Sterkų žūklė guminukais. Antra dalis
Praeitame rašinyje daugiausiai dėmesio skyriau sterkų žūklavietėms ir po to išsyk perėjau prie įrankių pasirinkimo – kalbėjau apie spiningą. Galbūt toks minčių dėstymo planas ir nėra pats geriausias, paprastai apie įrangą pasakoju straipsnio pabaigoje. Na, bet jei jau pradėjau, toliau tęsiu tokiu pačiu principu...
Dabar pagal eilę turėčiau kalbėti apie džigavimui tinkamas rites. Bet šią temą praleisiu, kada nors parašysiu visiškai atskirą straipsnį, nes gerų (ir nelabai gerų) ričių šiais laikais yra begalė, jų įvairovė didesnė net už spiningų, tad apie sterko gaudymą, kas žvejams, suprantama, yra įdomiausia dalis, tektų skaityti galbūt tik po kelių dienų.
Paminėsiu tiek, jog nesu tas spiningautojas „gurmanas“, kuris dėl papildomų poros užmetimo nuotolio metrų ir dvidešimt „lengvumo“ gramų paklotų du ar tris šimtus papildomų eurų. Esmė – ritė turėtų būti tokia, kad gerai vyniotų valą, nedarytų „barzdų“ ir, suprantama, nesubyrėtų džigaujant, nes gaudant šiuo spiningavimo stiliumi apkrovos būna labai didelės, net nesvarbu, kokios masės masalais begaudytume.
Gal paskutiniai žodžiai nuskambėjo kvailai, tačiau turėkite omenyje, jog tam tikros masės masalams pasirenkamas ir tam tinkamas spiningas, o konkrečiam spiningui pritaikomas ir konkretus ritės modelis. Noriu pasakyti, kad nanodžigautojas nežuvaus su 4000 dydžio rite, kaip ir gaudantis su iki 50 g testo kotu nespiningaus su 1000 dydžio ritės modeliu. O juk atitinkamo dydžio ritėms yra paskaičiuotos ir atitinkamo dydžio apkrovos. Bet aš jau pradedu plėstis...
Minkšti ar kieti pinti valai?
Faktas, kad džigausime pintu valu, nes jis netąsus, tvirtas ir tai leidžia gerai jausti masalo judesius, dugną bei su sąlyginai plona gija įveikti stambią žuvį bei išplėšti vilioklį iš kliuvinių. Su pinta gija puikiai juntamas plėšrūno kibimas ir greičiau bei stipriau galvakablio kabliukas perduoda pakirtimo jėgą. Tačiau ir pintų valų gali būti įvairių ir ne visi jie vienodai gerai tiks džigauti.
Aš pintus valus suskirstyčiau į dvi pagrindines grupes, nepaisant, jie keturių gijelių, aštuonių ar penkiasdešimt (tokių dar veikiausiai nėra, bet kažkada bus), t. y. į minkštus ir standžius. Kartais, bet labai retai, galima rasti ant spiningavimui skirto pintuko pakuočių paminėjimą soft ar hard, bet tai bus labai retas atvejis.
Paprastai standūs pinti valai naudojami žuvaujant dugninėmis, nes jie yra jautresni, šiek tiek tvirtesni. Betgi džigaujant tai irgi privalumas. Nesiūlau naudoti specializuotas dugnininkams skirtas gijas, nors žuvaujant masyvesniais viliokliais, jos šiuo atžvilgiu būtų netgi visai tinkamos. Bent jau teoriškai. Praktiškai yra daugybė pintų spiningavimui pritaikytų valų ir neverta išradinėti dviračio.
Kita vertus, standžios pintos gijos pralaimi minkštesnėms užmetimo nuotolyje, todėl čia jau tenka rinktis kiekvienam žvejui pagal savo prioritetus. Aš pasirenku minkštesnes, tačiau tai nereiškia, kad elgiuosi teisingiau nei tie, kurie dažniausiai spiningauja standesniais valais. Galbūt galima rasti kažkokį aukso vidurį, bet šiuo atžvilgiu esu konservatyvus ir labiausiai pasitikiu Daiwa ir Owner produkcija.
Gaudant sterkus nuo kranto nereikia labai storo pinto valo, nes tuomet mes galėsime naudoti mažesnio svorio galvakablius. Paprastai naudoju 0,10-0,13 mm giją ir tik išimtinais atvejais imu 0,15 mm pintą valą.
Beje, spiningaujantiems giliai ir didelėje tėkmėje (tarkim, nuo dambų) patarčiau masalą mesti maždaug 30° kampu pasroviui, kad po to galėtume jį traukti prieš srovę. Tai leis jausti itin gerą kontaktą su viliokliu, guminukas ilgiau skęs ir bus mažesnė tikimybė, kad užsikabins už dugno akmenų ar šiekštų.
Dar sykį apie „šaratomaniją“
Daug kartų kritikavau mūsų žvejų konservatyvumą. Dar kartą grįšiu prie to paties – šrato formos galvakabliai spiningaujant nuo kranto ne visada yra pats geriausias pasirinkimas. Tai vėlgi dėl tų pačių kliuvinių.
Gaudantys dugnine žvejai puikiai žino, jog šratas geriau nei kitokios formos svareliai „prilimpa“ prie dugno. Jis greitai skęsta (džigaujant tai jau yra minusas), tad masalas naudojant sunkesnius galvakablius pernelyg trumpai būna pakilęs nuo dugno ir vilioklis dirba (kyla-krenta) maksimaliai greitai. Ir vėlgi tai nėra pagrindinė, nors ir labai svarbi, neigiama šitokio galvakablio pusė.
Bėda dar ir ta, kad nukritęs ant dugno šratas gula ant šono ir jei tuo metu masalą griebia žuvis, apsunkina jos pakirtimą, nes kabliukas tokiais atvejais būna pasisukęs į šoną. Įvairūs stand-up tipo galvakabliai turi savybę nugrimzdę ant dugno atsistoti iškėlę kabliuką maždaug 45° kampu. Tokiu būdu ir ant kabliuko užnertas guminukas ne guli dugne, bet stovi, ir dėl to labiau vilioja plėšrūnus, taip yra mažiau galimybių pasičiupti kokį nors kliuvinį. Plokšti arba turintys lygią apačią galvakabliai neprasmenga minkštame dumblėtame dugne. Kartais tokiomis sąlygomis mes juos galime netgi lėtai vilkti, kas irgi vilioja sterkus.
Kaip mažiau kliūvantys, bent jau tarp akmenų, yra ir kulkos formos galvakabliai. Jei apie stand up galvutes esu rašęs daug, tai apie pastarosios formos galvakablius – tik probėgomis. Tačiau ir dabar nesiruošiu smulkintis, ši tema įtraukta į mano artimiausių rašomų straipsnių sąrašą, juolab, šįmet labai sėkmingai išbandžiau su tokios formos galvutėmis kai ką visiškai naujo.
Neretai spiningautojai džigavimui naudoja pernelyg sunkius galvakablius. Jie vadovaujasi principu, kad svarbu greitai nuskandinti masalą ir gerai jausti dugną, bet nepagalvoja, jog sterkas gerokai dažniau sugundomas tuomet, kai guminukas kurį laiką skęsdamas planiruoja virš dugno. Žinoma, ta laiko atkarpa būna labai trumpa, tačiau kuo ji ilgesnė, tuo daugiau galimybių yra sugundyti plėšrūną.
Iš tiesų reikėtų rinktis tokio svorio galvakablį, kuris būtų maksimaliai lengvas, kad pasiektų dugną, ir minimaliai sunkus, kad jo upėje neneštų srovė. Paskutinysis faktorius yra svarbus, nes, plukdant tėkmei masalą, valas riesis lanku ir mes daug prasčiau jausime kibimą. O be to stipriai srovės veikiamas guminukas negalės atlikti spiningautojo jam suteiktų judesių – jis taps nekontroliuojamas.
Žuvaujant nuo kranto stovinčiame vandenyje tokių problemų neiškyla, čia dažniausiai renkamės galvakablio masę atsižvelgdami į tai, kaip toli teks užmesti masalą. Bet vėlgi, pabrėšiu, tebūnie jis ilgiau grimzta, bet būna pakankamai gerai juntamas, nes tik taip mes galėsime maksimaliai išnaudoti visas jo žaidimo galimybes džigaudami.
Iki paskutinio metro...
Pasitaiko atvejų, kuomet tik užmetus guminuką ir jam nepasiekus dugno, sterkas masalą atakuoja. Jei spiningautojas tuo metu yra atpalaidavęs valą, net ir pinta gija nepadės – žvejys paprasčiausiai nejaus kibimo, nes bus praradęs kontaktą su masalu. Todėl ritės lankelį patartina užlenkti vos tik guminukui tekštelėjus į vandens paviršių. Kartais aš tai darau netgi anksčiau – pristabdau valą tuomet, kai masalas dar nepasiekė vandens.
Tiesa, tokiais atvejais reikia turėti omenyje, jog guminukas, grimzdamas į didelį gylį, atsidurs dugne keliais metrais arčiau kranto, nei nukrito į vandenį. Tad jei jau norite labai tiksliai pasiekti numatytą dugno plotelį, užmesti masalą teks toliau nei yra toji geidžiama vieta.
Ten, kur apstu kliuvinių (akmenų, kerplėšų ar būna labai nelygus dugnas), paprastai būna geriausios sterkinės vietos. Bent jau todėl, kad kiti spiningautojai stengiasi apeiti panašias upės atkarpas. Šiuos faktus jau minėjau aname rašinyje, kaip ir tai, kad derėtų susitaikyti su mintimi, jog džigaujant sterkus nuo kranto be nuostolių neapsieisite.
Jei bandysite guminuką vesti tartum blizgę virš dugno bijodami jį užkabinti už kliuvinių – naudos bus mažai. Lydekos gali atakuoti ir tokiu būdu traukiamą riperį ar tvisterį, bet sterkai dažniausiai silikoninį vilioklį puola tuomet, kai masalas yra dugne arba vos, vos virš jo. Kadangi spiningaujant minėtose vietose šiuo būdu pastoviai teks mažinti masalų asortimentą, rekomenduočiau pirkti bent po du vienodus guminukus. Logika čia paprasta – tik kažkuris masalas gali būti tą dieną kibus, o netekus jo, reikės nagus graužtis arba ilgai ieškoti alternatyvos.
Gaudydami sterkus iš valties ne sykį patyrėme, kad plėšrūnas atakavo masalą visai prie pat laivelio, nors prieš tai ištrauktas plėšrūno antrininkas kibo gerokai toliau. Sterkai mėgsta būriuotis, retai jie plauko po vieną, tačiau ne visuomet kimba tuojau pat, kitąkart labai ilgai plaukia paskui guminuką, kol galiausiai ryžtasi ji pulti.
Galimas daiktas, kad kažkuris iš grobuonių masalą čiups vos jam pasiekus dugną, bet negalima atmesti ir atvejo, jog jį griebs tik po ilgo persekiojimo. Tas pats gali atsitikti ir gaudant nuo kranto. Labai apmaudu, kuomet visą dieną tuščiai „šukavę“ vandens telkinį sterką pamatėme tik tada, kai jis, likus keliems metrams iki kranto, padarė staigų posūkį vydamasis iškylantį masalą, bet taip ir nepagavo guminuko.
Todėl stenkimės savo siūlomą silikoninį masalą traukti iki paskutinio metro palei pat dugną. Kadangi žuvaujant nuo kranto paskutinius metrus masalą traukiame labai sekliai, tai netoli kojų jau neverta džigauti. Netgi nepatartina, nes būtent čia tolygiai prie pat dugno slenkantis guminukas daugiau provokuoja sterką nei šokčiojantis. Tai atrodo gerokai natūraliau.
Tiek spiningaujant nuo kranto, tiek ir iš valties reikėtų kiek galima operatyviau reaguoti į pakitusias žūklės sąlygas. Niekada neverta užsiciklinti ties vienu galvakablio svoriu. Upėje to ypač reikėtų vengti, kadangi kiekviena jos atkarpa gali būti savito gylio ir turėti vis kitokio pobūdžio srovę. Operatyvumas prisitaikant prie kiekvienos žūklavietės šiuo atveju bus vienas iš raktų į sėkmingą žvejybą.
Saulėtomis dienomis ar esant skaidriam vandeniu, žemam telkinio lygiui sterkai dažniausiai medžioja toliau nuo kranto. Bet po liūčių arba susidrumstus vandeniui šie plėšrūnai kartais priartėja prie krantų neįtikėtinai arti ir čia aktyviai maitinasi. Derėtų atsižvelgti ir į paros metą, nes sterkai aktyvesni likus valandai iki saulėtekio, temstant ar visiškai sutemus.
Romualdas Žilinskas
