis upėse nepastovus, dugno reljefas kasmet kinta ir žuvys nestovi vietoje. Žinoma, velkiaujant echolotas visada praverčia net ir tekančiame vandenyje, kuomet reikia orientuotis, koks gylis po valtimi, koks dugno reljefas, pagal tai pasirenkami masalai, žūklavietės.
Visgi „velkiaujant upėse“ gal ne visai teisingai pasakyta, reikėtų sakyti: Nemune, gal dar Nevėžio, Neries žemupiuose.
Sterkai, kurie ežeruose ar tvenkiniuose renkasi į gana gausius pulkus, tekančiame vandenyje plauko nedideliais būreliais. Nors paprastai kuo mažesni yra sterkai, tuo didesni jų būriai, o patys didieji – dažniausiai vienišiai. Upėse šie plėšrūnai pasiekę 2,0–2,5 kg svorį medžioja po vieną. Tik vadinamieji „nelegalai“ bando būriuotis.
Tačiau tai nereiškia, kad ten, kur yra mažųjų, nebus didesnių sterkų. Bent jau upėse smulkių šios rūšies plėšrūnų pastovus buvimas kažkuriame plote yra vienas iš rodiklių, kad čia verta bandyti laimę ieškant ir gerokai didesnių grobuonių.
Jei vertintume Nemuno ir Neries upes, kaip tinkamas sterkams, tai jose rastume begales kone idealių šioms žuvims vietų – žvyruotų ir akmenuotų plotų, kur yra įvairaus lygio dugno nelygumų, kai kuriose atkarpose aptiksime kas keliasdešimt metrų. Ir visos jos, bent jau teoriškai, turėtų tenkinti blausiaakius plėšrūnus.
Bėda ta, kad taip yra tik teoriškai, nes praktiškai gali nupėdinti pakrantėmis kelis kilometrus siūlydamas sterkams masalus, bet rezultatai bus lygūs nuliui. O gal bėda ne tame, kad čia nėra minėtų žuvų, tačiau mes paprasčiausiai nemokame jų gaudyti?
Štai dėl ko tekančiame vandenyje sterkus gaudyti gerokai sudėtingiau, upėse nėra tokio užtikrintumo teigiama žūklės baigtimi. Tad dažnas ir nemato prasmės ieškoti adatos šieno kupetoje, kai galima nuvažiuoti kur nors į gerai žinomą ežerą ar Kauno marias ir jei ne šiandien, tai rytoj garantuotai pagauti sterkų.
Kaip supratote, tai yra įžanginis straipsnis apie sterkų gaudymą vobleriais. O kitus tęstinius rašinius ta tema skaitykite Salmo internetinės parduotuvės svetainėje arba mano facebook paskyrose.
Romualdas Žilinskas
