Sterkus dugnine meškere

Na, taip, šįsyk kalbėsiu apie sterką, kuris pastaruoju metu sukėlė daug aistrų, nors, man regis, kad kai kurie teiginiai apie šių žuvų gausą iškreipti, nepatikrinti ir... netgi savotiškai politizuoti. Noriu pasakyti, kad dalis žvejų šauks, jog sterkų ištekliai mūsų vandenyse smarkiai sumažėjo ir būtinai paminės Kuršių marias, o ichtiologai oponuos sakydami, kad sterkų, kaip ir bet kurių plėšrūnų mūsų vandenyse dar yra ir jei nepakankamai, tai bent jau tiek, kad skalambyti pavojaus varpais nereikėtų.

Dar vienas niuansas šito rašinio nenaudai. Pastaruoju metu vis dažniau raginama atsisakyti plėšriųjų žuvų gaudymo gyva žuvele, dėl ko aš nei pritariu, nei prieštarauju, nes bandau įsiklausyti į visus žvejus, kurie turi savų argumentų. Kol kas mūsų žūklės taisyklės leidžia tokį masalą, tad visiškai nebūtina kinų restorane naudotis tik lazdelėmis valgant ryžius, jei to restorano administracija nedraudžia patiekalą ragauti šakutėmis arba šaukštais.

Panašių rašinių niekada nederėtų vertinti, kaip vienokios arba kitokios žūklės protegavimą arba populiarinimą. Rašantysis dažniausiai yra statistas, na, taip – praktikas, bet tai nereiškia, kad taip žvejoja būtent dabar, galbūt tais būdais gaudė kažkada, nors aš asmeniškai žvejybinių madų neseku. Kita vertus, skaitant apie vieną meškeriojimo būdą galima pasisemti žinių, kurios pravers žuvaujant kitu būdu, jei, suprantama, skaitytojo, kaip sakytų Erkiulis Puaro, „pilkosios ląstelės nepavargo ir normaliai funkcionuoja“. Dar noriu grįžti prie tos minties apie žūklę gyva žuvele ir nuraminti jos priešininkus.

Šio amžiaus pradžioje smarkiai ištobulėjus spiningavimo įrankiams, atsiradus naujiems dirbtiniams masalams daugelis plėšrūnų gaudytojų visiems laikams atsisakė žvejojimo gyva žuvele ir papildė spiningautojų gretas. Itin stiprią įtaką tam turėjo minkštieji silikoniniai viliokliai ešerių bei sterkų žūklei.

Spiningaujant nuo kranto ar iš valčių riperiais, tvisteriais arba kitokio tipo guminukais bet kuriuo metų ir paros laiku gelmes mėgstantys sterkai tapo palyginti lengvai suviliojami. Kita priežastis dėl ko spininginiai viliokliai be vargo nurungė gyvuosius masalus – tai iš esmės pakitęs pats gaudymo būdas. Dabar jis pasidarė gerokai mobilesnis, universalesnis, be viso to dar ir paprastesnis bei, jei taip galima sakyti, kultūringesnis, švaresnis. Žvejys savo bičiulių akyse tarytum pakilo viena pakopa aukščiau.

Kultūringesnis bei švaresnis netgi nerašau kabutėse, kadangi taip yra ir tiesiogine, ir perkeltine prasme: nereikia vargti ieškant žuvelių, varlių, sliekų, o pagautą nedidelį sterkiuką galima nesužalotą tuoj pat paleisti atgal į vandenį, jei tik jis neiškeltas iš didelio gylio ir vandens slėgio skirtumas nenumarino alkano jauniklio, nes dirbtinio masalo žuvis neįryja taip giliai kaip gyvo. Visgi natūralus vilioklis kai kada gali būti nepakeičiamas dėl specifinių žvejybos sąlygų arba esant itin prastam kibimui. Tuomet vienintelis žūklės įrankis, kuriuo dar įmanoma pagauti sterką, kaip ir tais senais laikais telieka dugninė meškerė.

Sterkų akistata su vėgėlėmis ir ešeriais

Vėlų rudenį ir žiemos pradžioje daug dugnininkų pradeda tykoti besiruošiančių nerštui vėgėlių. Masalai, kuriuos jie naudoja šių žuvų žvejybai pilnai atitinka ir sterko skonį, žūklavietės taip pat dalinai sutampa. Netgi gaudymo laikas labai panašus.

Tačiau atkreipkite dėmesį – panašus, bet ne visiškai toks pats. Mat, nepaisant abiejų grobuonių rūšių pomėgio medžioti sutemus, sterkai šiuo metų laiku šiek tiek paankstina savo maitinimosi grafiką ir ten kur yra daug vėgėlių, jie aktyviau užkandžiauja po pietų iki pradeda kibti vėgėlės, arba anksti ryte, kai šios rajūnės jau būna pasisotinusios. Susidaro įspūdis, kad sterkai džentelmeniškai užleidžia ūsuotosioms damoms maitimvietes. Ne visada, bet dažniausiai.

Suprantama, povandeniniame pasaulyje negalioja jokie mandagumo dėsniai, veikiausiai vėgėlės tiesiog išstumia konkurentus iš joms tinkamų vandens plotų ir sterkai priversti prie to taikytis.

Panaši situacija susiklosto ir lydekoms, kuomet tik prasideda didysis vėgėlių vajus Nemune. Aštriadantės plėšrūnės neatlaikiusios staigaus vėgėlių apetito pakilimo, priverstos trauktis link upės vagos į gilumą. Vėliau lydekos tarytum prisitaiko ir po kelių ar keliolikos dienų sugrįžta arčiau krantų. Reikia manyti, kad vandens telkiniuose, kur gyvena nemažai vėgėlių, tam tikru laikotarpiu jos būna tikra rakštis kitiems plėšrūnams. Ypač tai liečia sterkus.

Tačiau vėgėlės yra tik laikinos sterkų konkurentės. Didesnė kova „po saule“ vyksta tarp jų bei visuomet alkanų ir visada agresyviai nusiteikusių ešerių. Nepaisant artimų giminystės ryšių – tai nesutaikomi priešai dažnai medžiojantys tuose pačiuose telkinių plotuose. Laimei, ešerių gaujos siautėja tik šviesiu paros metu, nes jie – dieniniai plėšrūnai. Priešingu atveju sterkai „karą“ tikrai pralaimėtų. Kas spiningauja, turbūt pastebėjo, jog jei sterkinėse vietose ima kibti ešeriai, geriau iš ten trauktis – tą dieną pagauti kitą laimikį pavyks labai sunkiai.

Pradėjus žvejoti kitur, pasirinkus didesnį gylį reikalai gali pakrypti į gerąją pusę. Stambiam sterkui įžūlus dryžuotis gali tapti grobiu, bet mažyliai sterkai be jokio pasipriešinimo užleidžia savo pozicijas tokio pat dydžio ešeriams.

Vasarą tik pradėjus brėkšti, galima matyti, kaip kažkokie plėšrūnai vaiko nuo vandens paviršiaus mailiuką. Jei tose vietose yra sterkų, didelė tikimybė, kad tuo metu medžioja jų jaunikliai. Žuvaudamas plūdine sliekais arba spiningaudamas mikromasalais ne kartą tuo įsitikinau.

Vos tik labiau prašviesėja rytas, mailiaus medžioklė nenurimsta, bet dabar jau ima siautėti ešeriai. Jei kažkuris jų užkimba ant kabliuko, beveik gali būti tikras, kad sterkiukų ten daugiau nepagausi. Kai kuria prasme gal taip ir geriau – vis tiek ankstesniuosius laimikius teko paleisti, nesi tikras ar visi jie po to išgyvens, o tokio pat dydžio dryžuotieji – pakankamai stambus laimikis.

Teorija ir praktika renkantis masalus

Jei smulkius sterkus ešeriai paprasčiausiai išstumia iš maitinimosi plotų, tai didieji dažniausiai neužkimba vien todėl, kad nebespėja nutverti masalo. Taip atsitinka ne visada, bet gana dažnai – plaukantys aplink ešerių būriai šiems grobuonims nė motais. Aišku, mums, gaudantiems tik sterkus, nuo to negeriau, kadangi pastarieji vis tiek griebia siūlomus mažus spininginius vilioklius, o šiuo atveju – nedideles žuveles. Jei nenorime keisti vietos, tuomet reikės pakeisti masalą.

Žuvaujant dugnine ant kabliuko kabinkime gerokai stambesnę nei lig tol žuvelę arba, jei yra galimybė, vieną masalo rūšį mainykime į kitą. Pavyzdžiui, vieni geriausių vilioklių sterkams yra gružliai, šlyžiai, aukšlės, strepečiai, saulažuvės. Kaip matote, tai siaurakūnės žuvelės, ir kokio dydžio jos bebūtų (kaip žinia, net maksimalus šio masalo dydis yra gana mažas), tokią užkandą praris ešerys vidutiniokas. Stambesnė kuoja ar raudė jau sunkiau įveikiami kąsniai. O dar geriau ant kabliuko kabinti plakį. Na, ne delno dydžio, bet ir ne trijų centimetrų, o tą vos didesnį, bet pakankamai smulkų, kuris užkimba žuvaujant plūdine. Jo dryžuočiai veikiausiai nelies, tačiau didesnis sterkas suės su malonumu.

Stereotipinis požiūris, kad šie grobuonys ryja praktiškai vien siauras žuvis, yra klaidingas. Netgi atvirkščiai – sterkai itin dažnai natūralioje aplinkoje susiduria su plakiais, karšių jaunikliais ir nepraleidžia progos jų užkąsti. Tai patvirtins kiekvienas ichtiologas. Negalima nuneigti ir tai, jog, tarkim, aukšlės ar gružliai kai kuriais atvejais sterkams bus labiau priimtinas masalas. Pavyzdžiui, gaudant sraunesniuose ir seklesniuose upių ruožuose.

Dar vienas dryžuotiems ešeriams neskanus masalas yra pūgžliai. Sterkai šias žuveles čiumpa be problemų, ypač smarkiau atšalus vandeniui. Beje, lydekos – taip pat. Ir tai gana logiška, nes pūgžliai aktyviai juda bei maitinasi net ir žiemą, jie priedugnio gyventojai, tad ir pakliūva tiems grobuonims į nasrus. O pasišiaušę dygliai sterkams gerklių nedrasko.

Jei vandens telkinyje nėra kokios nors iš minėtų žuvelių rūšių, tai nereiškia, kad sterkai jų negriebs. Nors, kaip supratote, kalbu apie šių plėšrūnų gaudymą upėse, kur Nemunas šiuo atžvilgiu bus be konkurencijos, tačiau pavyzdį pateiksiu iš Kauno marių. Kas ten matė tuntus saulažuvių? Neabejoju, kad jų yra, bet palyginti nedaug ir plaukioja jos veikiausiai kur nors seklumose tarp žolių. Bet būtent meškeriojant jomis čia puikiai kimba sterkai. Ir dar kokie, patikėkit...

Žūklės taktika ir technika

Nors sterkų gerklės, kaip sakiau, pūgžlių bei ešerių spygliams atsparios, tačiau šie plėšrūnai nepakenčia atsikišusių didelių kabliukų smaigalių. Dar labiau jie nemėgsta, kuomet masalas pamautas ant trišakio ar dvišakio. Tai gali būti viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl sterkai nekibo arba bakstelėję nosimi nerijo žuvelės.

Jei spiningautojai savo silikoninius vilioklius apkabinėja kabliukų girliandomis, neretai kabina papildomą kabliuką arba kabliukus ir ant galvakablio, tai nereiškia, kad taip pat turi elgtis ir dugnininkai. Nepainiokit dviejų visiškai skirtingų žūklės būdų ir skirtingų gaudymo principų.

Spiningaujant sterkas čiumpa menamą auką, bet pajutęs, kad apsiriko, ją spjauna. Masalą jis griebia neretai ir už galvos ar uodegos galo, todėl žvejai apsidrausdami ir apginkluoja savo guminukus papildomais kabliukais. Vos pajutę kažką panašaus į kibimą – kerta. Meškeriojant dugninėmis blausiaakiai jiems siūlomas žuveles ryja ir junta, kad tai iš tiesų valgomas daiktas. Tačiau ir čia jie neretai elgiasi gana atsargiai, šiuo atžvilgiu yra priešingybė ešeriams. Pasitaiko, jog masalą pačiumpa, išspjauna, vėl čiumpa... Kibimo procesas gali trukti ilgai. Įtarę, kad čia kažkas ne taip, pavyzdžiui, atsikišę kabliukų gyliai ar per daug įtemptas valas, plėšrūnai žuvelės atsisakys ir daugiau prie jos nesiartins.

Gaudant dugnine pastebėti griebimo momentą ne visada pavyksta, meškerykotis, kitaip nei spiningaujant, laikomas ne rankose, o padėtas ant atramėlių. Jei masalas bus visas spygliuotas, grobuonis tuoj pat jį paleis, pakirsti nespėsime arba net nesuprasime, kad kažkas juo domėjosi, be to ir žuvies judesiai bus labai suvaržyti – vilioklis praras natūralumą. Štai todėl žuvelė neriama ant sąlyginai mažo kabliuko, o ritės stabdžiai atlaisvinami, kad kibdamas laimikis galėtų be didesnio pasipriešinimo neštis savo auką ir netrukdomai ją praryti. Dabar itin praverčia ritės su dviguba stabdžių sistema, tos vadinamosios „karpinės“.

Kertama prispaudus pirštu valą prie meškerykočio, o stabdžiai sureguliuojami jau traukimo metu. Žuvelę geriau kabinti už lūpos. Tačiau, kai sterkas kimba vangiai ir maigo masalą, pasitaiko, jog plėšrūnas tiesiog nukabina žuvelę nuo kabliuko. Ilgai laukus, kol laimikis čiups masalą, patirti tokią nesėkmę būna labai apmaudu.

Tokiais atvejais, o dar geriau – visada, patartina ant kabliuko žuvelę užnerti pasinaudojus specialia masaline adata. Jos pagalba pavadėlis praveriamas po žuvies oda nugaros srityje, taip, kad kabliuko gylys būtų nukreiptas į jos galvą. Atsargiai atlikus šią operaciją masalas pakankamai ilgai bus gyvas bei judrus ir užmetant tikrai nenusimaus, kas pakabinus jį už lūpos kartais atsitinka. Ypač dažnai žuvelei paprasčiausiai plyšta lūpos, jei ją metame labai toli, svarelis būna sunkus, o rankos mostas stiprus.

Tiesa, norėčiau priminti, kad „pakabinimą už lūpos“ nereikia suprasti tiesiogiai. Veikiau reikėtų sakyti perveriant abi lūpas, nes kabliukas įsmeigiamas per apatinę lūpą taikant, kad jo gylys išlįstų pro žuvelės „nosies“ skylutę. Reikalingi ir atitinkami kabliukai. Jie geriau būtų storavieliai ir su didelę užkarpa. Žinoma, jei masalas bus gležnas (tarkim, saulažuvė, smulki aukšlė), jis negalės normaliai judėti, greitai nusigaluos, kuomet kabliukas sunkus ir didelis. Nereikia persistengti su kabliukų dydžiais, nes sterkas įris žuvytę pakankamai giliai.

Yra būdų kaip išprovokuoti atsargų sterko kibimą. Kada grobuonis pačiupęs žuvelę ją išspjauna ir ilgesnį laiką negriebia, dar nereiškia, kad jis nuplaukė šalin. Tokiu atveju galima pasukus ritę patraukti masalą kelis metrus ir dar laukti. Po kelių arba keliolikos minučių vėl pakartoti šį manevrą. Kartais toks aukos patraukimas gali suveikti kaip dirgiklis.

Kitas būdas labiau primena spiningavimą. Kai žūklavietėje mažai kliuvinių, užmetus žuvelę, ją paprasčiausiai lėtai traukiame dugnu darydami trumputes pauzes. Šiuo atveju kertame vos pajutę kibimą. Tačiau toks dažnas dugninės užmetinėjimas gana greitai nugaluoja žuvelę, tad įmanomas tik ten, kur tikrai žinome, kad yra sterkų.

Šių plėšrūnų gaudymas negyvomis žuvelėmis ar jų išpjovomis man nelabai pasiteisino. Tiesa, esu sužvejojęs keletą nedidelių sterkų, bet tik upėje. Galbūt, kaip ir viliojant salačius, šiuo atveju labiau grobuonis veikia masalo judesiai, nei jo skonis ar kvapas. Žuvaujant vėgėles, sutinku, joms svarbūs ir pastarieji dirgikliai. Bet tai kitokį gyvenimo būdą propaguojančios plėšrūnės, o sterkas, tegul ir mėgsta prietemą, tačiau yra aktyvus medžiotojas. Tai lyg hienos ir liūtai – ir vieni, ir kiti gali misti dvėseliena, bet pastarieji visada atiduoda pirmenybę šviežiai mėsai ir dažniau medžioja.

Sistemėlės ir įranga

Dugninės įranga gana paprasta. Meškerykotis feeder tipo – ilgas ir standus, kadangi gali prireikti nemenko pakirtimo, nes šio plėšrūno žabtai kietoki. Išskirtinais atvejais galima naudoti netgi lengviausio tipo karpinį kotą. Jis praverčia, kai masalą tenka sviesti itin toli į pakankamai stiprią srovę. Pagrindinis valas 0,25–0,30 mm viengyslis arba plonesnis pintas. Tačiau pavadėlis būtinai iš paprastos gijos arba fluorokarbono. Pasitaikydavo, kad sterkai užkibdavo gaudant ir su metaliniais pavadėliais, bet taip būdavo gerokai rečiau nei spiningaujant.

Pavadėlio ilgis – ilgis 30–50 cm žuvaujant stovinčiame vandenyje ir 20–30 cm – upėje. Toks skirtumas dėl to, nes tėkmė gali kelti masalą, o jį mes turime pateikti arčiau dugno. Be to tvenkiniuose ir ežeruose didesni gyliai nei mūsų upėse ir čia sterkai kartais mėgsta pakilti į aukštesnius vandens sluoksnius.

Svarelis geriau slankiojantis. Vėlgi, išskirtinais atvejais, ypač upėse kur gausu akmenų, galime rišti paternoster sistemėlę, nors su tokia esu gaudęs ir ežeruose, kur dugnas būna su dumblo sluoksniu. Pavadėlį visais atvejais patartina naudoti vieną. Aš apskritai esu vieno kabliuko šalininkas – ne sykį anksčiau karčiai pasimokiau traukdamas stambias žuvis. Keletą pavadėlių žvejodamas dugnine rišu tik gaudydamas ešerius, bet ir tai gana retai.

Gramzdo svoris parenkamas pagal žūklės sąlygas. Kadangi rašau apskritai, bet nesikoncentruodamas į kažkokius konkrečius vandens telkinius, akivaizdu, jog upėje svareliai bus sunkesni. Sterkai ir žiemą nebijo pakankamai greitos srovės, tačiau ji smarkiai veikia storoką ir ilgą (juk užmetame toli nuo kranto) valo atkarpą. Galbūt gramzdai ir yra pagrindinė problema, nes kuo jie sunkesni, kuo toliau tenka juos užmesti, tuo daugiau galimybės, kad masalinė žuvelė tiesiog prisitvos į vandens paviršių ir plėšrūnui bus siūloma leisgyvė arba visai negyva. Juolab, kad sterkams geriausias masalas yra „gležnos“ žuvys, apie tai jau kalbėjau.

Kol vandens telkiniai neužšalo sterkus dugnine meškere galima vilioti, kad ir visą žiemą, dieną ir naktį. Tiesa, tokiu metų laiku juos rasti gerokai sunkiau, bet už tai rankos nešals – ne taip, kaip spiningaujant...

Reikėtų dar pasakyti, kad šviesiu paros metu sterkai būna labiau nutolę nuo krantų, o sutemose ima prie jo artėti. Todėl man visada sėkmingesnės žūklės būdavo temstant ir naktimis. Gal todėl, kad dažniau gaudydavau upėse – toli nuo kranto gilioje bei sraunioje vietoje sunku išlaikyti svarelį. Esu sterkus kažkada meškeriojęs ir plūdine. Kimba, bet tai jau kito straipsnio tema...

Ak, taip – nepaminėjau švieselių, varpelių, bet tai suprantama, nes visgi sterkus, ką jau ir sakiau, geriausiai žvejoti naktimis, vėlyvais vakarais. Galima naudoti ir elektroninius signalizatorius, tačiau masalas juk gyvas, galbūt netgi labai gajus, todėl teks signalizatorius nustatyti neįprastu režimu.

Tvenkiniuose ir ežeruose toks žūklės būdas gerai pasiteisindavo iš valčių. Juk sterkai mėgsta gelmes, rudens pabaigoje, žiemą tupi itin giliai ir kai kuriuose stovinčio vandens telkiniuose jų nuo kranto paprasčiausiai nepasieksi. Aišku, tada jau nereikės ilgų dugninių, bet, manau, tai ir patys puikiai suprantate.

Upėse visai kas kita, nors čia irgi reikėtų ieškoti duobių, didesnių gylių, masalą stengtis išlaikyti šalia vagos. Būtent čia praverčia didelio užmetimo svorio ilgos dugninės, lengvesni karpiniai kotai, netgi kai kurie „surf“ tipo meškerykočiai. Beje, pastarųjų, kaip ir karpinių kotų privalumas yra platūs žiedeliai, nes kartais valas apnešamas praplaukiančiomis žolėmis ir betraukiant į krantą laimikį arba masalą ima strigti siauruose dugninių žiedeliuose.

Tokio tipo įranga labai ypač praverčia viliojant ūsorius, stambius šapalus, meknes, minėtas vėgėles, ji tikrai nėra reikalinga vien tik sterkų žūklei.

Romualdas Žilinskas